Rugpjūčio 5 diena – senojo vilniečio Eugenijaus Oparino gimimo diena. Jūs jo nežinote, bet jis buvo Prano Žižmaro skautas tarpukario Vilniuje, vėliau politinis kalinys sovietmečiu, na, o senatvėje gyva Vilniaus istorijos enciklopedija.
G. Mareckaitė. Debesų karžygys – Pranas Žižmaras
Vasario 2 d. 6 val. 45 min.ryte J.Basanavičiaus akademinio skautų draugovės skautas Justas Arasimavičius ir Lietuvos skautų sąjungos (LSS) „Valdovų...
Skaityti toliauDetailsJis ir visi tokie kaip jis yra pamiršti, iš istorijos ištrinti žmonės kaip grupė, nes gyvuoja mitas, kad tarpukario Vilniuje lietuvių nebuvo.
Tą paskelbė 1931 metų okupacinės lenkų valdžios gyventojų surašymas ir lietuviai jau šimtą metų tai kartoja kaip maldą. O jeigu nebuvo, tai ir negali būti.
Paskutinę Seimo sesijos dieną kaip tik šis mitas nuskambėjo iš liberalų ir Seimo salėje.
Nenutylėjau. Priešingai, net prof. Broniaus Makausko knygą „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“ rekomendavau, kur galima visus mitus apie tarpukario Vilniaus gyvenimą pasitikrinti ir paneigti.
Pažinkime savo istoriją,
Tarpukario Vilniaus istorija ir ypač lietuvių padėtis okupuotame krašte sistemingai nutylima dėl akivaizdžios priežasties – baimės gadinti santykius su Lenkija.
Tačiau Lenkijai tokios baimės nėra būdingos, ji drąsiai mini Armijos Krajovos ir kitų veiksmus Vilniaus krašte ir nepergyvena dėl to, kas kaip reaguos.
Lenkija supranta, kad kiti gerbia tuos, kas gerbia patys save.
Todėl tarpukario Vilniaus istorija, ypač jos mokymas mokyklose, negali remtis nutylėjimais.
Šiame krašte gyveno šimtai tūkstančių lietuvių, jie kovojo už savo kalbą, spaudą, įstaigas ir organizacijas, pamaldas ir visa kita, kas buvo būtina jų kultūriniam ir dvasiniam gyvenimui. Ne vienas dėl to nukentėjo, įskaitant ir kalinimo bausmes.
Mūsų pareiga tai žinoti, gerbti ir prisiminti.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Šaunu, kad autorius tuo rūpinasi. O kaip dėl tos sutarties su Lenkija ? Ji vis dar mūsų ,,strateginis partneris” ?
“…Ne vienas dėl to nukentėjo, įskaitant ir kalinimo bausmes….” Daugybė faktų, kuomet okupacinė lenkų valdžia ar pavieniai smurtininkai nužudydavo lietuvius patriotus. Tie okupantų lenkų nusikaltimai lietuvų tautai, istoriniai įvykiai mažai tyrinėti, atskleisti.
Manau, būtina išversti ir išleisti istoriko M.Balinskio 1835 m. parašytą knygą ” Vilniaus miesto statistinis aprašymas”. Jos 61 puslapyje istorikas rašė: ‘Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusėnai, vokiečiai ir žydai. Kitų tautybių tiek nedaug, kad atskiro skyriaus jos sudaryti negali. “Gal tada kai kuriems liberalų atstovams Seime bus aiškiau? Gal tada nebebus taip šventai tikima ekspedicinių istorikų “naratyvais”, manau, labai patinkančiais “strateginei partnerei”?
Citata iš Mykolo Balinskio 1835 m. „Vilniaus miesto statistinio aprašymo“ iš tiesų yra autentiška. Tačiau interpretuoti ją taip, tarsi Balinskis būtų rašęs apie etnines tautybes šiuolaikine šio žodžio prasme, yra anachronizmas.
Balinskio vartojamas žodis „lietuviai“ nereiškė vien lietuviškai kalbančių etninių lietuvių. XIX a. pirmojoje pusėje „lietuviu“ buvo vadinamas ir istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojas, kuris galėjo kalbėti lenkiškai ir priklausyti lenkų kultūrai (taigi ir žmonės, laikę save lenkų tautos dalimi). Pats Balinskis buvo būtent tokios tapatybės žmogus. Tai tas pats istorinis kontekstas, kuriame Adomas Mickevičius „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose“ rašė, kad kiekvieno lietuvio bendras vardas yra „lenkas“, o „Pone Tade“ rašė, kad Lietuva turi susijungti su Karūna, kad būtų atkurta Lenkija.
