V. Vasiliauskas. Chunta

Kasdien praeinu pro „Vagos“ knygyno vitriną, iš kurios tarytum veržte veržiasi į Gedimino prospektą ir  siūlosi  skaitytojams populiariausių knygų dešimtukai. Savo kategorijos antroje vietoje įsitvirtinusi Eligijaus Masiulio „Baltas apykakles prasegus“, penktoje – Andriaus Tapino ir Šarūno Černiausko „Pagauti Palucką“.

Abidvi sukėlusios  didžiausią šurmulį ką tik praūžusioje Vilniaus knygų mugėje. Savaip simetriškas informacinės visuomenės (kiti ją vadina  „skaitmeniniu gulagu“) atspindys:  A. Tapinui ir Š. Černiauskui galėtume metaforiškai skirti  skaitmenizuoto pasaulio sargų ar prižiūrėtojų vaidmenis, o kalinio – jau be metaforų –  E. Masiuliui.

Paskirstę vaidmenis, galime pradėti mūsų politinio gyvenimo dramą, kartkartėmis – ir komediją, apie kurias ir maga pakalbėti, o ne parašyti  knygų recenziją. Mat  jas sieja ne tik politinės publicistikos žanras, bet ir tas pats naujausios istorijos laikotarpis, tie patys įvykai, kurių liudininkai ar dalyviai buvo autoriai, tarkim, riaušių prie Seimo 2009 m. sausio mėn.

Panašūs ir knygų naratoriai, šiuos įvykius gretinantys su autobiografijomis, pasakojantys apie savo kelią iš gimtosios Klaipėdos (E. Masiulis) ir Alytaus rajono ( Š. Černiauskas ) į politikos aukštumas ir nacionalinę žiniasklaidą.

Nors A. Tapinas įrašytas pirmuoju „Pagauti Palucką“ autoriumi, bet veikiausiai dėl marketingo (garsios pavardės), nes storos knygos liūto dalis tenka Š. Černiauskui.

Čionai kalbu apie puslapių skaičių, nes jeigu nebūtų nuorodų „Andrius“ ir „Šaras“, nesusigaudytum, kas šių tekstų autorius. Nepagelbėtų nei  paties Š  Černiausko portretinių nuotraukų gausa, nei knygą lydintys QR kodai su bendrais „Sienos“| ir „Laisvės TV“ tyrimais, laidomis ir publikacijomis.

Nors tekstas be saiko prismaigstytas anglicizmų, visokių „blemba“ iš  jaunimo žargono, stilius plokščias ir bespalvis, primenantis Š. Černiausko bendraminčių Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo taip pat vienadienes sensacijas sukėlusias knygas „Kabinetas 339“ bei „Pranešėjas ir Prezidentas“, kuriose lygiai taip pat dokumentuojamas pats informacijos rinkimo ir rašymo procesas.

Skirtingi autoriai, skirtingos leidyklos ir redaktoriai, tačiau tarytum knygas  parašė ta pati mašina – dirbtinis intelektas.

Ir nieku gyvu neįtarsi, kad mašininis intelektas būtų sugeneravęs E. Masiulio knygą – lengvo stiliaus pasakojimas apie jauno  Klaipėdos  politiko pirmuosius žingsnius, tą gaivaus pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio viltingą ūpą, kai niekas neabejojo savo ir valstybės ateitimi.

Mokytojos  ir jūreivio sūnus galėjo kliautis savo gabumais,  nes Lietuvos politikos ir jos partijų dar nebuvo pagraužęs išsigimimas, nepotizmas,  net patrimonalinis (paveldėtinis, gimininis) neofeodalizmas, kai senelis  anūkui perduoda visą partiją ir ničniekas tuo nesipiktina, net  nesistebi.

Autorius oficiozinių pozų  taip pat išvengia, prisimindamas Seimo ir  Vyriausybės nario, užsienio vizitų  ir tarptautinių derybų laikus. Vien ko vertas vizito į Maskvą epizodas – turbūt geresnio ir autentiškesnio tuomečio nepakartojamo Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Antano Vinkaus portreto niekas nėra sukūręs.

