Č. Iškauskas. Ką pagimdysime po 9 mėnesių? (pirmadienio mintys)

Paplepėkime. Va, taip ramiai, susėdę už rytinės kavos puodelio, pakalbėkime apie mūsų duoną kasdieninę. Ne, nedejuokime, kad daug kas brangsta (kai pinga, pavyzdžiui, benzinas, nesidžiaugiame), kad orai gripui palankūs, kad antai Užkalnis viename portale platina užkulnio lygio žurnalistiką…

Pasvarstykime, už ką balsuosime spalio pradžioje. Politikai jau susirūpino. Jie nenori nugrimzti užmarštin. Antai Artūras Zuokas nori susijungti su Liberalų sąjūdžiu. Jo vadovaujama Lietuvos laisvės sąjunga (LLS) į Seimą nori patekti su antra pagal reitingus Eligijaus Masiulio vedama politine partija. Bet pažiūrėkime, kas yra jų vienmandačiuose sąrašuose: be partijos pirmininko girdėta tik viena kita pavardė – A. Čapliko, E. Tamašausko, Ž. Šilgalio, A. Marcinkevičiaus… Norėdamas patraukti lenkakalbius rinkėjus, A. Zuokas įrašė ir kai kuriuos lenkų bendruomenės atstovus.

Ar gali E. Masiulis su tokia „chebriute“ eiti į kalnus? Jis LLS vadovo siūlymą jau įvertino skeptiškai ir sakė, kad jis nėra nuoširdus. „Ar tai yra nuoširdu? – klausimu į žurnalistų klausimą retoriškai atsakė E. Masiulis, –  Ne per žiniasklaidą tokie kvietimai yra perduodami“.

Dešinieji jau yra pasimokę iš A. Zuoko viražų. Kai kurie politologai mano, kad idealiausia jo karjeros vieta – miesto meras. Kas gali paneigti, kad Vilniuje jis šį tą nuveikė, aišku, nebe naudos sau. Plataus atgarsio įgavo jo akcija su šarvuočiu, Gedimino prospekte traiškančiu ne vietoj paliktus automobilius. 2011 m. originali A.Zuoko kova Harvardo universitete buvo apdovanota „Ig Nobel“ apdovanojimu „už atradimus, kurie iš pradžių sukelia juoką, o po to priverčia susimąstyti“. Tų pačių metų rudenį A. Zuokas pasiūlė praplėsti Lietuvos teritoriją, įsigyjant vieną iš krizėn grimztančios Graikijos salų. Verslininkų lėšomis įsigyta sala, esą, galėtų tapti 22-ąja Vilniaus seniūnija, pavadinta Dausuva…

Ir dar daug visokių akibrokštų pridaręs šis politikas ir kolega žurnalistas, kuris šį mėnesį pažymės tik 48-ąjį gimtadienį. Tačiau jo LLS kitos partijos priglausti neskuba. Suprantama – kodėl. Teistas „abonentu“ pravardžiuojamas buvęs Vilniaus meras yra sunkiai nuspėjamas savo politinių ambicijų prasme, be to, dabar apsimetantis bičiuliu ateityje jis gali pakišti koją kone 7 metais jaunesniam ir ant šlovės bangos pakilusiam E. Masiuliui.

Visi skuba ir baugščiai dairosi, nes laikas spaudžia – iki Seimo rinkimų beliko 9 mėnesiai. Kokį Seimą Lietuva pagimdys rudenį?

***

Kažin, ar kas gali pasakyti, kad sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė naivi ir nepatyrusi. Netrukus 62-jų sulauksianti teisininkė turėjo žinoti, kad jos, kaip atsakingos politikės, atvirumas gali atsigręžti prieš ją pačią. Jau beveik ketvirtį amžiaus – nuo pat LDDP įsikūrimo – ji darbuojasi socialdemokratų stovykloje, o prieš pusantrų metų tapo jų deleguota ministre.

Jau net poliklinikos durų dar niekada nepravėręs paauglys žino, kad, kaip liudija naujas „Transparency Internationl“ tyrimas, didžiausia korupcija klesti sveikatos apsaugos srityje. Tad jos vadovei reikėjo atsargiai vertinti provokacinius žurnalistų klausimus apie kyšius – apie jų ėmimą ir davimą, ypač kai ji apklausiama kaip liudininkė STT inicijuotame tyrime. Atvirumo akimirką R. Šalaševičiūtė pademonstravo „žmoniškumą“ ir pareiškė, kad prieš 10 metų iš tikrųjų ji pati davusi kyšį.

Viskas tuo gal ir būtų pasibaigę iki STT tyrimo galo, bet čia socialdemokratų lyderis premjeras A. Butkevičius, nutaisęs principingo politiko veidą, pareiškė pritarsiąs ministrės atsistatydinimui. Ir ką gi, jau šįryt girdžiu skrebant ministrės plunksną: ji rašo atsistatydinimo prašymą…

Žinoma, tai nėra blogai. Nepriekaištinga reputacija turi būti pagrindines aukštas pareigas einančių pareigūnų savybė. Kita vertus, ar daug tokių turime? Ar maža kitų pavyzdžių, kai „prisidirbęs“ politikas sėkmingai vadovauja įstaigai, miestui ar organizacijai, ir jo išklibinti nepajėgia net gimtoji partija?

Tai pamoka visiems, kurie į tokius postus ropščiasi, aiškiai kažką slėpdami, vengdami skaidrumo ir viešumo. Tik viešumas, tik M. Gorbačiovo laikų „glasnostj“ gali išrauti korupcijos šaknį, kuri, neabejoju, įaugo jau ir į artėjančius rinkimus.