L. Vasilevičius. Statant Perkūno pirtį Jorės šventei – netikėtas atradimas (2)

Meistras Aliukas įdeda stebuklingą akmenėlį laikantį visą krūsnį. Kulionys. 2017-04-21 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kasmet  daugybė romuvių  iš visos Lietuvos suvažiuoja į  Jorę Kulionyse, Molėtų rajone, į savotiškus metinius  „pagonių atlaidus“.  Šeštadienį būna talka ant piliakalnio, pirtis, senoviniai žaidimai, laužas, jaunimo šokiai.  Sekmadienį vyksta šventinės apeigos – iš Dangaus šviesulių stebyklos žygiuojame į piliakalnį, giedame „Jori, tėvas šaukia“. Įkopę į viršūnę  giedame protėvių atminimo ir karines giesmes, aukojame  Dievams, ugniai, protėvių vėlėms. Krivė įšventina  naujus  Vaidilas ir   romuvius.   Po apeigos  priešpilyje vyksta apeiginė karių kova skirta Pilėnų atminimui pagerbti.  Nusileidę į slėnį užkuriame aukurą Dangaus stebykloje. Labiname Gabiją, Žemyną, Perkūną, vaišinamės duona ir raudonais joručiais, sveikiname Jorius ir Jores. Visi kviečiami valgyti šventinį viralą. Pavalgę jaunuoliai šoka ir dainuoja, o Vaidilos kalbasi apie senąjį mūsų (baltų) tikėjimą šiandien.

Jau nuo 2000 metų šventės dalyviai vykdami į Kulionis,  atsiveža  po gražų raudoną akmenį. Skambant giesmei „Didysie mūsų“ iškilmingai  jį padeda  į Perkūno šventyklos sieną. Dūmodami  žmonės prašo Perkūną galių sau, artimiesiems ir visai Tautai. Auga šventyklos sienos.

Grįstas guolis žemės ugniai. Kulionis, 2017-04-21 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kiekvienais metais, paskutinį balandžio šeštadienį, panevėžiečiai kūrena pirtį Kulionyse  ir peria  Jorės talkininkus. Tai tapo papročiu.  Šiais metais Lietuvos Romuvos Vaidilų ratas paprašė  Panevėžio romuvą  pastatyti senovinę pirtį su krūsnimi arčiau Perkūno šventyklos.  Krūsnį  be metalo, tik iš akmenų dabar sukrauti moka retas meistras.  Mūsų Panevėžio Romuvos bendruomenėje  krūsnis krauna  skulptorius Aliukas Jonušis ir kalvis Vaidotas Sinkevičius. Akmenis parenka ir  paduoda  Jonas Vyčinas ir aš – Laimutis Vasilevičius.  Garsas apie šiuos meistrus jau plačiai pasklidęs tarp pirtininkų…

Gydomąjį akmenį Aliukui perduoda J. Vyčinas. Kulionys. 2017-04-21 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Akmenys, kaip duonos kepalai sugulė į krūsnies sienas. 2017-04-21 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Atvykome į  Kulionis  savaitę prieš Jorę. Krūsnies statybai teko suvežti daug juodųjų akmenų. Buvo labai prastas oras, buvo šalta, lijo…  Bet talka – tai  darnus darbas, bendravimas ir kūrybinis vyksmas, toks artimas žmogaus prigimčiai. Tai ne prievartos primestas veiksmas, o šventa apeiga. Visą pusdienį plušėjome kartu su Molėtų romuvos Vaidila Jonu Vaiškūnu ir jo pagalbininku Dainiumi Maciulevičiumi iš Kulionių kaimo laukų ir miškų rinkdami ir veždami akmenis. Šalia Lenktinio ežero skardyje  iškasėme  duobę tarsi guolį.  Sienas išgrindėme  smulkesniais akmenimis  žemės ugniai.  Tuomet meistrai  sudėjo  ant guolio krašto didžiulius akmenis ir  prasidėjo burtai. Krūsnis yra pirties širdis. Atskirai sudėjome  gydomuosius  akmenis, kad žmonės galėtų į juos atremti kojas. Mes juos atsivežėme, ištraukę iš Pivesos upės, kuri teka per Žaliąją girią.  Juodieji  akmenys tarsi duonos kepalai gulė į tarpus tarp „guolio“ akmenų.  Eilė ant eilės,  kol susidėjo didinga arka. Baigdamas kūrinį, Aliukas įdėjo paskutinį,  svarbiausią akmenuką, sujungusį visą statinį.  Atrodė, kad akmenys kybo ore…

Už šį šventą, kantrų darbą sulaukėme ir labai netikėtos malonės iš Dievų… Gal tai buvo paties Perkūno padėka už mūsų nuolatines aukas Jam? Rankiojant lauko akmenis pirčiai J. Vaiškūnas netikėtai atrado – dubenuotą šventakmenį… Tapo išpildyta sena jo svajonė. „Esu atradęs pilkapyną, alką, piliakalnį, kaulinį akmens amžiaus seitą, bet iki šiol dar nebuvau atradęs šventakmenio. Ir štai – 21-osios Jorės proga – netikėta dovana…“, – džiaugėsi vaidila J. Vaiškūnas.

Jonas Vaiškūnas prie atrasto dubenuoto akmens | Alkas.lt, D. Vaiškūnienės nuotr.

Statant pirtį atrastas dubenuotas akmuo | Alkas.lt, D. Vaiškūnienės nuotr.

Balandžio 29 d., prieš  Jorės talką, į Kulionis vėl atvažiavo romuvos meistrai ir Panevėžio pirčių partijos  (PPP)  pėrikai: Mykolas Juška ir Rimantas Dilys-Kanapinis.  Krūsnį, užkrovę beržo rąstais, užkūrėme ankstyvą rytą. Per dieną akmenys įkaito iki raudonumo. Tik tuomet, kai krūsnis  išsikūreno,  išsėmėme žaižaruojančias anglis, surinkome karkasą, uždengėme sienas ir stogą.  Visą šeštadienio pavakarę plūdo žmonės į pirtį, įkaitę šoko į šaltas Lenktinio ežero bangas, po to vėl kaitinosi ant plautų ir vėl į gėlą ežerėlį…

Kai sugrįždavo dūšelė,  pėrikai  nuperdavo garuojantį  talkininką, murkiantį iš malonumo…  Sekmadienį į Jorės apeigas jau ėjome švarūs kūnu ir siela.  Panevėžiečių pulkas žygiavo oriai iškėlę savo vėliavas…

Autorius yra Panevėžio romuvos vaidila