Ketinant prasegti  kitų baltas apykakles, pirmiausia dera prasisegti savą. Ir nusiimti ideologinius akinius, kurie būtų neleidę išvysti A. Vinkaus, svetimos antiliberalios  partijos ir kartos atstovo, tikrojo veido.

Sakytum, Š. Černiauskas gimė su tais ideologiniais akiniais: jau devyniolikos metų neabejojo, kas yra teisinga politika, todėl nepakluso Alytaus Rotušės aikštėje tenykščiam marozui, kuris ragino mitinge  ploti Rolandui Paksui. Jaunystėje užėmęs teisingas nepajudinamas idėjines pozicijas, per 25 metus nepasitraukė iš jų nė per žingsnį.

Su pasididžiavimu pristato savo tyrimą apie kandidatą į prezidentus , „žmonių advokatą“ Igną Vėgėlę ir jo šeimos (tėvo ir brolio) verslą, iškoneveikia savo pirmąją darbdavę Vilniuje „Respubliką“, užsipuola Artūrą Skardžių – kiekvienam nepritapėliui, nesusipratėliui ar išsišokėliui paruoštas kuo riebesnis epitetas, siekiant jį pažeminti ir marginalizuoti, išstumti į paraštes.

Tai vadinama išankstine nuomone ir etikečių klijavimu – šito meno veikiausiai išmoko Prezidentūroje, į kurią Dalia Grybauskaitė buvo perkėlusi Vilniaus aukštosios partinės  mokyklos patirtį ir sėkmingai plovė smegenis jai lojaliems žurnalistams. Tiesa, iš D. Grybauskaitės „partinės mokyklos“ vargšas, priešingai A. Tapinui, buvo su trenksmu išprašytas, net atimtas ordinas, bet šis konfūzas knygoje faktiškai nutylėtas.

Jeigu ne ideologiniai akiniai, pro  Š. Černiausko ir A. Tapino akis veikiai būtų prasprūdęs Tautvydo Barščio instagrame įamžintas Gintauto Palucko  sumeškeriotas karpis, galop nusitempęs į dugną  premjero karjerą.

Kuo čia dėtas karpis ir kodėl premjeras negali leisti savaitgalio europinio lygio žirgyne „Royal Horse Resort“ Balkasodžio kaime (Alytaus r.), pasigrožėti čia pastatytu paminklu Justinui Marcinkevičiui? Prie nieko čia neprikibsi, premjeras net susimokėjo už viešnagę.

Tačiau  prikibsi prie kompanijos: D. Grybauskaitės nemalonę užsitraukęs Druskininkų meras Ričardas Malinauskas; po E. Masiulio katastrofos politikams Lietuvoje patartina per patrankos šūvį laikytis  atstu nuo  turtingų verslininkų. Juo labiau kad žirgyno savininkas T. Barštys, išėjęs į pensiją, nepraleidžia progos pasišaipyti internete iš beviltiškos valdžios.

Š. Černiauskas nėra politologas ir mąstytojas iš stipriųjų, jo  kukliems intelektualiniams poreikiams pakanka knygoje nuolat minimų „Žvaigdžių karų“ ir „Hario Poterio“, Todėl nelengva skaityti jo politinę publicistiką, žiniasklaidos klišių ir mitingo lozungų rinkinį: „Gavome socdemų, Rudojo Narcizo, Kondyškių kandidato ir bestuburio prezidento sąjungą, atviru tekstu bandančią iš LRT sukurti savo propagandos aparatą ir vairuojančią Lietuvos valstybę autokratijos kryptimi“.

Ir vis dėlto sureikšminkim ir pripažinkim: ši politinė publicistika išvertė iš posto premjerą ir privertė atsistatydinti 19-tąją Vyriausybę. Iš kur radosi  tokia jėga?

