J. Vaiškūnas. Velykos: metas pasitelkti savo papročių dvasinę galią

Velykų šventiniai papročiai tebeskleidžia neišsenkamos lietuviškos prigimtinės kultūros ir religijos dvasines versmes. Daug šiai šventei būdingų senųjų papročių gyvuoja iki šių laikų, o krikščionybė juos nuolat stengėsi apvilkti į savo rūbą, savaip pateikti, savaip aiškinti. Tačiau dauguma iš protėvių paveldėtų ir su Velykų švente susietų apeiginių veiksmų neturi savyje beveik nieko krikščioniško, išskyrus ploną ir perregimą bažnytinės liturgijos pudros sluoksnį.

Šiandien nekalbėsiu apie krikščioniškąja bažnytine liturgija pagrįstus papročius – jie be nedidelių išimčių būdingi visai Europai ir kitiems krikščionybės užvaldytiems kraštams ir susiveda į tikėjimą žydų mitinio kankinio Jėzaus Kristaus tariamu prisikėlimu iš numirusiųjų ir nuolatiniu „Dievo išrinktosios tautos“ išskirtinumo teigimu. Krikščioniškai ideologijai yra svetimas  supratimas, kad gamtos tvariniai ir reiškiniai gali būti suvokiami kaip savaiminės šventybės per kurias į tautą byloja dieviškosios galios, kad šventame laike ir šventoje vietoje jie gali reikštis kaip Dievų tarpininkai. Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai – prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių.

Dieviškas prisikėlimas šiuo šventiniu metu perteikiamas ir suvokiamas, visų pirma, per pačios gimtinės gamtos ir visos gyvasties pavasarinį prisikėlimą. Nušvitęs dangus, nutirpęs sniegas, parskrendantys paukščiai, sprogstantys pumpurai, tekanti beržų sula, pirmasis perkūnas ir kiti regimi ir juntami nuo mūsų nepriklausantys gyvybės pergalės prieš mirtį vaizdai iškyla kaip patys tikriausi atgimstančių pasaulį prikeliančių dieviškų galių ženklai bei dvasinio prisikėlimo ir atsinaujinimo apreiškimai žmogui. Jų dėka žmogus gali užmegzti ryšį su  šventybės galių šaltiniais ir savo paties sielos gelmėse. Gamtos ir žmogaus gyvenimo vyksmai persipina.

Krikščionis tai atmeta. Jis šventai įsitikinęs, kad Dievas iš tikrųjų buvo įsikūnijęs Jėzaus Kristaus pavidale, kad jis gimė, gyveno mirė ir prisikėlė žydų žemėje ir tautoje. Tačiau šiuolaikinio mokslo šviesoje tikėjimas tokiais aiškinimais atrodo labai naiviai, todėl mokslinė pasaulėžiūra daugeliui tampa svaria priežastimi atmesti ir iš tokių tikėjimų kylančius pačius dorovinius principus.

Tik pripažinus, kad religiniai pasakojimai nėra tikrų įvykių aprašymas, o tik bandymas perkelti į istorinį laiką ir erdvę įsivaizduojamus žmogaus sąmonės įvykius, gali suvokti  jų svarbą ir patirti jų galią mūsų sielos vidiniam pasauliui.

Šventieji pradai: ugnis, vanduo, medis, kiaušinis

Velykiniai laužai keistokai atrodantys šiandieninių bažnyčių šventoriuose nedviprasmiškai mena mūsų protėvių tikėjimo simbolį – Amžinosios Ugnies aukurą, nuo kurio mūsų protėviai po pavasario lygiadienio atkurdavo savo namų židinio ugnį. Ant šios Šventosios Ugnies verdami šventiniai valgiai, Šventoji Ugnis nešama apie gyvenamąjį namą, kad apsaugotų statinius nuo gaisro ir kitų negandų. Juk ne veltui mūsų gimtojoje kalboje žodis „kurti“ savo prasmėmis aprėpia tiek ugnies degimą, tiek žmogaus dvasinę veiklą – kūrybą, tiek Dieviškąjį pasaulio steiginį – sukūrimą ir atkūrimą.

Nemažiau svarbus ir religinėmis prasmėmis skalsus yra Šventojo Vandens vaizdinys. Velykose iš šventovės atsineštu Šventu Vandeniu šlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad šulinio vanduo visuomet būtų švarus ir sveikas. Šventu vandeniu šlakstomi ir trobesiai, – kad perkūnas netrenktų ir piktosios dvasios pradingtų, dirva, – kad piktžolės pranyktų, grūdai, – kad amarai nepultų. Šventąsis vanduo geriamas nuo išgąsčio. Šiuo vandeniu taip pat šlakstomas mirštantysis, kad atstotų aplink besisukiojančios piktosios jėgos.

