Č. Iškauskas. Jie laisvina Baltijos šalis

Galėtume sakyti, įprasta ir tai, kad Penktosios kolonos pajėgos Baltijos šalyse tokių technologijų meistrus Maskvoje nuolat aprūpina jų reikalaujama informacija. Vienas iš tokių tiekėjų centrų yra sandrauga „Laisvasis Pabaltijys“ (LP, cообщество «Свободная Прибалтика»), kuri, kaip šykščiai savo tikslus apibudina ją priglaudę rusiški portalai, „vienija tuos, kurie nori Baltijos valstybes matyti laisvomis demokratinėmis respublikomis“.

Ką ši organizacija veikia, galima tik numanyti. Mat, savo simboliu ji laiko Algirdą Paleckį, „tapusį Lietuvos Respublikos teisinės sistemos savivalės auka“. Apie šią tariamą „auką“ – atskira kalba, o minėta sandrauga daugiau informacijos apie save neatskleidžia, tačiau galima suprasti, kad ji vienija rusakalbių judėjimus ir Latvijoje bei Estijoje, taip pat įvairias jų žiniasklaidos priemones.

Ne paslaptis, kad ši sandrauga naudojasi Kremliaus prižiūrimų žurnalistų paslaugomis ir įtraukia jiems tinkamus politikus. Štai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis pernai spalį buvo užkluptas bendraujantis su Rusijos TV kanalo „Pervyj Baltijskij kanal“ (PBK) vadovais, o paskui žiniasklaida išsiaiškino, kad per savivaldos rinkimus LLRA už agitaciją žiniasklaidoje išleido 146 tūkstančius eurų, ir didžiąją jų dalį gavo būtent PBK.

Prieš dvejus metus pateiktoje VSD analizėje akcentuojama, kad 2013 m. Rusijos regioninės galios sklaidai palankią istorijos koncepciją Lietuvoje propagavo sovietinei praeičiai simpatizuojantys ir radikalias kairiąsias idėjas skleidžiantys asmenys, rusakalbė žiniasklaida, Rusijos finansuojamos karo veteranų organizacijos, su Algirdo Paleckio vadovaujamomis Socialistinio liaudies fronto partija ir asociacija „Lietuva be nacizmo“ susiję asmenys, dalis pseudomokslines idėjas skleidžiančių visuomenės veikėjų. „Jų veiklą remia ir neretai koordinuoja valdžios išlaikomi tyrimų centrai, kitos su valdžios institucijomis susijusios organizacijos“, – buvo pabrėžta ataskaitoje.

Tokia veikla dažnai plėtojama prisidengiant panašių organizacijų kaip „Lietuva be nacizmo“ skraiste. 2012-ųjų liepą savaitraštis „Veidas“ rašė, kad 2010-aisiais Kijeve įsteigtos ir Strasbūre registruotos (Vilniaus skyrius registruotas viename privačiame Žirmūnų bute), tačiau iš esmės Maskvoje veikiančios organizacijos prezidiume A. Paleckis posėdžiauja kartu su žinomu Kremliaus propagandistu Modestu Kolerovu, prorusiškos Estijoje veikiančios organizacijos „Naktinė sargyba“ aktyvistu Dmitrijumi Linteriu, 2007-aisiais Estijos teisėsaugos suimtu, įtariant riaušių organizavimu, bei kitais panašiais veikėjais.

Organizacijos vadovas – Rusijos Federacijos Tarybos narys, pasak Izraelio spaudos, glaudžiai su Kremliumi susijęs proputiniškas oligarchas Borisas Spiegelis. Estijos saugumo policija ją vertina kaip Maskvos remiamą propagandos organizaciją, skirtą buvusioms sovietinėms respublikoms ir skleidžiančią sovietinį požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Viena svarbiausių asmenybių Lietuvoje veikiančių organizacijų tinkle – socialinių mokslų daktaras, psichologas, vienas iš „Lietuva be nacizmo“ steigėjų Rafaelis Muksinovas, besirūpinantis „Pravfond“ finansavimu.

Per 2015 m. Lietuvos savivaldos rinkimus R. Muksinovas buvo įtrauktas į jungtinį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso kandidatų sąrašą, V. Tomaševskio bloką. Jis pats deklaravo, kad priklauso A. Paleckio Socialistiniam liaudies frontui. Vilniaus tarybos narys R. Muksinovas yra ir Rusijos ambasados Tėvynainių tarybos lyderis bei „Baltijskij mir“ visuomeninės tarybos narys, per renginius mielai besipuošiantis Georgijaus juostele.

