Ar gintaras tikrai yra Lietuvos auksas? Geologai šį posakį vertina atsargiau

„Gintarą dažnai vadiname Lietuvos auksu. Posakis gražus, įsitvirtinęs kultūroje ir kasdienėje kalboje, bet netikslus. Gintaras nėra metalas – tai iškastinė derva, susiformavusi iš senovinių spygliuočių sakų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos geologė dr. Aldona Damušytė.

Gintaras ne visada būna geltonas. Jo spalvą lemia priemaišos, skaidrumas, šviesos skaidymo optiniai efektai, dujų burbulėlių tankis ir forma.

Kuo daugiau burbulėlių ir kuo jie smulkesni, tuo gintaras gali atrodyti baltesnis. Todėl gintaro spalvų skalė daug platesnė, nei dažnai įsivaizduojame.

Gintaro savybės taip pat visai nepanašios į metalų. Kitaip nei metalai, gintaras yra lengvas ir gana minkštas. Pagal Moso skalę jo kietumas siekia tik 2–2,5, todėl jis lengvai braižomas. Jo lyginamasis svoris – apie 1,1, taigi gintaras tik šiek tiek sunkesnis už vandenį. Dėl šios savybės gintaro gabaliukus vanduo galėjo gana lengvai pernešti upėmis ir jūros srovėmis.

Kodėl ne visai „Lietuvos“?

Pasak dr. A. Damušytės, pasaulyje žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių. Jų randama įvairiose pasaulio vietose: žinomas Moravijos, Santo Domingo, Sachalino gintaras, Karpatų rumenitas, Birmos birmitas, Kanados sidaritas, Pietų Karolinos ambrozitas, Australijos, Naujosios Zelandijos, Filipinų ir Maroko kopalai.

Vis dėlto Baltijos jūros baseine randama fosilinių sakų rūšis yra ypatinga – jos mineraloginis pavadinimas sukcinitas. Būtent šią rūšį gintaro tyrėjai siūlo vadinti Baltijos gintaru.

Skiriasi ir fosilinių sakų amžius. Vieni jų gali būti dešimčių milijonų metų senumo, kiti – gerokai jaunesni, susidarę prieš 10–15 tūkst. metų ar dar vėliau. Baltijos gintaras susidarė paleogene, eoceno ir oligoceno epochose, maždaug prieš 53–30 mln. metų.

Gintaro miškas: kur viskas prasidėjo

Gintaro istorija prasidėjo ne Lietuvos pajūryje, o senoviniame regione, kuris siejamas su Pietų ir Vidurio Skandinavija bei dabartinės Baltijos jūros aplinka. Dauguma tyrėjų gintarmedžių paplitimo arealą sieja su šiauriniu paleogeninės jūros krantu.

Ten augo šilti, drėgni miškai. Klimatas buvo pereinamasis nuo vidutinio į subtropinį, artimas dabartinės Viduržemio jūros srities klimatui. Miškų viršutinį ardą sudarė medžiai milžinai – sekvojos, ąžuolai, kaštainiai.

Žemesniame arde augo įvairūs spygliuočiai ir lapuočiai – pušys, klevai, fikusai, laurai, mirtos. Žemutiniame arde klestėjo kiparisiniai spygliuočiai, smulkūs medžiai ir krūmokšniai, žemaūgės palmės ir lianos.

Gausius sakus išskyrė sakingos pušys Pinus succinifera (ši rūšis vėliau išnyko). Sakai dar ant medžių garavo, oksidavosi, krito į miško gruntą, ten buvo veikiami cheminių ir fizinių procesų ir ilgainiui virto mums atpažįstamu gintaru.

Geologė pasakoja, kad gintaro miškas augo lygioje, šiek tiek kalvotoje vietovėje, tik vakarinėje dalyje ji buvo kalnuota. Šioje aplinkoje buvo daug pelkių, ežerų, upelių ir kelios didelės upės. Prieš 37–33,7 mln. metų klimatui pradėjus šiltėti, gintarmedžių miškai ėmė nykti.

Vėlyvajame eocene gintaro miško vietoje susidarė pirminiai gintaro telkiniai. Seniausios uolienos, kuriose randama gintaro pėdsakų, priskiriamos viduriniam eocenui, maždaug 45–40 mln. metų laikotarpiui. Vis dėlto didžioji gintaro dalis slūgso viršutinio eoceno nuogulose, susidariusiose maždaug prieš 40–35 mln. metų.

Vėliau pirminius telkinius ilgą laiką ardė vanduo – upės, lietūs, pakrančių procesai. Gintaro gabalai dėl nedidelio lyginamojo svorio, artimo vandens svoriui, lengvai judėjo vandeniu ir buvo pernešami tolyn.

Kaip gintaras atkeliavo iki Baltijos pakrančių

Viena didžiųjų senovinių upių, dažnai vadinama Eridano vardu, tekėjo į eoceninį jūros baseiną šiauriau Sembos pusiasalio. Manoma, kad jos delta driekėsi tarp Helio ir Sambijos pusiasalių, apimdama dabartinę Gdansko įlanką.

Tikėtina, kad gintarą atnešusi upė tekėjo į gilią, ramią įlanką, kur nebuvo didesnių srovių. Dėl to gintaro sąnašynas nebuvo išsklaidytas. Sembos pusiasalyje susikaupusį gintaringąjį sluoksnį vėliau užklojo augančios deltos nuogulos.

Dėl glaukonito priemaišų šis sluoksnis įgijo žalsvai pilką spalvą. Senieji gintaro kasėjai jį vadino mėlynąja žeme. Šiame antriniame gintaro telkinyje, gintaringajame sluoksnyje, randama nuo 0,5 iki 2,5 kg gintaro viename kubiniame metre uolienos, o gintaringo sluoksnio storis siekia 7–8 metrus. Pasak dr. A. Damušytės, vakarinėje Sembos pusiasalio dalyje yra apie 90 proc. pasaulinių gintaro atsargų.

