Nuošliaužų ardomą Vilniaus pasididžiavimą – Gedimino pilies kalną – bando gelbėti įvairių specialybių atstovai. Savo sprendimus siūlo architektai, statybininkai, geologai.
Paminklosaugininkai ir gamtininkai ginčijasi – būti ar nebūti medžiams ant šlaito. Tuo tarpu žolių veisėjai siūlo sprendimus čia ir dabar. Vienas tokių – tarpgentinis hibridas eraičinsvidrė, kuri padėtų sutvirtinti kalno šlaitus. Vienas garsiausių šio augalo kūrėjų ir tyrinėtojų kartu su augalų veisėjais iš viso pasaulio, dalyvauja ir Vilniuje rugsėjo 11–14 dienomis vykstančioje Europos veisimo mokslinių tyrimų asociacijos susitikime – „Žolinių ir baltyminių augalų veisimas genomikos eroje“.
Gelbsti nuo potvynių
Eraičinsvidrė (lot. Festulolium) – žmogaus sukurtas svidrės ir eraičino augalas, žemės ūkyje naudojamas jau pusę amžiaus. Jungtinėje Karalystėje, Velso Aberystwyth universitete dirbantis profesorius Mike Humphreys, ilgus metus tyrinėjo ir kūrė šiuos augalus, stebėjo, kaip tarpusavyje sąveikauja svidrių ir eraičinų genomai.
Prieš penketą metų, būrys mokslininkų aptiko, kad šie augalai gali padėti spręsti Didžiąją Britaniją niokojančių potvynių bėdą. Paaiškėjo, kad eraičinsvidrėmis apsėti šlaitai sugeria net 50 proc. daugiau vandens nei įprasti jų giminaičiai. Apie tai buvo viso pasaulio selekcininkų dėmesį patraukęs mokslinis straipsnis, skelbtas prestižiniame mokslo žurnale – „Nature“. Nuo to laiko ši eraičinsvidrės savybė sėkmingai panaudojama.
Turi tinkamą šaknų sistemą
Ką prof. M. Humphreys mano apie šio augalo panaudojimo galimybes Gedimino pilies kalno šlaitams?
„Atsižvelgiant į dirvožemio sutvirtinimo žolynais galimybę, eraičinsvidrės yra geras sumanymas ir galimybė. Žinoma, reikėtų turėti omenyje, kad eraičinsvidrių būna įvairių, taigi ne visos jos būtų tinkamos šiam tikslui. Tai priklausytų nuo augalų rūšių žolių mišinyje suderinimo ir jų prisitaikymo prie šalies klimato sąlygų. Manau, reikėtų rinktis ilgaamžes rūšis. Eraičinsvidrės pranašumas yra tas, kad jos gali greitai įsitvirtinti, turi stiprią ir gilią šaknų sistemą, prisitaiko prie nepalankių augimo sąlygų. Tai gali sutvirtinti dirvožemį ir pagerinti jo sudėtį, poringumą ir vandens drenavimo našumą. Šių augalų mišinys su dobilais dar labiau pagerintų dirvožemio sudėtį ir, jei bus pridedama atsparesnių, tačiau lėčiau augančių eraičinų, palaipsniui jie ims vyrauti ir dar labiau sutvirtins dirvožemį. Mes pastebėjome, kad tam tikros eraičinsvidrės labai padidina sliekų skaičių dirvožemyje, o tai taip pat pagerintų kalno šlaitų dirvožemio kokybę, leistų žolėms geriau įsišaknyti ir pagerintų dirvožemio vandeningumas“, – sako prof. M. Humphreys.
Jis taip pat priduria, kad jį pasiekusios Gedimino kalno nuotraukos leidžia manyti, kad jo dirvožemis, bent jau nuošliaužų vietose, yra lengvas ir smėlėtas, o tai, žinoma, nepadeda stabilizuotis šlaito paviršiui.
Neatsilieka ir lietuvių mokslininkai
Nors eraičinsvidrės savybė ypač gerai sugerti drėgmės perteklių buvo pastebėta ne Lietuvoje, gerosios jų ypatybės mūsų šalyje irgi panaudojamos. Ne atsitiktinai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės įstaigoje sukurta ne viena eraičinsvidrių veislė.