Žvelgti į tokius žmones vien per šiandieninę griežtą priešpriešą „lenkas arba lietuvis“ yra klaidinga. Daugeliui to meto buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių gyventojų buvimas „lietuviu“ visiškai neprieštaravo buvimui lenku ir priklausymui lenkų tautai. Trumpai tariant, savo lietuviškumą jie dažnai suvokė kaip regioninę tapatybę, egzistuojančią platesnės lenkiškos nacionalinės, politinės ir kultūrinės tapatybės viduje. XIX a. šaltiniuose turime labai daug tokio savo tapatybės suvokimo pavyzdžių.
Todėl faktas, kad Balinskis tame sakinyje atskirai nepaminėjo „lenkų“, visiškai nereiškia, kad Vilniuje lenkų nebuvo ar kad miestas buvo etniškai lietuviškas. Akivaizdu, kad į „lietuvių“ sąvoką jis įtraukė ir lenkus (tokius pačius kaip jis pats). XIX a. pradžioje lenkų kalba buvo pagrindinė Vilniaus miesto kultūros, spaudos ir išsilavinusių visuomenės sluoksnių kalba.
Be to, Balinskis neatliko modernaus tautybių surašymo. Jo turimi išsamesni statistiniai duomenys pirmiausia buvo susiję su religine priklausomybe ir socialine padėtimi. Todėl vieną šį sakinį naudoti kaip įrodymą apie Vilniaus etninę sudėtį 1835 m., suprantamą pagal šiandienines kategorijas, yra tiesiog metodologiškai klaidinga.
Ir dar viena smulkmena: originale Balinskis rašė „Rossyanie“ – „rusai“, o ne „rusėnai“.
Balinskis taip ir rašė: ,,pagal kilmę lietuviai…”, nežiūrint kokia kalba kalbėjo ar su kuo tapatinosi kultūriškai.
Taip, daugelis lenkų šiandien yra baltarusių, ukrainiečių, baltarusių ar vokiečių kilmės. Manau, kad panašus skaičius šiandieninių lietuvių yra lenkų, baltarusių ar rusų kilmės.
Tiesiog norėjau atkreipti dėmesį, kad Balińskis neturėtų būti klaidingai įsitikinęs sakydamas, kad Vilniuje nėra lenkų.
Iki lietuvių tautinio atgimimo aukštuomenė naudojo formulę ,,gente lituanus natione polonus” Prasidėjus tautiniam atgimimui, gente ėmė virsti natione. Tai buvo procesas. Kai kuriems jis vis dar tęsiasi.
Labai klysti, sulygindamas tuo atžvilgiu lietuvius ir lenkus. Lietuviai – likutis didžiulio baltų etnoso, kurio visiška diduma suslavėjo. Kitataučių, tapusių lietuviais, labai ir labai nedaug. Lietuviai ta prasme yea grynas pirminis etnosas. Slavai gi, tamw tarpe lenkai – didele dalimi suslavėję baltai.
Ir vokiečiai netapo lenkais, vienetai. O štai vakariniai slavai, kurie dar prieš tai buvo baltai, vokietėjo. Pvz., palabuo slavai. O juk prie Labos gyventa baltų dar peieš juos.
taip sakant, ką čia smulkintis – visi lenkai ir taškas. Pagal platesnį tapatybės suvokimą.
O šiaip, man regis, pats nenori suvokti tokio dalyko. Šimtmečius lietuviai lenkėjo ir buvo lenkinami ir daug jų, gyvenančių etninėse lietuvių žemėse, jXIX – XX a. sandūroje au buvo kaip ir nebe lietuviai, bet dar ir ne visai lenkai. Tačiau tauta per stebuklą išliko. Taip, apibrėžti, kas yra tikrai lietuviška, žvelgiant į tą laikotarpį, kuris tautinės tapatybės prasme jau buvo mišrainė, sunku. Bet didžiausia lenkų šunybė, kad jie Vilnių, istorinę lietuvių sostinę, esančią ju istorinėse etninėse žemėse, visaip bando savintis, neigti jo neginčijamą priklausymą Lietuvai. Nepaisant to, kaip jau jame buvo kalbėta minėtu laikotarpiu.
