R. Armaitis. Kai karas pasikeitė, o „ekspertai“ dar ne

Perklausiau Darių Antanaitį „Karas ir Taika“ laidoje ir visą laiką bandžiau suprasti – apie kokį karą čia kalbama. Apie tą, kuris jau penkerius metus vyksta Ukrainoje, ar apie tą, kuris vis dar gyvena senų vadovėlių puslapiuose?

Antanaitis sako daug teisingų dalykų apie gamybos realijas, balistiką ir tai, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Bet kai tik kalba prieina prie realaus karo greičio, dronų, biurokratijos ir žmonių kainos, jis staiga grįžta į saugią „balanso“ zoną. O realybė, kurią mačiau Bachmute, Charkove ir Zaporožėje, yra žymiai aštresnė.

Ministras, kuris drįso žiūrėti į kariuomenę

Antanaitis sako, kad Fiodorovas „lindo į kariuomenės reikalus“. Nuostabu. Gynybos ministras karo metu pradėjo domėtis, kaip kariauja jo valstybės kariuomenė. Tikras skandalas. Dar blogiau – jis kalbėjo apie dronus, skaitmenizaciją, robotizaciją, dirbtinį intelektą, duomenų sistemas ir karių gyvybių išsaugojimą.

Matyt, pagal seną gerą schemą ministras turėjo sėdėti kabinete, dalinti pinigus ir jokiu būdu neklausti generolų, kodėl XXI amžiaus technologiniame kare kai kurios problemos vis dar sprendžiamos žmonių mėsa.

Fiodorovas nevadovavo būriui ar brigadai. Jis bandė keisti sistemą. O sistema ir yra politinės vadovybės atsakomybė. Jeigu gynybos ministras negali klausti, kodėl milijardai investuojami viena kryptimi, kodėl technologijos diegiamos per lėtai ir kodėl žmonės naudojami ten, kur užduotį jau gali atlikti dronas ar robotizuota platforma, tai kam tada apskritai reikalingas gynybos ministras?

Kad per paradą gražiai stovėtų tribūnoje? Na kaip Lietuvoje tokie vaizdai yra įprastas dalykas..?

Fiodorovas kūrė „Army of Drones“, „Drone Line“, Brave1 ir taškų sistemas. Rezultatas – šimtai tūkstančių video-patvirtintų smūgių, milijonai FPV, fiber-optiniai ir AI dronai, kurie naikina daugiau, nei Rusija spėja mobilizuoti.

Kai ministras, kuris duoda greitį, susiduria su „sovietinio raugo“ vado pasipriešinimu – tai ne „du vadai“. Tai sistema, kuri nori išlikti patogi, prieš sistemą, kuri nori laimėti.

Civilinė kontrolė nėra linčo teismas

Syrskio pakeitimas Antanaičiui beveik atrodo „linčo teismu“. Ne. Linčo teismas yra tada, kai žmogų pakabina ant medžio be teismo. O kai demokratinės valstybės prezidentas spaudžiant visuomenei pakeičia savo kariuomenės vadą karo metu – tai vadinama civiline kariuomenės kontrole. Generolas nėra monarchas.

Kariuomenės vadas nėra renkamas iki gyvos galvos. Antpečiai nesuteikia imuniteto nuo klausimo: kokį rezultatą pasiekei ir kokia kaina? Ypač kare. Nes galima užduotį įvykdyti praradus dešimt žmonių. Galima tą pačią užduotį įvykdyti praradus šimtą.

O galima pakeisti taktiką ir iš pradžių ten pasiųsti dronus. Žemėlapyje rezultatas gali atrodyti vienodas. Kapinėse – kažkodėl ne.

Vakarykštė sėkmė nėra rytojaus sertifikatas

Syrskis turėjo pasiekimų. Kijevo gynyba, Charkivo operacija – niekur nedingo. Bet čia atsiranda paprasta loginė klaida: vakarykštė sėkmė nėra automatinis sertifikatas rytojaus karui. O apie Charkivo operacija galėčiau visą knygą parašyti, kiek ten buvo niuansų ir nuostolių ne Syrskio naudai dėl jo sprendimų.