Nieko nuostabaus, kad bendrų „Sienos“ ir „Laisvės TV“ tyrimų pagrindinis informacijos šaltinis ir įrankis yra „Google“ paieškos platforma. Bet, gaudant G. Palucką, buvo pasinaudota naujovišku tarptautinės tiriamosios žiniasklaidos modeliu ir praktika, susiformavusia per pasaulį sudrebinusį „The Panama papers“(„Panamos dokumentai“) skandalą.

2016 m. vokiečių dienraščiui „Suddeutsche  Zeitung“(SZ) buvo nutekintas neįsivaizduojamas kiekis skaitmeninių  dokumentų. Nepajėgdamas apdoroti tokio dydžio informacijos,  SZ pasitelkė tarptautinį tiriamosios žurnalistikos konsorciumą ICIJ, į kurį įsitraukė tradicinė ir interneto žiniasklaida iš 107 žurnalistikos organizacijų ir 80 valstybių, kalbančių ir rašančių 25 kalbomis, šis globalus žurnalistų tinklas bendradarbiavo mobiliuoju ir interneto ryšiu.

Panašų skaitmeninį tinklą, žvejodamos G. Palucką, užmetė ir „Siena“ su „Laisvės TV“. Knygoje Š. Černiauskas rašo:  „Kolegos iš kitų žiniasklaidos priemonių jau buvo taip smarkiai susidomėję tyrimais apie Palucką, kad visus juos sujungiau į vieną čiatuką. Pavadinau simboliškai – „Prime time“. „Delfi“, „LRT“,„15 min.“, „Lrytas.lt“, naujienų agentūros – visi ten buvo. Ir visi kolegiškai laikėsi publikavimo sąlygų ir grafiko“. Tokių galingų, išvien veikiančių jungtinių pajėgų premjeras buvo priremtas prie sienos ir beregint sudėjo ginklus.

Paluckiados metu sumegztas žiniasklaidos  tinklas niekur nedingo, jis virto  žinių ir galios superstruktūra, kai į šį tinklą buvo įtrauktas jaunimas. Kad Lietuvoje šalimais tradicinių valdžios institucijų kyla naujas galios centras, buvo akivaizdu po akcijos „Skaidrinam!“, nusiaubusios ir parklupdžiusios lietuvišką savivaldą, o A. Tapinui pelniusios Lietuvos šerifo titulą.

Apie tai signalizavo  ir A.Tapino nuo 2018m. prie Seimo reguliariai kviečiami mitingai, praėjusių metų gale išaugę iki masinių jaunimo protestų dėl Kultūros ministerijos bei  LRT ir mirtinai išgąsdinę valdančiuosius.

Naujoji politinė galia turi ir vardą – Profesionalių žurnalistų asociacija (pirmininkė Birutė Davidonytė). Tūlas šį įtakingą visuomenės nuomonės kontrolės  ir formavimo centrą vadina chunta.

Prašyčiau suprasti mane teisingai – tai nėra keiksmažodis. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną – chunta (isp. Junta – susirinkimas, sąjunga) –  ypač Lotynų Amerikoje paplitęs vykdomosios valdžios organas, dažniausiai sudaromas po karinio perversmo. 

Jeigu „Chunta“ nepatinka, profesionalių žurnalistų sambūrį pervadinkime antraip: „LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės gelbėjimo komitetas“.

Bet ar po visų skaidrinimų savivalda pasidarė skaidresnė, politinė valdžia – mažiau korumpuota? Protesto mitingais apgynus LRT ir kultūrą, ar pagerėjo nors per nago juodymą kultūros ir žiniasklaidos reikalai? Padaugėjo žodžio laisvės? Sutvirtėjo mūsų demokratijos pamatai?

Valdžia  pradėjo girdėti žmonių prašymus, skundus, paisyti  jų valios? Mano galva, viskas atvirkščiai.