Žurnalisto karjeroje buvo visko. 2004 m. A. Paleckis tuometinio laikinajai Prezidento pareigas ėjusio Artūro Paulausko įsaku „Už nuopelnus Lietuvai“ buvo apdovanotas Riterio kryžiumi, bet 2013 m. kovą dabartinės Prezidentės dekretu jis buvo išbrauktas iš apdovanotųjų sąrašo. Socialistas skundėsi, kad iš jo neteisėtai (kitaip sakant, už garsiąją frazę „savi šaudė į savus“) atimtas ir Prancūzijos Garbės legiono ordinas, kurį už dvišalių Lietuvos ir Prancūzijos santykių plėtojimą 2002 m. įteikė Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac).

Po to, kai A. Paleckis buvo nuteistas už minėtus tvirtinimus, kuriais jis „neigė ir šiurkščiai menkino 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, sovietų įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus mūsų šalies gyventojams bei už tai, kad įžeidė žmonių, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, atminimą bei jų artimuosius“, – Rusijos viešojoje erdvėje tapo tikru sąžinės kankiniu.

Kol vyko ikiteisminis tyrimas prieš Socialistinį liaudies frontą, teismas neleido jam vykti į JAV, kur 2011 m. balandį turėjo dalyvauti JAV Nacionalinio spaudos klubo (,,The National Press Club“, NPC) renginyje „Ataka prieš demokratiją, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvės pažeidimai iš Lietuvos Vyriausybės pusės pažeidžiant Algirdo Paleckio teises.“ Po to jis nebuvo išleistas ir į Briuselį.

Tačiau po metų, kai kardomoji priemonė buvo panaikinta, birželio 7 d. jis nuvyko į JAV, kur buvo pristatytas kaip diplomatas, gerai žinomas politikas, žurnalistas ir „kovos už žodžio laisvę Europoje simbolis“. Taip savo regalijas šeimininkams nurodė jis pats. Bet, kaip vėliau rašė lietuvių dienraštis „Draugas“, čia A. Paleckis patyrė visišką fiasko: jo klausė tik kokios aštuonios neaiškios žmogystos, tarp kurių buvo keletas NPC darbuotojų…

Reikia priminti, kad A. Paleckis nebuvo toks asmuo, kuriam buvo draudžiama išvykti. Štai dar 2005 m. balandį kaip Seimo narys jis su dar 17 kolegų iš Europos vėl lankėsi JAV, dalyvaudamas „JAV tarptautinių lankytojų programoje“. Tuomet dar lojalus Lietuvai politikas savo ataskaitoje Seimo valdybai neigiamai vertino Amerikos komplikuojamus santykius su Europos Sąjunga…

Kada jis pasisuko 180 laipsnių, galima tik spėti. Matyt, su V. Putino agresyviu vaidmeniu buvusios imperijos pakraščiuose kaip reikiant užsisuko ir Kremliaus propagandinė mašina, į kurią, pagal naują darbo su tėvynainiais užsienyje programą, buvo įtraukti ir jam palankūs veikėjai. Taip geru taikiniu tapo A. Paleckis.

Bet laikas bėga, ir iliuzijos blėsta. Nepavykusiuose savivaldybių rinkimuose pritariant gitara sudainavęs kovingą frontininko dainelę „Aš tikiu tavim, vilnieti“ (galbūt ji buvo savotišku „Fronto“ himnu), A. Paleckis šių metų sausį padarė du netikėtus pranešimus: kad jis palieka Socialistinį liaudies frontą ir kad kandidatuos Seimo rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Jis prisipažino, kad jau metai nėra partijos vadovybėje, jos vairą perleidęs 42 metų inžinieriui ir vadybininkui iš Elektrėnų Edikui Jagelavičiui (feisbuko paskyroje šis politikas bendrauja tik rusų kalba, rašo „Elektrėnų kroniką“), tad nutraukęs narystę joje, nes nesutampa požiūriai į keletą dalykų, bet tai nekeičia jo ideologinių nuostatų.

Tvirtas socialisto charakteris imponavo LSDP veikėjai Birutei Vėsaitei, kuri savo paskyroje socialiniame tinkle save pavadino jo bendraminte ir parašė: „Tikrai laikas Tau, Algirdai, grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną.“ „A. Paleckis stiprus tarptautininkas ir retorikos iš jo neatimsi“, – rašė politikė. Vėliau ji paskyroje teigė, kad buvo ne taip suprasta, o LSDP spaudos centras išplatino pareiškimą, kad tai jos asmeninė nuomonė. Nuo jos atsiribojo ir partijos vadovas, premjeras A. Butkevičius.

A. Paleckio bandymas save reabilituoti ir ieškoti draugų kairėje, kartu įgyjant Seimo nario neliečiamybę, tėra taktinis planas vėl grįžti iš politinės izoliacijos. Gali būti, kad tas planas gimė irgi ne Lietuvoje. Juk kaimyninės šalies juodųjų technologijų mašina, įsukusi minkštakūnį veikėją į savo traiškančius velenus, taip lengvai nepaleidžia. Tad vis Baltijos šalis nuo kažko laisvinantis A. Paleckis iš tikrųjų yra auka – tik Kremliaus propagandinės mašinos.