Karas keičiasi. 2022 metų karas nėra 2024 metų karas. O 2024 metų karas jau nėra 2026 metų karas. Jeigu žmogus prieš ketverius metus puikiai sprendė vieno tipo uždavinius, tai nereiškia, kad po ketverių metų jo metodai vis dar optimalūs.

Priešingu atveju iki šiol kavalerija būtų labai perspektyvi kariuomenės rūšis – juk kažkada ir ji turėjo puikių pasiekimų.

Sovietinė mokykla ir žmogaus kaina

Taip, mes žinojome, kad Syrskis – sovietinės mokyklos karininkas. Ir? Jeigu problema egzistavo vakar, tai šiandien jos taisyti nebegalima? Jeigu dvejus metus važiavome su pradurtu ratu, trečiaisiais jau nebereikia jo keisti, nes „mes juk žinojome“?

Sovietinė karo mokykla buvo sukurta valstybei, kuri galėjo mobilizuoti milijonus. Ukraina tokios prabangos neturi. Lietuva – tuo labiau. Todėl mums žmogus nėra pigiausia ir lengviausiai pakeičiama ginkluotės sistemos dalis. Jeigu vis dar taip galvojame – tada pizdec ne technologijoms. Pizdec mums.

Mėsos šturmai kaip kultūros problema

„Buvo mėsos šturmų. Žinojome.“ Šita vieta apskritai fantastiška. Taip, žinojome. Tie, kas buvo fronte, žinojo ypač gerai, nes viską pajuto ant savo kailio, skirtingai nei Antanaitis.. Tik klausimas ne tas, ar mes apie juos žinojome.

Klausimas – kodėl jie tęsėsi, kai karo technologijos jau leido dalį užduočių spręsti kitaip? Kai FPV gali išrinkti poziciją dalimis. Kai žvalgybinis dronas gali valandų valandas stebėti priešo judėjimą.

Kai robotizuotos platformos gali šturmuoti priešo pozicijas, gabenti minas, amuniciją ar evakuoti sužeistuosius. Tada žmogaus siuntimas pirmyn nebėra vien taktinis klausimas. Tai tampa vadovavimo kultūros klausimu.

Nes lengviausias sprendimas visada buvo pasiųsti dar vieną grupę. Technologiškai išspręsti problemą yra sunkiau. Tam reikia galvoti. O Antanaičiui matys su galvojimu ir šiuolaikinio karo suvykimu yra didelė problema, kaip ir mūsų generolui ir sausumos pajėgų vadui.

„Karys negali politikuoti“ – universali lipni juosta

Čia jau mūsų lietuviška klasika. Universali lipni juosta burnai užklijuoti. Karininkas pasako, kad kažkas neveikia – politikuoja. Karys kritikuoja vadą – politikuoja. Instruktorius sako, kad mokymo programa atsilikusi nuo karo – politikuoja. Grįžęs iš fronto pasako, kad dalis mūsų pasirengimo neatitinka realybės – irgi, žiūrėk, pradėjo politikuoti. Nes dar ir radikalas su potrauminiais sindromais po kontūziju. Labai patogi sistema.

Visi tyli. Visi lojalūs. Visų PowerPoint’ai žali. Kaip pas Syrskį. O tada prasideda karas ir paaiškėja, kad priešui kažkodėl visiškai px mūsų PowerPoint’ai. Ukrainos kariuomenės stiprybė atsirado ne todėl, kad visi tylėjo.

Priešingai. Ten pokyčius labai dažnai stūmė apačia (ne Antanaičio lygio psichologinių operacijų specialistai – buvę karininkai, su savo verslo interesais), o žmonės, kurie fronte savo kailiu suprato, kad senas metodas nebeveikia.

