Č. Iškauskas. Kažkas netvarkoj mūsų namuose… (pirmadienio mintys)

Pabundi prieššventinį sekmadienio rytą, ir vietoj to, kad prie advento žvakučių ramiai siurbčiotum pusryčių kavutę, girdi kraupius pranešimus: naktį Vilniuje stotelę nušlavęs automobilis užsiliepsnojo, žuvo trys žmonės, du iš jų sudegė; Širvintose visiškai girtas vairuotojas pėsčiųjų perėjoje partrenkė du paauglius, vaikinas mirė vietoje, sunkiai sužalota mergina ligoninėje… Ne, šįkart tai nebuvo nelemtieji stoteles šluojantys ir mirtį sėjantys BMW automobiliai, kuriuos kažkas taikliai pavadino „diagnoze“.

Šios tragedijos, žinoma, neprilygsta, pavyzdžiui, pasibaisėtinam gaisrui kažkur Voronežo srities psichiatrijos ligoninėje, kai sudegė mažiausiai 23 pacientai, ar mirtininkų išpuoliams Artimųjų Rytų regione. Bet, kaip sakoma, savi marškiniai arčiau kūno, ir, išgirdus tokias žinutes, tavo smegenyse tarsi užsidega raudona lemputė: kažkas netvarkoj mūsų namuose…

Nenoriu pasirodyti pagyvenusiu bambekliu, tačiau dėl tokių tragedijų dalį kaltės regiu mūsų žiniasklaidoje, kuri, kaip sako specialistai, šiais laikais kone 80-čia proc. formuoja visuomenės nuomonę, o kartu – ir jauno žmogaus asmenybę. Kad didžiąją šios kaltės dalį turi prisiimti šeima (sovietiniais laikais sakytume – dar ir darbo kolektyvas), kurioje žmogus auga ir bręsta, niekas nesiginčija, tačiau šiais IT siautėjimo laikais jaunuolis mieliau paliekamas užsidaręs savo kambarėly  su kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, negu pietauja, lanko renginius ir tariasi kartu su tėvais.

Ką jam siūlo, pavyzdžiui, televizija? Gražūs realistiški sovietiniai „multikai“ – į šalį, geriau amerikietiški, su baisiomis drakono iltimis ir nesibaigiančiu draskymu bei gargimu, vaidybiniai „bojevikai“, kuriuose laisvai liejasi kraujo upės ir vyrauja stipresniojo kultas, rusiški kriminalai, kuriuose viršų ima nusikaltėlių „bespridielas“…

Abejoju, ar nesusiformavusi asmenybė gilinasi į propagandinius Kiseliovo ar Solovjovo pasimaivymus, kuriuos Lietuvos valdžia stengiasi apriboti. Ko gero, daugiausiai jie pavyzdį ima ne tik iš smurtu ir prievarta pažymėtų filmų bei žaidimų, bet ir iš lėkštų lietuviškų TV laidų apie elito gyvenimą, puikybės, turto, „kieto bičo“ išaukštinimą, iš diskusijų apie tai, kokia netikusi valdžia, kad reikia vėl daužyti Seimo langus, nes tik nuo tų valdžiažmogių priklauso, kad mes blogai gyvename ir kad keliuose viešpatauja „gaideliai“…

Taigi, žiniasklaida formuoja visuomenę, atspindėdama tamsiąsias jos puses, ir tai įkvepia tą jauną, su BMW skriejantį žmogų padaryti kažką neįprasto, atkreipiančio dėmesį, iššaukiančio. Jo aplinka abejingai mosteli ranka: et, išsisiautės ir nurims… Taip mes nejausdami, auginame potencialų nusikaltėlį, kuris kitąkart kelyje nepasigailės tavo sūnaus ar dukters.

Padedu puodelį kavos ir pagalvoju: ech, senas bambekli, argi tu ką nors pakeisi?

***

Laisvės premijos neskyrimas profesoriui Vytautui Landsbergiui tapo gera proga pasipuikuoti įvairaus kalibro politikams. Suprantu, kai lyg Pilypas iš kanapių galvą kyšteli politiko patirties mažai turintis Linas Balsys, tačiau, kai premjerui Algirdui Butkevičiui siekiančiam, kad Seimas Laisvės premija V. Landsbergiui skirtų pakartotinu balsavimui, ima oponuoti eurokomisaras Vytenis P. Andriukaitis, darosi juokinga, jei ne graudu.

Medikai sako, kad sunkios ligos ar avarijos padariniai veikia ne tik žmogaus somatiką, bet ir elgesį, psichiką. (Psichosomatika (gr. ψυχή ‘siela, dvasia’ + σῶμα ‘kūnas’) – tai reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus). Gali būti, kad tai ir individualus charakterio bruožas, puoselėjamas nuo jaunų dienų.

Galbūt visa tai kartu lėmė neadekvačias eurokomisaro iš Lietuvos reakcijas, pavyzdžiui, ES santykių su Rusija klausimu ar dėl kandžių replikų Daliai Grybauskaitei ir Prezidentės atkirčio. Kita vertus, joms įtakos daro artėjantys rinkimai, nors, atrodo, naujų socialdemokratų partijos kandidatų į Seimo rinkimus sąraše nebus nė vieno europarlamentaro.

A. Butkevičiaus demonstratyvus noras skirti V. Landsbergiui Laisvės premiją taip pat atrodo neadekvatus. Kodėl staiga politinis priešininkas, nuolat nevengiantis priminti, kokie liaudies priešai tie konservatoriai, ima ir reiškia simpatijas jų istoriniam vedliui? Bet dar įdomiau atrodo dirbtinis V. P. Andriukaičio manevras.

Jau kelintą kartą kartoju: prieš rinkimus tokių akibrokštų sulauksime dažnai…