Balinskis nepaminėjo lenkų, nes jų Vilniuje gyveno tiek mažai, kad “atskiro skyyriaus” kaip lietuviai, rusai ,vokiečiai ir žydai jie sudaryti negalėjo.
Prašau nemeluok, aš aukščiau paaiškinau, ką turiu omenyje
bet juk XIX a. pirmos pusės Vilniuje tikrų lenkų iš tiesų buvo labai mažai. Lenkiakalbių lietuvių taip, buvo nemažai.
Dar po beveik įimto metų dalis tų lenkiakalbių lietuvių jau galėjo galutinai sulenkėti. Na ir atcyko lenkų tarpukariu, per Vilniaus okypaciją, kažkiek.
Suprantu, kad M. Balinskio knygoje pateikti faktai apie Vilniaus gyventojus galimai neatitinka ” strateginio partnerio “.naratyvų ir tų naratyvų vietinių pasekėjų nuomonės.
Ačiū Vytautai už tiesos žodį. Gintautas Š.
Vokiečių surašymo duomenimis Vilniuje būta apie 20 proc. lietuvių.
Anot Christina Nikolajew disertacijoje skelbiamų duomenų, 1862 m. lietuviai sudarė 60,7 proc. Vilniaus gyventojų. publikationen.uni-tuebingen.de/xmlui/bitstream/handle/10900/46256/pdf/Dissertation_Christina-Nikolajew.pdf?sequence=1&isAllowed=y
Ačiū. Puiki informacija!
Iš smalsumo paklausiu, koks surašymas? Radau tokią informaciją: „Paskutinį gyventojų surašymą Vokietijos valdžia atliko 1916–1917 metų sandūroje. Surašymas parodė, kad Vilniuje gyveno 138 787 gyventojai: lenkai 53,65 %, žydai 41,45 %, lietuviai 2,1 %, rusai 1,6 %, baltarusiai 0,44 %, vokiečiai 0,63 %.“
o tai gal vokiečiai priskyrė tautybę pagal vartojamą kalbą? ir visi lenkiakalbiai lietuviai surašyti lenkais? Bet, vadovaujantis tuo, nėra ir škotų, airių, nes jie vis kalba angliškai.
Žinoma, lietuvis, jau nekalbantis lietuviškai, jau nelabai lietuvis. Bet, net ir kalbėdamas lenkiškai, tačiau save laikydamas lietuviu, jis dar ir ne lenkas.
Ir tas toks neapibrėžtumas tampa spekuliacijų lauku. Lenkų šovinistai pritempinėja skaičius sau palankoai, lietuvių – sau, rusų – sau, litvinistai – sau.
O juk užtektų lenkams oficiai atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, pietryčių Lietuvos lenkinimą tarpukariu, nustoti kištis ir toliau lenkinti jau šias laikais pietryčių Lietuvą, t.y pripažinti, kad tai istorinės etninės lietuvių žemės, o lenkybė ayneštinė, ir santykiai susidėliotų.
Arba dar geriau, jei norite sužinoti, pateikiu vieno iš vokiškų sąrašų iš Lietuvos archyvų numerį. Galbūt užuot rašius nesąmones, geriau pasikonsultuoti su šaltiniais?
LVIA f. 641, app. 1, b. 967a
Adomas Mickeviėčius buvo kilęs iš lietuvių bajorų Rimvydų giminės, jo tėvai taip pat save laikė lietuviais. Vladislovas Sirokomlė nelaikė savęs lenkų tautos dalimi, laikė save lietuviu ir gailėjosi, kad nebemoka savo protėvių lietuvių kalbos.
Atsiprašau, Adomas Mickevičius.
Tarpukaris negali būti joks atskaitos taškas lietuvių gyvenimo Vilniuje skaičiaus vertinimui, kadangi jis ir apylinkės buvo Lenkijos okupuotos, taigi objektyvių duomenų tuo klausimu neturima ir vesti viešas kalbas nėra galimybių. Dėl Vilniaus ir jo apylinkių lietuviškumo byloja gyvenamųjų vietų ir vandenvardžių lietuviška kilmė. Tai yra keltina į šalies ir Europos viešumą, tačiau sutartinai tylima. Beje, apie šį akyvaizdų Vilniaus ir vietovės lietuviškumą su kita valdžia tyli ir Sinica.
Prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas – „Apie Čiurlionio kūrybos marginalizavimą“
youtube.com/watch?v=4XNzZjKxytM
“Olekas apie dviejų lenkakalbių mokyklų pertvarką Trakuose: kviesčiau permąstyti šitą klausimą
Parlamento vadovas teigė, kad Trakų rajono savivaldybės administracija šį
klausimą turėtų permąstyti.
„Čia yra ne visai tinkama pačios Trakų savivaldybės mero ir jų daugumos
pozicija. Aš tikrai kviesčiau permąstyti šitą klausimą, nes tai padėtų ir mūsų
santykiams su kaimynais, ir mūsų, Lietuvių mokykloms Lenkijoje,
argumentuojant jų problemų sprendimą“, – komentavo J. Olekas.
Anksčiau LRT televizijai Trakų rajono savivaldybės meras liberalas A.
Šatevičius sakė atmetantis nuogąstavimus dėl Senųjų Trakų Andžejaus
Stelmachovskio pagrindinės mokyklos ir Paluknio Longino Komolovskio
gimnazijos skyrių naikinimo.”
tv3.lt/naujiena/lietuva/olekas-apie-dvieju-lenkakalbiu-mokyklu-pertvarka-trakuose-kviesciau-permastyti-sita-klausima-n1542656
Ar Seimo pirmininkas J. Olekas pasidomėjo, kaip Švietimo ir mokslo ministė R.Popovienė užtikrina ugdymą valstybine lietuvių kalba visoje Lietuvos teritorijoje-tame tarpe Vilniaus rajone, Mickūnuose- ar ten jau yra mokykla, kurioje mokoma valstybine lietuvių kalba? Skaičiau, kad ten nemažai tėvų norėtų leisti vaikus į tokią mokyklą.
Tai 2026-08-10 straipsnio ištrauka iš tv3.lt (ELTA)
Lietuvių mokyklų teisė Lenkijoje yra kaip tautinės mažumos tesė, o lenkų mokyklų Lietuvoje ne tautiškumo, o tik kaip žmogaus išsilavinimo valstybine kalba lygio teisė.
Taigi Olekas lygina teisiškai ne lygius dalykus. Beje, tai laikytina ne tik teisiniu, bet ir politinių santykių su Lenkija neišmanymu. Apskritai su teisės paisymu socdemų politikoje striuka.
,,nes tai padėtų ir mūsų, lietuvių, mokykloms Lenkijoje…”
Jei gerbiam savo piliečius, turim jiems leisti išlaikyti jų norimą tapatybę. Bet jei norim padėti lietuvių mokykloms Lenkijoje, pirmiausia reikalaukim vienodo požiūrio. Lietuviai lietuviškose mokyklose Lenkijoje verčiami mokytis iš lenkiškų vadovėlių ir egzaminus laiko lenkiškai.
Ir gražu, kad tai padės lietuvių moklomis Lenkijoje, bet ar tai padės lietuvių mokyklų atsiradimui Letuvoje, Vilnijoje ?
Manau, „Gabrielius“ galimai nežino , kad Rusijos caro valdžia 40 metų uždraudė viešai vartoti lietuvių kalbą, lietuviškas mokyklas ir spaudą. Lenkų kalbos kažkodėl neuždraudė.Ypač nuožmus kalbos draudimas buvo Vilniaus gubernijoje Lietuviams teko savo vaikus leisti į lenkiškas ir rusiškas mokyklas. org/wiki/Spaudos_draudimas#/media/Vaizdas:19th_C._sign_in_Lithuania.jpg
Manau, šis straipsnis labai gerai parodo, kaip po 1863-1865 m. sukilimo galimai dėl Rusijos caro vykdomų represijų lietuvių atžvilgiu (galimai dėl lietuvių kalbos draudimo, žemės ir turto atėmimo, trėmimo į Sibirą ir pan.) per surašymus sparčiai kinta prisipažįstančių esant lietuviais nuošimtis Vilniaus gubernijoje ( rytinė jos riba ėjo netoli Minsko, ties Petriškių miesteliu) .