„Mes siūlytume naudoti mūsų augalų veisėjų sukurtas eraičinsvidrių veisles, kurios pritaikytos mūsų šalies oro sąlygoms. Žemdirbystės įstaigos mokslininkai, eraičinsvidrės veisles kuria nuo 1972 metų. Šių augalų naudingos savybės nėra iš piršto išlaužti dalykai – jos yra patvirtintos mokslinių tyrimų, ilgamečių stebėjimų metu“, – sako Žemdirbystės įstaigos direktorius, vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Gintaras Brazauskas.
Žemdirbystės įstaigos vadovas atkreipia dėmesį, kad svidrės ir eraičinai yra dvi skirtingos augalų rūšys. Todėl eraičinsvidrių, kaip augalo rūšių, gali būti ne viena. Skirtingos veislės gali atitikti skirtingus poreikius.
„Mūsų įstaigoje kuriami tiek nauji augalai, tiek ir išvedamos naujos jų veislės. Tai – nenutrūkstamas ir ilgai trunkantis veiksmas, kurio varomoji jėga – vis didėjantys žmonijos poreikiai, ypač kokybiško maisto poreikis. Erasičinsvidrė pirmiausia yra pašarinis augalas, pašaro kokybė įtakoja visą maisto produktų gamybos grandinę, taip pat ir maisto pramonės rodiklius. Dėl jos gerų pašarinių savybių yra sukurta ir veislių, kurios pasižymi ypatingu derlingumu. Pasirinkus netinkamus augalus, galėtų kilti Gedimino pilies kalno šienavimo bėdų. Nebent šiam reikalui panaudotume aukštai laipioti mėgstančias ožkas“, – juokauja dr. G. Brazauskas.
Naudojama kelių šlaitams apželdinti
Pasak dr. G. Brazausko, Žemdirbystės įstaiga ne vienerius metus bendradarbiauja su šalies kelininkais, tad šlaitams skirtų žolių savybių pritaikymas šios įstaigos mokslininkams yra žinomas.
„Kelininkai turi ušskirtinių poreikių. Pavyzdžiui, jiems rūpi apželdinti pakeles tokiais augalais, kad jie greičiau sutvirtintų šlaitų dirvožemio dangą, tačiau jų nereikėtų pernelyg dažnai šienauti. Vykdome ilgalaikes pašarinių ir vejų žolių veisimo programas, todėl tikrai galime pasiūlyti augalų norintiems apželdinti Gedimino kalno šlaitus ir padėti patarimais. Žemdirbystės įstaigoje sukurtų eraičinsvidrių galima įsigyti mūsų ilgametės partnerės bendrovės – „Dotnuva Baltic“ siūlomuose mišiniuose, skirtuose šlaitams. Tačiau šiuo atveju galimas ir vienetinis, konkrečiai vietai pritaikytas sprendimas. Aišku, pirmiausia turi būti išspręsti kalno geologiniai, inžineriniai dalykai“, – atkreipia dėmesį dr. G. Brazauskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad siūlydami Gedimino pilies kalno šlaitų apželdinimo sprendimą, mokslininkai tikrai nesiūlytų sėti vien eraičinsvidrės sėklas. Juk paprastai vejoms vienos rūšies augalai nėra naudojami – tam sudaromi keleto rūšių ir veislių žolinių augalų sėklų mišiniai – mažiausiai iš 5–6 skirtingų rūšių. Vienos šių žolių greičiau sudygsta ir sutvirtina dirvos paviršių, kitos dygsta ir auga lėčiau, tačiau užaugina į šalis plintančius šakniastiebius ir taip užpildo nepadengtas vietas. Vis kitokie žolių deriniai kuriami atsižvelgiant į konkrečius poreikius bei vejos paskirtį.
Štai taip, išpjaudamas medžius, kažkas parūpino sau ilgiems metams darbo vietą ir garantuotas įplaukas iš šalies piniginės… Ir jokios atsakomybės.