Kariuomenė, kurioje vadui negalima pasakyti, kad jis daro nesąmonę, kad yra dalbajobas, nėra stipri kariuomenė. Ji tiesiog labai tvarkinga iki pirmo rimto susidūrimo su realybe.

Įsakymai vykdomi – dar ne kompetencija

„Syrskį palaikė kariuomenė ir kariuomenė vykdė jo įsakymus.“ Atleiskite, bet čia jau argumentacijos perlas. Kariuomenė vykdė kariuomenės vado įsakymus. Kas galėjo pagalvoti? Tai gal dabar įsakymų vykdymą laikysime vadovavimo kokybės kriterijumi?

Kariuomenės esmė ir yra vykdyti teisėtus įsakymus. Klausimas visai kitas: ar tie įsakymai buvo optimalūs? Kokius rezultatus jie davė? Kiek žmonių kainavo? Ar buvo alternatyvų?

Nes jeigu vienintelis gero generolo kriterijus yra tai, kad pavaldiniai vykdė jo įsakymus, žmonijos karo istorijoje turėtume labai ilgą „genialių karvedžių“ sąrašą.

Karas kaip visų ginklų visuma – tik visuma pasikeitė

Taip, karas yra visų ginklų visuma. Tik yra viena maža bėda. Ta visuma pasikeitė. Dronas nebėra žaisliukas šalia artilerijos, kaip mano visų karo galu ekspertas Antanaitsi. Jis tapo žvalgyba, koregavimu, smogiamąja priemone, minavimo priemone, logistika, retransliatoriumi ir net atskira bei labai galinga kill-chain grandine.

EW nebėra kažkoks specialistų priedas kažkur štabe. Duomenys tapo ginklu. O laikas nuo taikinio aptikimo iki jo sunaikinimo tapo vienu svarbiausių kovinio efektyvumo rodiklių. Štai apie ką buvo Fiodorovo konfliktas su senąja sistema.

Ne apie tai, kuris vyrukas kam labiau patinka. Ne apie Zelenskio simpatijas. Ir ne apie tai, kas turi gražesnius antpečius. Tai konfliktas tarp dviejų karo filosofijų: žmogus kompensuoja technologijų trūkumą arba technologija saugo žmogų.

Lietuvai ši diskusija yra velniškai svarbi

Aš savo pasirinkimą padariau seniai. Nes mačiau, kaip atrodo pirmasis variantas ne televizoriaus ekrane. Ir todėl Lietuvai šita diskusija yra velniškai svarbi. Mes neturėsime Ukrainos teritorijos. Neturėsime jos žmonių rezervo. Neturėsime šimtų kilometrų atsitraukti, mokytis, persigrupuoti ir pradėti iš naujo.

Mūsų klaidos bus apmokamos iš karto. Todėl kai 2026 metais technologinę kariuomenės transformaciją vis dar bandoma pateikti kaip kažkokį politiko „lindimą į kariuomenės reikalus“, man kyla tik vienas klausimas: o kas tada turi į juos lįsti – priešas? Nes jis tikrai įlįs. Ir jam bus absoliučiai px mūsų hierarchija, diplomai, antpečiai, pareigybės ir gražios teorijos.

Jis paprasčiausiai pasižiūrės, kas greičiau aptinka, kas greičiau priima sprendimą ir kas greičiau sunaikina. O tada jau nebereikės ginčytis, kuri karo filosofija buvo teisinga. Atsakymas bus parašytas mūšio lauke krauju ir mirtimi.

Lietuvai pamoka paprasta: neklausykite tų, kurie sako „palaukime rezultatų“. Klausykite tų, kurie jau turi rezultatus fronto linijoje. Ir pradėkite judėti ne kaip į paradą.

Nes priešas jau seniai nebežiūri į mus kaip į „manevrą“. Jis jau seniai žiūri į mus kaip į taikinius.