Beje, ten išskiriami lietuviai ( lithuanians),baltarusiai ( belarusians) lenkai ( poles),rusai ( russians).
en.wikipedia.org/wiki/Vilna_Governorate
Turiu šeimoje lenkėjimo pavyzdį, kuris labai gerai atspindi padėtį. Mano žmona, gimusi netoli Ukmergės jau gerokai po antro karo, gryna lietuvė. Nei iš tėvo, nei iš mamos pusės per kartas tik lietuviai. Hos senelis tarpukariu tarnavo pas dvarininką vežėju. Dvarininkas, suprantama, kalbęjo tik lenkiįkau, tad senelis irgi lenkiškai gerai mokėjo, nes kasdien bendravo su ponais. Gimus mano žmonai, jis iki savo mirties (žmonai tuo metu buvo 3 metukai) ją augino, kol tėvai darbavosi kolūkyje. Ir su ja, nors puikiai kalbėjo lietuviškai, bendravo tik lenkiškai. Ji iki 3 metų lietuviškai visiškai nemokėjo.
Tas nekliuvo nei jos tėvams, niekam. Jie patys su ja kalbėjo lenkiškai, nes vaikas kitaip nesupranta. Tai puikiai paroso senelio sysiformavusias nuostatas – tik lenkų kalba yra kažko aukštesnio požymis, o lietuvių, kam ji, ta prasčiokų kalba? Ir taip buvo ne Lenkijos okupuotoje pietryčių Lietuvoje, o Lietuvoje, kuri ir tuo metu buvo Lietuva. Ir visai netoli Smetonos tėviškės! Ir žmona gimė, tegul ir tarybinėje, bet Lietuvoje, kur jokios Lenkijos netoliese jau nebebuvo. Tai, jeigu tokie dalykai dėjosi tokioje Lietuvoje, tai kas vyko toje Lietuvoje, kuri buvo okupuota tarpukariu Lenkijos, kur valstybiniu lygou vyko žiaurus lietuvybės persekiojimas, lenkinimas? Ir turiu omeny ne tik tą dalį, kuri priklau dabar Lietuvai, bet ir tas etnines lietuviškas žemes, kurios dabar yra Baltarusijoje.
Lenkų okupacija ie vyksyta lenkinimo politika paliko neiįdildomus ir esminius pokyčius to krašto gyventojų tautinėje savimonėje
Galbūt, bet štai bajoras Tadas Ivanauskas, gimęs netoli Lydos, visada žinojo esąs lietuvis,kaip ir jo tėvas, savo protėvių kalbą išmoko iš aplinkinių kaimų valstiečių. Lietuvių literatūros klasikė bajorė Beniuševičiūtė -Žemaitė tik būdama dvidešimties metų išmoko savo protėvių lietuvišką kalbą,kaip ir Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis- Pūtvis. Labai gerai lietuvių kalbą mokėjo ( yra Izidoriaus Šimelionio rašytinis liudijimas) ir žemaičių bajorų palikuonis Juzefas Pilsudskis,kilęs iš bajorų Gineičių ir Bilių giminių. Vladislovas Sirokomlė, laikęs sav lietuviu ir gailėjęsis nebemokąs savo protėvių lietuviškos kalbos , 1857 m.rašė “Iškylose iš Vilniaus po Lietuvą”, kad kai kurie bajorai tebekalba savo senaja lietuvių kalba. Matyt, grįžimas prie savo protėvių kalbos ir rodo aukštą tų bajorų kultūros lygį, o kai kurie mažiau išsilavinę asmenys galimai ėmė gėdytis savo lietuviškos kalbos ir galimai ėmė perimti kitas kalbas.
Bet pats supranti, kad tai reti atvejai, išimtys. Diduma kilmingųjų nebemokėjo lietuviškai ir visiškai nebenorėjo mokėti. Ir daug valstiečių ėmė sekti jų pėdomis.
Ką čia su tom gyvenrojų tautybėmis malate ir malate tuo politikos primestą lenkišką malūną sukdami. Tai, kad Vikniaus žemėse iki Lenkijos per katalikybę ir feodalizmą vykdyto sulenkinimo gyveno lietuviai, patvirtina vietų ir vandenų senieji pavadinimai esantys ištisai lietuvių kalbos kilmės. Tai nepaneigiamas Vilniaus žemių plotų lietuviškumo patvirtinimas. Jų priklausymo Lietuvai įrodymai ginčuose turi būti grindžiami būtent pavadinimų lietuviškumu. Gyventojų pagal tautiškumą statistika yra tik lenkinimo proceso faktus bylojantys duomenys.
Iš kokio mėnulio ikritai?