Dalis gintaro pateko ir į atvirą jūrą. Pakrantės srovės jį išnešiojo plačiame plote – nuo Pietų Anglijos iki Ukrainos. Poledynmečiu Baltijos jūros srovės ir bangos ardė Sembos krantus ir išplovė daug gintaro.

Lietuvos Kuršių marių vakarinėje pakrantėje gintaro sankaupos siejamos su vienu iš Baltijos jūros raidos žingsnių – Litorinos jūra. Maždaug prieš 7,5–7 tūkst. metų, kylant vandens lygiui, jūra plėtėsi sausumos link.

Bangos ir srovės pasiekė gintaringus paleogeno sluoksnius, juos ardė, išplovė gintarą ir nešė į šiaurę. Taip gintaras kaupėsi ramesnėse ir gilesnėse įlankose – ties Juodkrante, Šventąja, Liepoja ir kitur. Iš šių perneštų ir iš naujo sukauptų gintaro sąnašų formavosi tretiniai gintaro telkiniai.

Radimvietės Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje taip pat susidarė iš išplauto Sembos telkinio gintaro. Jos genetiškai susijusios su šiuo telkiniu, o ne su pirminiais gintaro telkiniais.

Gintaro keliai ir prekyba

Kitaip nei titnagas, obsidianas, jaspis ar nefritas, kurie dažnai naudoti ginklams, medžioklės ar darbo įrankiams gaminti, gintaro paskirtis buvo kita – daugiausia puošybinė ir apeiginė.

Lietuvoje gintaro dirbiniai paplito neolito pradžioje, maždaug 4000–3500 m. pr. m. e. Baltijos gintaras plačiai keliavo po Europą ir dar toliau. Jo aptikta Egipte, Mažojoje Azijoje, Viduržemio jūros šalyse, Rytų ir Šiaurės Europoje.

Geologės teigimu, gintaro karolių aptikta 3400–2400 m. pr. m. e. faraonų kapuose Teto piramidėje, taip pat Trojos griuvėsiuose Vakarų Turkijoje, Hisarliko kalvoje – jie datuojami apie 3000 m. pr. m. e.

Gintaras buvo gerai žinomas Asirijoje ir Finikijoje, Rytų ir Šiaurės Europoje, Viduržemio jūros šalyse. Tai rodo, kad Baltijos gintaras buvo svarbus ankstyvųjų prekybinių ryšių centras.

Vienas didžiausių literatūroje minimų gintaro gabalų rastas 1860 m. Štrasenberge, buvusioje Vakarų Prūsijoje. Jis buvo saugomas Berlyno mineralogijos muziejuje, buvo 47 cm ilgio ir svėrė 9,8 kg.

Gintaro gavyba Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje gintaras pradėtas kasti XIX a. viduryje. 1854 m., gilinant laivybinį farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante, aptiktos didelės gintaro sankaupos.

Klaipėdos pirkliai įsteigė firmą „Stantien und Becker“, kuri gintaro ieškojo ne tik marių pakrantėje ir dugne, bet ir sausumoje – Priekulės apylinkėse bei pamario pelkėse. Vis dėlto sausumoje reikšmingų telkinių neaptikta.

Gintaro gavyba Kuršių mariose augo sparčiai – nuo 7,5 tonos iki 85,5 tonos per metus. Vis dėlto 1899 m. Vokietijos vyriausybė gintaro gavybą mariose nutraukė.

Vėliau gavybą bandyta atnaujinti dar kelis kartus. 1921 m. įsteigta bendrovė „Žuvies ir gintaro“ bankrutavo net nepradėjusi veiklos, o 1928–1929 m. veikusi bendrovė „Gintaras“ pritrūko lėšų, spėjusi iškasti apie 2 tonas gintaro.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje Kuršių mariose vėl atliktos gintaro paieškos. 1992–1994 m. geologinių tyrimų metu Kuršių marių šiaurinėje dalyje išskirti keturi prognoziniai gintaro plotai. Išsamiau ištirtas Juodkrantės gintaro telkinys.

Šiame 82 ha plote, tikėtina, gali būti iškasta apie 112 tonų gintaro. Gintaras čia rastas smulkiame aleuritingame-dumblingame smėlyje, slūgsančiame 0,3–3,9 m gylyje. Didesnių nei 5 mm gintaro gabalėlių koncentracija telkinyje svyruoja nuo 44 iki 122 g kubiniame metre, dažniausiai – nuo 65 iki 109 g kubiniame metre. Vidutinė gintaro koncentracija yra 81 g kubiniame metre.

Taigi ar gintaras – Lietuvos auksas?

Kultūriškai šis posakis suprantamas: gintaras yra svarbi Lietuvos pajūrio, amatų, prekybos kelių ir tapatybės dalis. Bet mokslininkams jo vertė atsiskleidžia ne per palyginimą su auksu, o per kilmę, amžių ir išsaugotas žinias.

Skaidriame gintare išlikę inkliuzai – vabzdžiai, augalų dalys ir kiti senovinės gyvybės pėdsakai – leidžia tyrinėti prieš dešimtis milijonų metų egzistavusias ekosistemas. Todėl gintaras – ne tik papuošalų medžiaga ar kultūros simbolis, bet ir geologinis bei paleontologinis archyvas, pasakojantis apie senovinius miškus, Baltijos regiono raidą ir ilgą jo kelią iki Lietuvos pakrančių.

Aldonos Damušytės parengtą straipsnį rasite čia.