Kasmet daugybė romuvių iš visos Lietuvos suvažiuoja į Jorę Kulionyse, Molėtų rajone, į savotiškus metinius „pagonių atlaidus“. Šeštadienį būna talka ant piliakalnio, pirtis, senoviniai žaidimai, laužas, jaunimo šokiai. Sekmadienį vyksta šventinės apeigos – iš Dangaus šviesulių stebyklos žygiuojame į piliakalnį, giedame „Jori, tėvas šaukia“. Įkopę į viršūnę giedame protėvių atminimo ir karines giesmes, aukojame Dievams, ugniai, protėvių vėlėms. Krivė įšventina naujus Vaidilas ir romuvius. Po apeigos priešpilyje vyksta apeiginė karių kova skirta Pilėnų atminimui pagerbti. Nusileidę į slėnį užkuriame aukurą Dangaus stebykloje. Labiname Gabiją, Žemyną, Perkūną, vaišinamės duona ir raudonais joručiais, sveikiname Jorius ir Jores. Visi kviečiami valgyti šventinį viralą. Pavalgę jaunuoliai šoka ir dainuoja, o Vaidilos kalbasi apie senąjį mūsų (baltų) tikėjimą šiandien.
Jau nuo 2000 metų šventės dalyviai vykdami į Kulionis, atsiveža po gražų raudoną akmenį. Skambant giesmei „Didysie mūsų“ iškilmingai jį padeda į Perkūno šventyklos sieną. Dūmodami žmonės prašo Perkūną galių sau, artimiesiems ir visai Tautai. Auga šventyklos sienos.
Kiekvienais metais, paskutinį balandžio šeštadienį, panevėžiečiai kūrena pirtį Kulionyse ir peria Jorės talkininkus. Tai tapo papročiu. Šiais metais Lietuvos Romuvos Vaidilų ratas paprašė Panevėžio romuvą pastatyti senovinę pirtį su krūsnimi arčiau Perkūno šventyklos. Krūsnį be metalo, tik iš akmenų dabar sukrauti moka retas meistras. Mūsų Panevėžio Romuvos bendruomenėje krūsnis krauna skulptorius Aliukas Jonušis ir kalvis Vaidotas Sinkevičius. Akmenis parenka ir paduoda Jonas Vyčinas ir aš – Laimutis Vasilevičius. Garsas apie šiuos meistrus jau plačiai pasklidęs tarp pirtininkų…
Atvykome į Kulionis savaitę prieš Jorę. Krūsnies statybai teko suvežti daug juodųjų akmenų. Buvo labai prastas oras, buvo šalta, lijo… Bet talka – tai darnus darbas, bendravimas ir kūrybinis vyksmas, toks artimas žmogaus prigimčiai. Tai ne prievartos primestas veiksmas, o šventa apeiga. Visą pusdienį plušėjome kartu su Molėtų romuvos Vaidila Jonu Vaiškūnu ir jo pagalbininku Dainiumi Maciulevičiumi iš Kulionių kaimo laukų ir miškų rinkdami ir veždami akmenis. Šalia Lenktinio ežero skardyje iškasėme duobę tarsi guolį. Sienas išgrindėme smulkesniais akmenimis žemės ugniai. Tuomet meistrai sudėjo ant guolio krašto didžiulius akmenis ir prasidėjo burtai. Krūsnis yra pirties širdis. Atskirai sudėjome gydomuosius akmenis, kad žmonės galėtų į juos atremti kojas. Mes juos atsivežėme, ištraukę iš Pivesos upės, kuri teka per Žaliąją girią. Juodieji akmenys tarsi duonos kepalai gulė į tarpus tarp „guolio“ akmenų. Eilė ant eilės, kol susidėjo didinga arka. Baigdamas kūrinį, Aliukas įdėjo paskutinį, svarbiausią akmenuką, sujungusį visą statinį. Atrodė, kad akmenys kybo ore…
Už šį šventą, kantrų darbą sulaukėme ir labai netikėtos malonės iš Dievų… Gal tai buvo paties Perkūno padėka už mūsų nuolatines aukas Jam? Rankiojant lauko akmenis pirčiai J. Vaiškūnas netikėtai atrado – dubenuotą šventakmenį… Tapo išpildyta sena jo svajonė. „Esu atradęs pilkapyną, alką, piliakalnį, kaulinį akmens amžiaus seitą, bet iki šiol dar nebuvau atradęs šventakmenio. Ir štai – 21-osios Jorės proga – netikėta dovana…“, – džiaugėsi vaidila J. Vaiškūnas.
Balandžio 29 d., prieš Jorės talką, į Kulionis vėl atvažiavo romuvos meistrai ir Panevėžio pirčių partijos (PPP) pėrikai: Mykolas Juška ir Rimantas Dilys-Kanapinis. Krūsnį, užkrovę beržo rąstais, užkūrėme ankstyvą rytą. Per dieną akmenys įkaito iki raudonumo. Tik tuomet, kai krūsnis išsikūreno, išsėmėme žaižaruojančias anglis, surinkome karkasą, uždengėme sienas ir stogą. Visą šeštadienio pavakarę plūdo žmonės į pirtį, įkaitę šoko į šaltas Lenktinio ežero bangas, po to vėl kaitinosi ant plautų ir vėl į gėlą ežerėlį…
Kai sugrįždavo dūšelė, pėrikai nuperdavo garuojantį talkininką, murkiantį iš malonumo… Sekmadienį į Jorės apeigas jau ėjome švarūs kūnu ir siela. Panevėžiečių pulkas žygiavo oriai iškėlę savo vėliavas…
Autorius yra Panevėžio romuvos vaidila
Karelijoje kažkada išbandėme lauko pirtį. Krūsnį radome jau sukrautą, ir pirties griaučius iš surištų karčių. Iškūrenome, užtraukėme plėvelę ir laaabai smagiai kaitinomės. Įkaitę pūkštelėdavome į ledinį ežerą. Po kelių kartų pasijutau nesvarumo būklėje 🙂
Ačiū už pamirštą žodį – krūsnį.