Dėl tų žemių, kad jos istorinės etninės lietuviško juk aišku. Bet tai, kad vyko lenkėjimas ir lenkinimas (ir tik nereikia neigti lenkėjimo), negalima neigti. Ir, jeigu tai įgavo tokį mastą, kad didelė dalis, jei ne dauguma, gyventojų jau save laiko, pvz, lenkais ir tokie, kaipo lenkai jie jau gyvena ne metus ar dešimt, o šimtą ir daugiau, tai tos žemės, kad ir lietuviškos istorinės, bet šiai dienai jau nebe lietuvių.
Tu su ta savo sausa teorija ką darysi? Eisi atsiimti istorines lietuviškas žemes Lenkijoje, Baltarusijoje, nors ten gyvenantys buvę lietuviai jau savęs lietuviai nebelaiko? Ką su jais darysi? Išvarysi ir pats priperėsi savo vaikų tiek, kad užteks apgyvendinti tas žemes?
Vyko ne tik lenkinimas, bet ir rusinimas, po 1863 m. sukilimo okupacinei Rusijos caro valdžiai 40 metų uždraudus lietuvių kalbą, spaudą ir mokyklas (1864-1904). Rusinimas vyksta ir dabar, Baltarusijos valdžiai uždarius paskutines lietuviškas mokyklas ( Gervėčių apylinkėse- Rimdžiūnuose, tai pat Pelesoje ir Brėslaujos apylinkėse) ir lietuviškas draugijas.
Rusinimas menkas. Spaudos draudimo laikais pietryčių Lietuvos valstiečiai dauguma gudėjo, tik nedidelė dalis lenkėjo, o rusėti tai pavieniai. O miestuose irgi, rusėjo tik pavieniai, dauguma lenkėjo.
Dabar Baltarusijoje jau nelabai yra kam nulietuvėti. Senimas, kuri dar kažkiek mka lietuviškai, mokyklos įtakos nedaro. O jaunimas lietuviškai nebekalba. Na, ir tai didele dalimi mūsų kaltė, nes padarėme viską, kad sugadintume santykius su Baltarusija. Ir taip praradome bet kokią galimybę daryti bet kokią įtaką, tartis, derėtis.
Bent jau prieš kelis metus Rimdžiūnuose lietuviškai kalbėjo ( nemanau, kad per kelis metus pamiršo lietuvių kalbą) ir jaunimas-buvo tv laida apie lietuvius dabartinėje Gudijoje. Gervėčių lietuvių draugijos pirmininkas papasakojo, kad sovietmečiu Gervėčių krašto lietuviai rašė sovietų valdžiai dėl Gervėčių krašto grąžinimo Lietuvai.Deja, atsakymas buvo neigiamas, nes Gervėčių apylinkės buvo ne Pabaltijo, o kitoje sovietinėje karinėje apygardoje.
Tai jau labai mažas skaičius. Sovietmečiu taip, ten dar nemažai kalbėta kietuviškai. Mano mamos tėviškė netoli Gervėčių, tai tą kraštą žinau iš savo patirties.
> skt.
Tie skirtumai dėl lenkėjimo aiškintini tuo, kad žmonių kalbos jausmo lygis nėra vienodas. Net sakoma vieni jį turi, kiti ne. Be jau minėtų ir V.Kudirkos atvirtimo į lietuvybę faktas tai bylotų.
> Rimvydas
Kalbėjau tik apie dabartinės Lietuvos teritorijos lietuviškumą patvirtinančius vietų ir vandenų pavadinimus ir kad būtent tai, o ne kalbos apie gyventojų pagal tautiškumą statistika yra įrodymai, kokia tauta joje nuo senovės gyveno. Dėl lietuviškų žemių dabar esančių Baltarusijoje ir Lenkijoje kitas klausimas. Jis yra jose gyvenančių žmonių dabar jau ne lietuvių valioje. Tad ar būti Lietuva, ar kita šalimi yra jų reikalas. Į lenkizmo argumentus dėl Vilniaus žemių lenkiškumo turi būti atkertama senuoju jos vietų pavadinimų lietuviškumo faktu ir kad Lietuvos valstybės teritorijos lietuviškasis vientisumas ir nedalijamumas į valstybinius darinius yra įtvirtintas Konstituciijoje (10 str.). Tad suprantama, į tuščias, dažniausiai lenkizmo savanaudiškai primetamas populistines kalbas kiek kokių pagal tautiškumą žmonių gyveno XIX- XX a.Lietuvai nederėtų leistis.
