A. Navys, M. Sėjūnas. Karo kortos Kijevo rankose

Gėdingu penkerių metų pralaimėjimu virtęs pergalingas trijų dienų karas ritasi į pabaigą. Rusijos, Kremliaus ir Putino šaikos laukia neišvengiamas krachas.

Šiandien ukrainiečiai dronais kontroliuoja visą Krymo oro erdvę, magistralinius kelius, tiekimo grandines į Donbasą, naikina Rusijos strategines karinės pramonės gamyklas, komponentų, naftos perdirbimo gamyklas.

Savaitgalį Ukraina atakavo Volgogrado gamyklą, kurioje gaminami komponentai balistinėms raketoms ir kitai karinei technikai. Tai miestas, kuriame gyvena apie 800 tūkstančių žmonių. Pasak pačių gyventojų, buvo girdėti ir matyti trys ar keturi smūgiai į gamyklos teritoriją. Teigiama, kad vienuolika žmonių buvo sužeista.

Kryme – nepaprastoji padėtis. Įvažiuojant į salą virstantį pusiasalį per tiltą, visi keleiviai išlaipinami, tikrinami jų daiktai, dokumentai, o autobusai ir automobiliai varomi per specialius skenerius. Tai jau ne kurortas – tai karinė zona. Degalų beveik nėra, žmonės taupo kiekvieną litrą benzino, o pilną baką laiko ne kelionėms, o galimam pabėgimui.

Talonai degalams nebeišduodami. Trūksta maisto gaminių: vienam pirkėjui galima pirkti vieną kilogramą miltų ir ne daugiau kaip tris pakelius makaronų.

Rusai persigandę laukia, kada į orą lėks Kerčės tiltas. O jis tikrai lėks. Tada, kai ant tilto nebus šimtų automobilių.

Turizmo sezonas faktiškai žlugęs, stringa elektros tiekimas. Sevastopolis skendi tamsoje, kasdien gaudžia sirenos. Rusai nusiminę. Ukrainos smūgių buvo smarkiai apgadintas ir garsusis Sevastopolio gynybos muziejus–panorama, ilgus metus buvęs vienu iš imperinių Krymo okupacijos simbolių.

Į smegduobę grimzta visa Rusija. Pirmą kartą per visą energetikos istoriją Rusija perka naftą iš kaimyninių valstybių – Kazachstano ir Baltarusijos.

Šiuo metu, lyginant su praėjusiais metais, šalis – degalinė pagamina net 25 procentais, arba ketvirtadaliu, mažiau naftos nei pernai. Biudžetas skylėtas. Driskyną į neviltį varo krintančios naftos kainos, o neviltis virs energetiniu košmaru, kai barelis naftos netrukus kainuos 50 dolerių.

Nusmuktkelnius rusų „užkariautojus“ siutina ir tai, jog Rusija šiandien neturi galimybių nuo oro grėsmių apginti nei Maskvos, nei kitų šalies miestų.

Putinas puikiai supranta, kad jeigu bet kurią dieną surengtų masinę – kombinuotą raketų ir dronų ataką prieš Kijevą, Maskva degtų jau kitą naktį. Degtų žiauriai skausmingai – ir skausmingai pačiam Putinui, nes jokia oro gynybos sistema nesulaikytų dviejų tūkstančių dronų, kuriuos lydėtų kelios dešimtys „Flaming“ raketų.

Putinas ir pats jaučiasi nesaugus. Neseniai be jokių paaiškinimų buvo uždaryta magistralė, vedanti į jo rezidenciją. Beveik 90 kilometrų ilgio kelio ruožas buvo tiesiog uždarytas.

Rusijos apžvalgininkai aiškinasi, kodėl ir nuo ko Putinas slapstosi. Teigiama, kad jis nuolat bendrauja daugiausia su dvylika asmenų. Tarp jų – Bortnikovas, Naryškinas, Mišustinas, Rotenbergas ir dar keletas oligarchų bei generolų.

Jie vengia rinktis vienoje vietoje, bendrauja nuotoliu, baimindamiesi provokacijų ir dronų atakų. Bijo visi kartu vienu metu išlėkti į orą.
Ir baimė toliau tik didės.