Vokietijos korėjiečių kilmės filosofas Chanas Bjongas-Čcholis ( 한병철)  įspėja dėl „skaidrumo diktatūros“ neoliberalioje demokratijoje:

Skaidrumas, kurio šiandien reikalaujama iš politikų, yra visiškai kas kita nei politinis reikalavimas. Skaidrumo reikalaujama ne politinių sprendimų priėmimo procesuose, kuriais joks vartotojas nesidomi. Skaidrumo imperatyvas visų pirma skirtas politikams apnuoginti, demaskuoti ir skandalizuoti. Skaidrumo reikalavimas suponuoja skandalizuojančio žiūrovo poziciją. Tai ne angažuoto piliečio, o pasyvaus žiūrovo reikalavimas.

Tarytum iš akies trauktas lietuviško čekiukų skandalo komentaras.

Filosofas masinį žmonių įtinklinimą vadina skaitmeniniu totalitarizmu arba skaitmeniniu panoptikumu ir teigia, kad galia ir  žmogaus pavergimas  skaitmenizuotoje visuomenėje turi daug formų. Galia nebūtinai turi atmesti, drausti ar cenzūruoti, ji gali prisistatyti ir laisvės vardu.

Ar ne taip nutiko  Lietuvos jaunimui, įtrauktam į daugiadienių protestų dėl neva grėsmių kultūrai  ir žodžio laisvei organizavimo tinklus? Įtinklinimas lygu įkalinimui, o tada kalėjimo sargai savo aukomis gali manipuliuoti kaip tinkami.

Kas slypi už gražiai atrodančių demokratijos fasadų, atskleidžia knyga „Baltas apykakles prasegus“. E. Masiulis dėl lietuviškos demokratijos nepuoselėja iliuzijų, suprasdamas, kad politinį režimą diktuoja dvi partijos dvynės – konservatoriai ir socialdemokratai. Ir per dešimtmečius suaugusios valstybinės institucijos, teisėsauga ir didžioji žiniasklaida apsaugo šių partijų interesus, užtikrina joms palankius rinkimų ciklo rezultatus.

Ir galbūt į viršų šovęs liberalų populiarumas bei grėsmė konservatorių ir socialdemokratų hegemonijai, noras pakeisti politinį elitą,-  ir buvo tas akstinas, paskatinęs valdančiuosius skubinai imtis veiksmų.

Bet E. Masiulis knygoje  nesiskundžia, nekaltina kitų, neduoda valios keršto jausmui, nebando suvedinėti sąskaitų. Žinoma, tie, kurie įsidėmėjo autoriaus pažadą iki įkalinimo („Ateis laikas ir aš jums tiek papasakosiu, kad  bus visiems įdomu gyventi Lietuvoje“), vylėsi sensacijų derliaus.

Tačiau E. Masiulis išlieka santūrus net ir tuose knygos skyriuose, kurių pavadinimai tas sensacijas žada („Tulpė“, „Slaptųjų pažymų kūrybinės dirbtuvės“, „Purvinos elito paslaptys“.).

Eksministras nesislapsto už kolektyvinės atsakomybės,  prisiima  asmeninę kaltę už savo paklydimus, nuodėmes. Tik kur ne kur prasimuša lengvas kartėlis dėl jam buvusių draugiškų nepriklausomų žurnalistų, kurie, dirbdami ranka rankon su specialiosiomis tarnybomis, neriasi iš kailio, kad išpeštų sensacingą informaciją „penktadienio vakarinių žinių reportažams“.

Gal iš tiesų kalėjimas – ne pati blogiausia vieta knygų rašymui? Juk ir pasaulinės literatūros  geriausią romaną „Don Kichotas“  Servantesas pradėjo  Sevilijos kalėjime.

Ir E. Masiulį kalėjimo sienos apsaugojo nuo bulvarinės žiniasklaidos puldinėjimų, partinių ir ideologinių priklausomybių, politkorektiškumo prietarų,  įtinklinimo; jis liko atsakingas tik savo artimiesiems,  mylimai šeimai, kuriai ir paskyrė knygą.

Ar tai reikštų,  kad nūdienėje Lietuvoje  žmogui išsaugoti laisvę daugiau šansų kalėjime, nei viešajame gyvenime?