Kosovo pavyzdys rodo, kaip besikeičianti tautinė sudėtis gali nulemti, kieno ta žemė tampa. Etninius serbus jų etninėse žemėse išstūmus albanams, serbai galų gale tų savo etninių žemių neteko.
Žemė yra tos tautos, kuri ten gyvena. Keičiantis žmonių tautybei, keičiaisi ir žemės priklausomybė vienai ar kitai tautai.
Jei ilgą laiką buvusiose lietuvių etninėse žemėse gyvena nebe lietuviai, tai ir žemė jau nebe lietuvių. Ir tada ten gyvenantys gali norėti atsiskirti. Taigi, klausimas apie tai, kokios tautybės žmonės gyveno pietryčių Lietuvoje, Vilniuje prieš šimtą metų yra labai rimtos kalbos. Lenkai tuo bando įrodyti, kad jie (nors tai ir sulenkėję lietuviai) čia jau gyvena labai seniai, kad jie jau ir tada buvo dauguma ir, kad tai jau jų žemė. Kol kas Lietuvos valstybės sudėtyje. Bet istorija nenuspėjama ir negaki žinoti, kada lenkai, paakinti iš Lenkijos, užsimanys įkurti Litwa Shriodkowa.
> Rimvydas
Ne, – lenkai pagal tarptautinę teisę ir Konstituciją Lietuvoje nėra tautinės mažumos teisės subjektas, taigi teisės jie atsidalinti į atskirą valstybinį darinį neturi. Tai galėtų įvykdyti tik svetima karine jėga. Be to, čia lenkinimas vykdytas Lenkijai užgrobus Lietuvos istorinę žemę karine jėga.
Beje, nematyčiau čia ir kokio tapatumo su albanų- serbų atveju.
Teisiškai nėra išaiškinta skirtumo tarp tautinės msžumos ir bendrijos.
O kodėl Kosovo atbejis kitoks? Albanai, tapę dauguma, atsiskyrė nuo Serbijos ir turi savo Kosovą. Nors šalia yra Albanija. Taip ir lenkais tapę lietuviai Lietuvoje gali sumanyti atsiskirti. Bet čia yra du dalyku. Yra ir teisė atsiskirti, bet yra ir valstybės teisė ginti savo vientisumą. Takoskyra tokia. Jei valstybė užtikrina švietimą, kalbą, kultūrą, tai tada turi teisę ginti savo vientisumą. Jei ne – tauta turi teisę atsiskirti.
O tokie dalykai, kaip vyko tautiniai pokyčiai, antraeilis reikalas. Netgi visiškai nesvarbu.
Pasidomėkit- demokratiškoje ES valstybėje Prancūzijoje visose valstybinėse mokyklose mokoma tik valstybine prancūzų kalba, valstybė neremia švietimo nevalstybine kalba, nors Prancūzijoje gyvena nemažai įvairių tautinių mažumų kilmės gyventojų.
Prancūzija nepripažįsta jokių tautinių, etninių mažumų ir griežtai laikosi unitarinės politikos. Ir tai grindžia galia, nors teisiškai tai nėra teisinga.
Švietimas mažumos kalba turi būti ten, kur jie sudaro daugumą. Ir Prancūzijoje tokių yra – bretonai, vokiečiai, korsikiečiai, baskai, flamandai. Jie turi teisę atsiskirti, jei norėtų (o, pvz., korsikiečiai tokį norą daugmaž turi), nes nėra užtikrinamos jų teisės į švietimą. Ber Prancūzija didelė ir stipri, turtinga valstybė, tad, bent kol kas, nęra tokios jėgos ir noro atsiskyrimams.
Skaičiau, kad pagal Prancūzijos Konstituciją visi Prancūzijos piliečiai yra prancūzai,valstybinis švietimas vykdomas tik valstybine prančūzų kalba. Prancūziškoje žiniasklaidoje minimi prancūzai, buityje kalbantys bretonų,oksitanų-provansalų, taip pat flamandų , bet ne olandų kalba, kaip kalba Belgijos flamandai; elzasiečių ir frankų ( lotaringiečių), bet ne vokiečių kalba ; korsikiečių, bet ne italų kalba. t.y. ne kitų valstybių valstybinėmis kalbomis, o vietinėmis “kalbomis”.