Šventuoju vandeniu vaikinai laistydavo merginas, merginos – vaikinus. Matyt ne veltui ir merginos troškimas – ištekėti apibudinamas tuo pačiu žodžiu kaip ir vandens bei Saulės tekėjimas.  Šio papročio prasmės reiktų ieškoti senuosiuose  kosmologiniuose vaizdiniuose susijusiuose su pasaulio kūrimu ir apeiginiu jo atkūrimu, pagal kuriuos, kuomet šviesos galios galutinai nugali tamsos demonus – sušvinta nauja Saulė, sukurianti arba atkurianti visą mūsų pasaulį ir plūsteli iki tol galingo tamsos valdovo įkalinti vandenys.

Bene išraiškingiausios gyvybės prisikėlimo ir dieviškų gyvybinių galių sklaidos vaizdinės priemonės, šventės metu įgaunančios religinių reikmenų vaidmenį, yra sprogstančio augalo šakelė bei dažytas ir margintas apeiginis kiaušinis.

Per pavasario švenčių apeigas pasitelkiami anksčiausiai gyvybės ženklus rodantys augalai. Jie vaizdžiai apreiškia augimą ir vaisingumą skatinančios galios, galinčios pagerinti žmogaus ūpą bei sveikatą, išsklaidyti visokiausią blogį. Lietuvoje tokiais augalais buvo laikomos tam tikrų gluosnių rūšys. Verbos buvo daromos iš žilvičio, gluosnio, karklo, blindės ir kadagio. Rečiau iš išsprogusio beržo šakelių. Siekiant perduoti gamtos prisikėlimo galias žmogui verbomis buvo plakama. Plakami ne tik žmonės, bet ir gyvuliai.

Sekmadienį prieš Velykas, vadinamą Verbų sekmadieniu – plaktis pradėdavo nuo pat ryto. Kiekvienas stengdavosi atsikelti anksčiau, kad galėtų paplakti neatsikėlusįjį. Plakdami progiesmiais kalbėdavo, pavyzdžiui Dzūkijoje:

„Ne aš mušu, Verba muša
Už savaitės jir Velykos,
Būk drūtas“.

Arba:

„Ne aš mušu, Verba muša
Už savaitės jir Velykos,
Ar žadzi velykaicį?“

Plakama buvo tol kol plakamasis plakėjui pažadėdavo duoti margutį. Dažyti ir įvairiais ženklais išmarginti kiaušiniai yra vienu svarbiausiu pavasarinių pasaulio atgimimo apeigų religiniu reikmenų. Dažyti ir įvairiais ženklais marginti kiaušiniai yra žinomi įvairiose archaiškose tradicijose ir įvairioms pasaulio tautoms. Kiaušinį galima laikyti archetipiniu bendražmogišku Visatos gimdančiųjų galių simboliu. Marginti stručio kiaušiniai, bei sidabriniai ir auksiniai kiaušinių pavidalo dirbiniai buvo atrasti jau senovės šumerų ir egiptiečių kapuose datuojamuose III tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

Apeiginis valgymas

Velykų, kaip ir visų svarbiausių švenčių ašine apeiga buvo, o ir dabar išlieka, apeiginis valgymas. Todėl labai svarbu yra paruošti apeiginį Velykų stalą, padengtą apeiginiais velykiniais valgiais. Valgiais šventėje dalinamasi su joje dalyvaujančiomis nematomomis, bet labai žmogaus gyvenimą ir likimą įtakojančiomis dieviškomis galiomis ir protėvių vėlėmis. Ne tik prieš Velykas, bet ir prieš kitas svarbias metines šventes buvo paprotys atskirai pagerbti protėvių vėles. Prieš Velykas tam skiriamas laikas kadai buvo vadinamas Vėlių Velykomis.

Valgyti sėdama su visa šeimyna. Ant staltiese užtiesto stalo dedami iš vakaro paruošti valgiai:  kiaušinių lėkštė, šaltiena, duona, druska, sviestas, sūris, tarkuoti krienai, keptas kumpis, karka arba kiaulės galva. Dažnai tarp valgių statydavo vazonėlį su daigintomis avižomis arba taurę su pamerktomis beržo šakelėmis.

Pirmiausia valgomi kiaušiniai. Vieni su kitais jais susidaužia. Stipriausias nesudužęs kiaušinis paliekamas nesuvalgytas. Šį kiaušinį naudodavo kiaušinių ridenimo varžytuvėse – daužynėse. Buvo tikima, kad tas kuris daugiausia kiaušinių laimės – tas ir laimės daugiausia turės šiais metais.

Šventiniai sveikinimai

Iš primirštų papročių šia proga reiktų prisiminti kiaušiniavimo arba velykavimo bei lalavimo papročius. Kiaušiniauti būdavo einama antrą Velykų dieną. Tai darydavo kaimo vaikai. Eidami po kaimo sodybas, kalbomis ir dainomis sveikindami jų šeimininkus jie rinkdavo dovanojamus kiaušinius.