Ukraina intensyvins atakas, o Vakarų parama dėl užsuktų programų vis augs. Jeigu prieš dvejus metus skambinome pavojaus varpais, kai Europa pagal Čekijos iniciatyvą nesugebėjo per metus pagaminti milijono sviedinių Ukrainai, tai šiandien milijoną jau pagamina viena Vokietija.

Kitos Europos valstybės tiekia Ukrainai dronus bei jų komponentus. Viena tokių gamintojų yra Prancūzija. Beje, ir be partnerių paramos, Ukraina savarankiškai gamina didžiulius kiekius bepiločių orlaivių. Gamyklos išbarstytos po visą Ukrainą, dalis jų veikia Europoje, kur Rusija jų nepasieks.

„Atsipalaidavo“ ir 90 milijardų įšaldytų eurų, kurie pirmiausia nukreipiami karo reikmėms. Zelenskio paskelbtas 40 dienų Rusijos privertimo taikos deryboms laikotarpis bus labai intensyvus ir pasižymės tolesniais smūgiais Rusijos naftos infrastruktūrai bei kitiems strateginiams objektams.

Be abejo, oficialus Kijevas skelbs, jog siekia derybų, nors iš tiesų šiandien ukrainiečiams jokių taikos derybų nebereikia. Taika šiandien kaip oras reikalinga Putinui. Jam jos reikia tam, kad išsaugotų bent tai, ką yra užkariavęs.

Ukrainiečiai apie taiką jau nebegalvoja. Jie nori išdaužyti okupantų išperas iš okupuotų teritorijų arba priversti juos bėgti. Zelenskis su maskoliais derasi ginklu, vydamas juos lauk iš Krymo. Kai visi driskiai bus išvaryti namo, nebus apie ką derėtis.

Tai ir bus karo pabaiga. Įvyks tai, apie ką buvo skelbta pirmosiomis pilno masto invazijos dienomis: karą reikia stabdyti karu.

Ką galvoja Putinas? Jis vis dar vaidina sėkmingą lyderį. Bet drebantis balsas išduoda, kad jis suvokia, jog galas jau netoli.

Liūdną jo galą prognozuoja ne tik kai kurie „Z“ blogeriai, bet ir pačios „Vieningosios Rusijos“ nariai. Jie sako, kad Rusija šiandien liko be sąjungininkų, ne taip, kaip Ukraina, kurią remia galingiausios pasaulio šalys.

Tuo tarpu Kinija Kremliui neduoda nei ginklų, nei karių, naudojasi Rusijos silpnumu, pirkdama jos energetinius išteklius mažesnėmis nei rinkos kainomis.

Rusija lieka viena. Pasipustęs padus į krūmus mauna ištikimasis Putino Bulbanfiureris. Baltarusija įvykdė Zelenskio ultimatumą. Ukrainos prezidentas buvo pareikalavęs nuo sienos patraukti elektroninės kovos sistemas, radarus ir kitą įrangą, kuri padeda Rusijai nukreipti dronų bei raketų smūgius į Ukrainą. Tam buvo duotos dvi savaitės, tačiau Lukašenkos režimas sureagavo gerokai greičiau – vos per kelias dienas.

Tai rodo, kad jėgos kalba Minske yra gerai suprantama. Akivaizdu, jog Lukašenka nenorėjo rizikuoti. Tikėtina, kad buvo įvertinta ir galimybė sulaukti Ukrainos smūgių strateginiams objektams – karinei infrastruktūrai ar kitoms svarbioms Baltarusijos vietoms, pėvėzė – trąšų gamykloms. Todėl sprendimas buvo priimtas greitai.

Tai dar kartą parodė, kad ultimatumai, paremti realia karine galia ir aiškiu pasiryžimu veikti, duoda rezultatą gerokai greičiau nei nesibaigiantys diplomatiniai veblenimai maskatuojant liežuviu.

Todėl ir įspėjimus apie galimas dronų ar raketų atakas prieš Baltijos šalis ir Lenkiją reikia vertinti labai rimtai. Griūnantis Kremliaus režimas gali ryžtis neracionaliems veiksmams. Turime ruoštis.

Ruoštis ne skaidrėms, planų planavimui ir gražiai skambančių šūkių pateikimui visuomenei, o veikimui.

Nevykėliai, kuriems šiandien rūpi viešieji ryšiai, būtų didžiausi vykėliai, jei vietoj beprasmio pezėjimo, pasiselfintų prie numušto ar perimto driskių drono.