Tai tiek baskai, tiek korsikiečiai turi visišką twisę norėti atsiskirti nuo Prancūzijos ir sukurti savo valstybes, nes Prancūzija neužtikrina švietimo jų kalba.
Lietuvos Konstitucija
3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
10 straipsnis
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.
14 straipsnis
Valstybinė kalba – lietuvių kalba.
Aš noriu atkrepti dėmesį, koks pavojingas dalykas yra Lenkijos palaikoma lenkų diaspora pietryčių Lietuvoje, kur jie, ypač Šalčininkų rajone, yra dauguma. Lenkija ne šiaip viską daro, kad kuo daugiau tų gyventojų laikytų save lenkais. Taip hie visada turi kortą, kurią, esant palankioms apkinkybėms, išsitrauks. Ir kuo daugiau laiko peaeina, kai tose žemėse gyvena save lenkais laikantys žmonės, tuo labiau jie įtvirtina tas žemes kaip jau lenkų etnines žemes.
Lietuva maža ir silpna ir, susidėjus aplinkybėms, kai spręs jėga, neapgins savęs.
Dar ačiū Dievui, kad užteko proto neįsileisti lenkų divizijos.
Manau, jūs didelis optimistas.. Nežinia, kiek ilgai užteks to “sveiko proto” delfi.lt/naujienos/lietuvoje/nauseda-siulo-lenkijai-plesti-kapciamiescio-poligona-i-jos-teritorija-steigti-bendra-lez-120202760
Na taip, esu pernelyg optimistas…:)
Bet tai parodo ne tik, kad esame visiškos mazgotės. Čia aš įžiūriu bandymą įtraukti Lenkiją į karą su Rusija. Lietuva numatyta kaip degtukas – pvz., blokuoti Kaliningradą ir iššaukti Rusijos atsaką. Ir, jei pavyktų per poligoną ir zoną supainioti Lenkiną, tai ir ji būtų įtraukta į tą konfliktą. Čia taip per Lietuvą žaidžia globalus Londonas.
Mat Lenkija pasidarė labai atsargi ir nekiša pirštų į tarpdurį, o tokios Lietuvos užtenka tik kail degtuko, bet ne malkos karo liepsnai.
Šiaip, nenustebčiau, kad, esant tam tikroms apkinkybėms, Lietuvą Lenkija su Rusija pasidalins – pietryčių Lietuva su lenkų dauguma Lenkijai, kita Lietuva Rusijai, taip išsprendžiant susisiekimo su Kaliningradu klausimą.
Na, bet patys būsime kalti.
> Rimvydas
Taip samprotauti, imant Kosovo atvejį, galima politiškai – populistiškai, bet ne teisiškai. Vilniaus atveju analogijos su juo nėra.
Apskritai tautiškumų poreikiai, jeigu jie nėra tautinės mažumos teisės subjektų, neprivalo būti valstybės finansuojami, pvz. švietimas gimtąja kalba. Tačiau į tai gali būti iš geros valios valstybės atsižvelgta, bet ne kaip į tautos, o tik – į atskiro individo poreikį. Tokia yra teisinė tiesa.
Tad skirtumas tarp tautinės mažumos ir bendrijos būtų toks. Žvelgiant sistemiškai į teisines nuostatas, tautine bendrija laikytina pagal atitinkamą įstatymą įkurta visuomeninė organizacija, o tautine mažuma – gyventojų dalis, kurie gyvendami toje žemėje tapo atskira tauta ir jų istorinės žemės yra tapusios bendros su didesne kita tauta susikūrusios valstybės teritorijos dalimi.
Gal gali nurodyti teisės aktus, kur būtų apibrėžta ir matytųsi skirtumai tarp tautinių mažumų ir bendrijų? Taigi, tai tavo išvedžiojimai.
O kuo gi Kosovas kitoks?
> Rimvydas
Nurodžiau, kad tai. ką išdėsčiau, išplaukia iš sisteminės teisės normų analizės, svarbiausiomis šiuo atveju yra civilinė ir tarptautinė teisė bei jų taikymo praktika.
Jeigu pačiam politiškai netinka, kad tai yra mano paaiškinimai, tai paties problema. Kad Kosovo atvejis netapatus Vilniui, tai ne šališkai žvelgiant į istorijas – akivaizdu.
Žodžiu, argumentų neturi.