O visą pirmosios Velykų dienos naktį po kaimus vaikščiodavo lalauninkai. Taip buvo vadinamas būrys jaunų kaimo vyrų su muzikos instrumentais eidavusių per kiemus ir sveikinusių visus gražiomis prakalbomis bei giesmėmis – vadinamomis lalinkomis.  Jos taip vadinamos dėl to, kad jų priedainiuose aidėjo magiški garsai „vai lalu, lalu“, „ei lalo“. Lalauninkai aplankytų namų šeimininkams linkėjo derliaus ir gerovės, o jų dukroms – sėkmės, laimės, greitų ir sėkmingų vestuvių… Lalauninkai šventiškai nuteikdavo lankomus namus ir visą kaimą, todėl dovanų niekas nešykštėjo. Už sveikinimus jie buvo apdovanojami margučiais, gaudavo mėsos, pyrago, buvo vaišinami sūriu bei alumi. 

Šis šventinis namų apėjimas su sveikinimais, iš visa ko sprendžiant, gali būti labai senos su Saulės vadavimo mitu sietos religinės apeigos aidu. Apeiginis vaikščiojimas su sveikinimais būdingas visam tamsiajam Saulės sugrįžtuvių laikotarpiui prasidedančiam per Kalėdas ir trunkančiam iki pat pavasario lygiadienio. Šiuo požiūriu labai įdomus yra iki šių dienų kai kur išlikęs paprotys per Velykas pasirodyti su Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlius primenančiomis kaukėmis.

Siekis patirti savųjų papročių dvasinę galią

Nors pagrindiniai Velykų papročiai vis dar nėra užmiršti, tačiau dauguma jų baigia prarasti savo religinį turinį ir tampa tik estetiniais arba žaidybiniais renginiais. Daugelis šios svarbios šventės dvasinių tradicijų jau paliko praeityje, keičiasi gyvenimas, keičiasi pasaulėžiūra, keičiasi bendrai šventimo ir švenčių samprata ir turinys.

Mokslo žiniomis grindžiamoje šiuolaikinėje pasaulėžiūroje sparčiai nyksta iš praeities paveldėti mitai ir senieji papročiai, mažėja jų paveikumas mūsų sąmonei ir sielai. Išlikusios tradicijos dėmenys tampa žaidybinių renginių dalimi, netekdami savo esminio giluminio religinio pagrindo.  Tokiomis aplinkybėmis šiuolaikinėje visuomenėje didelę svarbą įgyja psichologijos ir mitologijos mokslai, kurių, pasak religijotyrininko Džozefo Kembelo (Joseph Campbell) uždavinys yra ne tik nustatyti, ištirti ir paaiškinti už tradicinių simbolių slypinčius „sąmonės faktus“, bet ir rasti priemones, kurios leistų mitams išsaugoti savo galią ir, palaipsniui su tolstančia praeitimi nykstant seniesiems papročiams, padėti žmogui suvokti ir įvertinti vidinio sielos ir aplinkinio neabejotinų faktų pasaulio santykį.

Kalbu apie tai, nes noriu pasakyti, jog nykstančias tradicijas tegalime išsaugoti tik vėl bandydami pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai. Priešingu atveju jos išnyks, beliks tik liudijimai apie jas muziejų saugyklose, etnografinių archyvų fonduose ar tyrėjų raštuose.

Senųjų protėvių tradicijų atgaivinimo per pažintį su jomis, o svarbiausia per jų turinio ir prasmės pajautimą, jau daugiau kaip pusę amžiaus, siekia baltų kultūros puoselėtojai – romuviai, susibūrę į Senosios baltų religijos bendriją Romuvą.

Kai dauguma dabartinių lietuvių Velykų dieną keliauja į bažnyčias, romuviai pasitikę pavasario lygiadienį laukia savo Didžiosios pavasario šventės – Jorės, kurią jie švenčia kasmet paskutinį balandžio savaitgalį Kulionių kaime, Molėtų rajone.

Šiemet balandžio 23-24 dienomis romuviai iš visos Lietuvo vėl sugužės į Kulionių kaimą (šalia Observatorijos) Molėtų rajone iškilmingai švęsti jau 20-osios Pirmosios pavasario žalumos šventės Jorės. Šį šventės laiką siūlo pati gamta. Tuo metu jau sprogsta pavasariniai pumpurai ir visa gamta pasidengia pirmosios pavasarinės žalumos ūku. Nors pro medžių šakas dar matosi toliai, tačiau viskas būna nuspalvinta pavasarinės žalumos spalva – jore. Jorės šventė savo prasme tapati Velykoms. Tai ne tik gamtos, bet ir dieviškosios mūsų sielos didžioji atgimimo ir prisikėlimo šventė.