Č. Iškauskas. Greta nenuspėjamo kaimyno… (pirmadienio mintys)

Kol Lietuva murkdosi savo sultyse (internetinis balsavimas, augantys bankų mokesčiai, Premjero žento aferos, Prezidento našlės renta ir būstas, vienas kitas skandaliukas), aplink ją ir tolėliau nuo jos bręsta strateginiai kataklizmai.

Na, Švedijos karališkųjų sutuoktinių vizitas Lietuvoje – neeilinis įvykis, lyg ir vertas pasididžiavimo, tačiau vargu ar verta jį pervertinti. Pabuvojo, pasišypsojo, patvirtino tai, kas seniai aišku, palaikė mūsų pozicijas, mes – švedų, aplankė svarbius energetikos ir pramonės objektus, apsikeitė dovanėlėmis. O gal kai kam sužadino lūkesčius, kad, prastai dirbant mūsų vyriausybėms, deklaracijomis žongliruojant Prezidentei, gerai būtų ir Lietuvai atkurti 1918 m. monarchiją.

O kas svarbiau? Nagi – kad ir Baltarusijos prezidento rinkimai. Nėra abejonių, kad A. Lukašenka pratęs 21 metų valdymą, nes kaimyninės šalies Konstitucija jo keletu kadencijų iš eilės nesaisto. Bent jau apklausos prieš rinkimų dieną rodė, kad 61-rių metu buvęs tarybinio ūkio direktorius (pagal išsilavinimą istorijos mokytojas ir žemės ūkio ekonomistas) savo artimiausią oponentę pilietinės kampanijos „Sakyk tiesą!“ aktyvistę 38 metų Tatjaną Korotkevič lenkė 7 kartus…

Kaip visada, „batka“ laviruoja tarp Rusijos ir Vakarų. Akivaizdžiai stengdamasis sušvelninti Vakarų kritiką, A.Lukašenka, artėjant naujiems rinkimams, paleido iš kalėjimo šešis opozicijos lyderius, įskaitant savo buvusį prezidento rinkimų varžovą. Jo retorika, esą šalyje nekurs naujos Rusijos karinės oro pajėgų bazės, galinčios per vadinamąjį Suvalkų koridorių sujungti karinę šios valstybės galią su Karaliaučiaus placdarmu ir taip pakreipti jėgų pusiausvyrą regione savo naudai, kitą dieną, žiūrėk, pavirs panegirika Kremliui ir V. Putinui. Tuomet ES gal atsiims savo pažadus panaikinti sankcijas režimui… Ko gero taip ir bus, nes išrinktasis A. Lukašenka jau pažadėjo susitikti su V. Putinu ir aptarti bazės steigimo reikalus. O Kremliaus vadovas moka tartis: juk jis nesikuklins panaudoti svarų argumentą – didžiules Minskui teikiamas paskolas ir lengvatinį pigų kurą.

Tad anksti per griovį šokant sakyti „op“. Juk „batka“ toks nenuspėjamas, ir, kaip sakoma, su juo į kalnus eiti neverta. Tad naiviai skamba baltarusių politologės Tatjanos Čulickajos BNS išsakyta tezė, kad „Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka žengė žingsnių Vakarų kryptimi“. O Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius „Žinių radijui“ sakė pritariantis, kad Europos Sąjunga keturiems mėnesiams panaikintų sankcijas Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai. Dėl sankcijų atšaukimo ketinama spręsti iškart po rinkimų, jau pirmadienį, tarsi žinant, kad antrojo turo neprireiks.

***

Skaudžių netekčių metas. Netekome garsaus dainininko ir garsios režisierės. Šiomis dienomis Anapilin iškeliavo ir mano klasiokas – vienas iš penkių klasės vyrų, ūkininkavęs šalia gimtojo miestelio, pretenzijų į karjeros aukštumas niekada neturėjęs, gyvenęs ramiai ir taikiai, tarsi nepastebimai. Visi jie mirė nuo plaučių ligos. Keistas sutapimas, ar ne? Tarsi kažkoks smogas būtų užplaukęs ant Lietuvos, lyg lemtinga planetų rikiuotė, lyg kokios elektromagnetinės bangos, palietusios kvėpavimą, užspaudusios gerklę.

Ir tikrai – užspaudžia kažkoks gumulas gerklę ir neleidžia atsipalaiduoti, tarsi perspėdamas, kad šalia mūsų vaikšto jos didenybė Lemtis su dalgiu ant peties… Būkime atidūs sau ir ypač kitiems, artimiems ir tolimesniems. Juk paskui per vėlu muštis į krūtinę, kad, anam gyvam esant, nepaskambinau, nepasiteiravau, kaip jis laikosi, pamiršau jį besusukdamas kasdienėj buity.

Ir dar viena. Prieš Amžinybę jie visi trys man lygūs. Ne nuopelnai, ne garsumas ir per televiziją pilamos liaupsės juos išaukština, o tylus, kruopštus darbas, atsidavimas savo kraštui, vidinių vertybių taurumas. Tokie buvo Stasys, Galina ir Algis. Ir dar šimtai tų, kuriuos galbūt pasirinks ar jau pasirinko negailestingoji Lemtis šiuo vėsiu ir niūriu rudens metu.

Betgi gyvename su gyvaisiais. Jie turi eiti pirmyn, dirbti, kurti, tausoti save ir aplinkinius. Puoselėti savo Tėvynę, jei prireiks, guldyti už ją galvą. Aš su pasididžiavimu žvelgiu į TV ekraną, kuris rodo savanorių priesaiką, o tarp jų – jaunas vaikinas, po keliolikos metų emigracijos grįžęs iš turtingosios Šveicarijos, kad čia galėtų realizuoti savo patriotiškus jausmus Tėvynei. Tokių reikia Lietuvai. Jie stoja į vietą tų, kurie laiku ir ne laiku iškeliauja anapus.