Č. Iškauskas. Kas patikrins mūsų politikus? (pirmadienio mintys)

Kas čia pasidarė, kad mums neįtinka nė vienas politikas, kad kone visus valdžios vyrus (ir moteris) įtariame korupcija, kad net tie, kuriais aklai tikėjome ir pasitikėjome, pasirodo, ne šventieji, kad nuolat kandžiai pašiepiame tuos, kurie regi grėsmę iš Rytų ir skelbia apie artėjantį Trečiąjį pasaulinį karą? Šio ilgo klausimo-teiginio gale parašiau klaustuką, bet nemanau, kad į jį atsakysiu…

***

Paprastai žmogaus įsitikinimus lemia gyvenimiškoji patirtis, aplinka ir visuotinumo samprata, t.y., kaip jis suvokia valstybę, tėvynę, tautą ir pasaulį. Jei mane įskaudino kaimynas, reiškiantis kairiąsias nuotaikas, tai aš už socialdemokratus nebalsuosiu. Jei mane įtikino, kad Vytautas Landsbergis rūpinasi vien savo tvarteliu, tai ir visa Tėvynės Sąjunga jo teverta. Jeigu mano seneliai, tėvai ar artimieji nukentėjo pokariu, tai manęs niekas neįtikins, kad Algirda M.Brazauskas nuoširdžiai siekė šalies nepriklausomybės ir kad šiandien Maskva mus myli labiau negu Briuselis.

Šie stereotipai labai gajūs ir dažniausiai lemia mūsų pasirinkimą tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Žinoma, būna ir išimčių, kurios iš tikrųjų rodo asmenybės brandą. Bet štai politologas Marius Kondrotas rašo, kad skirtys tarp dešiniųjų ir kairiųjų pasaulėvaizdžių yra labai sąlyginės ir išsitrynę. Bet juokingiausia, kai jis į jas žvelgia anatomiškai. „Dešinysis akcentuoja galvą ir širdį, kairysis – pilvą ir tai, kas dar žemiau. Užtai dešiniajam ypač rūpi moralė, kultūra ir dažnu atveju – religija, o kairiajam pirmiausiai – ekonomika, medžiaginė gerovė ir visokeriopi kūniški malonumai, iš čia – ir išskirtinis dėmesys lytiniam hedonizmui“, – rašo M. Kondrotas.

Įžeidu? Anaiptol. Betgi nėra vien tik juoda ar balta, politikai irgi pilni įvairių atspalvių. Tai kodėl gi mums neįtinka nei kairieji, nei dešinieji, nei kokie ten išsibarstę centristai ar liberalai? Kai bendrauji su dabartiniais iškiliais politikos asmenimis, jie nuteikia tikrai palankiai. Tiek Gabriellius Landsbergis ar Ramūnas Karbauskis, tiek Saulius Skvernelis ar Artūras Zuokas, tiek oreta Graužinienė ar Petras Gražulis, o juo labiau garbės panteone esantys prof. V. Landsbergis ar kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, tai asmenybės, kuriuos, kaip žmonės sako, nors prie širdies dėk. Bet kai politikai užsideda partinius akinius, aplinką jie mato kitaip, o ir žmonės į juos žvelgia kaip į ambicingus, pataikaujančius, nelanksčius, meluojančius ar savo nauda besirūpinančius ir valdžios besigviešiančius asmenis. Partinė priklausomybė ir angažuotumas iškreipia asmenybę ir ištrina joje tautinę, valstybinę orientaciją.

Tie politikai tampa net ne dešinieji ar kairieji, o – žmonių akimis – besočiai amorfiški valdžios ištroškę veikėjai, kuriems svarbiau per tą kadenciją daugiau prisigrobti, aprūpinti visa kuo savo aplinką ir užsitikrinti sau ramią ateitį. Valstybės reikalai palauks.

Aš šiek tiek sutirštinu padėtį, ir tai darau sąmoningai, tikėdamasis, kad kada nors ateityje mes valdžios žmones rinksime ne pagal priklausymą kuriai nors partijai, kokiai nors grupuotei (ar pagal turto, amžiaus cenzą), o pagal gyvenimo patikrintas moralines, dorovines, etines savybes.

Studentams rekomenduojamame „Įvade į moralės filosofiją“ minimas antikos filosofas Aristotelis (4 a. Pr. Kr.), kuris savo „Nikomacho etikoje“ skyrė intelekto (išmintis, apdairumas) ir dorovės (pakantumas, nuosaikumas) vertybes. Aristotelis suformavo išmokstamų įpročių idėją. Jis teigė, kad gimdami žmonės neturi jokių moralinių vertybių, jos atsiranda vėliau, kaip įpročio rezultatas, jų išmokstama socializacijos procese. Išmokstama ir patikrinama, kas gera ar bloga, teisinga ar neteisinga.

Kas išmokys ir patikrins mūsų politikus? Mes, piliečiai, rinkėjai, visuomenė. Mūsų rankose jų atrankos kriterijai. Ir nebūtinai partiniai.