Č. Iškauskas. Kremlius šaiposi iš Lietuvos reikalavimų

„Mes, Baltijos šalių teisingumo ministrai, deklaruojame, kad yra laikas nustatyti savo santykį su praeitimi ir mokslo patvirtintais metodais nustatyti žalą, patirtą dėl Sovietų sąjungos okupacijos totalitarinio komunistinio režimo“, – rašoma deklaracijoje. Tiesa, dokumentas ne naujas, per 25–ris metus jų būta keletas, tačiau dabar tikimasi okupacijos įvertinimo pagal tarptautinę teisę. Estijos teisingumo ministras Urmas Reinsalu žurnalistams sakė, kad „okupacijos padarytą žalą galima reikalauti kompensuoti kaip materialinį atlyginimą, taip pat ir kaip atsiprašymą“.

Cinizmas pasiskolintas iš šeimininko

Kremlius iškart sujudo. Jis pavedė vienam iš uoliausių Vladimiro Putino pagalbininkų Dmitrijui Rogozinui iššauti tą rašalo debesį. Ne, ne Vladimirui Žirinovskiui, kuris laikomas vienas pikčiausių Kremliaus „vanagų“, o pirmajam vicepremjerui, buvusiam Rusijos atstovui prie NATO ir šiaip gana išsilavinusiam ir kur kas jaunesniam (gruodį jam sukaks 52-ji) polittechnologijų asui, irgi neva reiškiančiam „tik savo nuomonę“.

Tad D. Rogozinas socialiniame tinkle „Twitter“ rašo: „ Baltijos šalys susiruošė iš Rusijos išieškoti kompensaciją už sovietinę okupaciją“. Čia jis pateikia nuorodą į vaizdo paieškų sistemą „Yandex“, kurioje randame frazę „nudvėsusio asilo ausys“. Lenta.ru pastebi, kad tai tas pat, kaip Baltijos šalims pasakyti, jog jūsų reikalavimai neverti sudilusio skatiko, bet pasakyti tai ypač įžeidžiančiai.

Ši kandi replika, išsakyta Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylikos kėdžių“ herojaus Ostapo Benderio lūpomis tapo Kremliaus įžeidžiamu motyvu. D. Rogozinas ne pirmą kartą žengia V. Žironovskio pėdomis. Kai šių metų rugpjūtį Dmitrijus Medvedevas nuvyko į Kurilus, o Japonija tuo pasipiktino, vicepremjeras tik pasišaipė iš Tokijo reakcijos ir japonams rekomendavo „pasidaryti sau charakirį“. Gegužę, kai ES įvedė dar griežtesnes sankcijas Rusijos pareigūnams dėl agresijos prieš Ukrainą, D. Rogozinas vėl plykstelėjo cinizmu, TV kanalo „Rossija 1“ eteryje pareiškęs: „Tankams vizų nereikia“.

Beje, paskutinis sarkazmo deimančiukas ne originalus. D. Rogozinas jį aiškiai pasiskolino iš savo šeimininko, matyt, šiam leidus. 2005 m. gegužės 23 d. interviu TV kanalui „Rossija 1“, kalbėdamas apie neva atiduotas „nuo seno rusų žemes“ kitiems, Rusijos lyderis sakė: „Žinoma, niekada nebus vedamos derybos, kad mes kažkam turime 5 kilometrus atiduoti dėl teritorinių pretenzijų, nes tai absoliučiai neleistina. Pskovo srities Pytalovo rajonas? Nudvėsusio asilo ausys jiems, o ne Pytalovo rajonas“.

Lietuvių kilmės Lietuvos bičiulis?

Ginčijamas prie Latvijos sienos esantis Pytalovo rajonas seniai kėlė abipuses aistras, tačiau 2007 m. gegužę pasirašyta sienos sutartimi tarp Latvijos ir Rusijos jis – apie 13 ha teritorijos – oficialiai pripažintas Rusijai. Latvijos valdžia jį norėjo susieti su 1920 m. taikos sutartimi, pagal kurią Latvijai priklausė Аbrenės apskritis su Pytalovu ir 6 aplinkiniais valsčiais. 1294 kv. km rajonas, kurį latviai vadina Abrene, iki Antrojo pasaulinio karo buvo Latvijos teritorija, bet, Maskvai aneksavus Baltijos valstybes, tapo SSRS dalimi. Po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. Latvijos 276 km ilgio siena su Rusija tapo rytine visos bendrijos siena. O štai Estijos ir Rusijos sienos sutartis pasirašyta tik pernai vasarį, bet iki šiol kyla tautinės aistros dėl Narvos priklausomybės.

D. Rogozinas nepageidautinas ES šalyse. Atskirai persona non grata jį yra paskelbusios Latvija, Estija, Moldova, Rumunija ir kitos valstybės. Bet dar 2011 m. vasarį jis buvo atvykęs į Vilnių pristatyti parašytos knygos „Baronas Žoltokas“. Joje atspindima Rusijos generolo, neva turinčios lietuviškų, lenkiškų ir prūsiškų šaknų, istorija. Ir pats D. Rogozinas, ir jo tėvas Olegas Rogozinas karinėje tarnyboje yra užsitarnavę generolo laipsnius; autoriaus proprosenelis Nikolajus Mitkievičius taip pat buvo generolas majoras, dirbo vyriausiuoju Maskvos policmeisteriu, vėliau kovojo Antono Denikino, Piotro Vrangelio armijose. Autorius pačioje knygos pabaigoje keliuose lapuose aprašo, kaip Mogiliovo baronas Stepanas Mitkievicius – Zaltokas, kariavęs su ordinu Smolensko pulkuose Žalgirio mūšyje, padūrė patį Vokiečių ordino magistrą ponaitį Ulrichą von Jungingeną (šis nuo žaizdų ar ligos miręs Magdeburge).

Ši pagyrūniška istorija Lietuvoje sukėlė nedidelį šaršalą. Beje, prieštaringai vertinamo diplomato ir filosofijos mokslų daktaro knyga pirmiausia pasirodė išversta į lietuvių kalbą, o tik vėliau – originalas rusiškai. „Skaitykite, lietuviai, ir geruoju minėkite Mitkievičių, o ne kažkokį Vytautą, kuris baronui neprilygo“, – pašiepė jo kūrybą apžvalgininkai. Knygą išleidusios leidyklos vadovas literatūros tyrinėtojas ir kritikas Stasys Lipskis negailėjo pagyrų autoriui. „Aš buvau nustebęs, kai į mano rankas pateko Dmitrijaus Olegovičiaus rankraštis, kurį pavadinčiau nuoširdžiu pokalbiu su skaitytoju. Knyga kupina įvykių ir istorinių kolizijų, juk jo giminės šaknys nusitęsia iki šlovingų „didžiosios Lietuvos“ laikų, iki Didžiojo Vytauto“, – sakė jis knygos pristatyme. Gi Seimo narys Gediminas Kirkilas tada pagyrė D. Rogoziną, kad jis, be kita ko, derybas dėl tranzito į Kaliningrado sritį „išvedė į pozityvias, konstruktyvias ir kūrybiškas aukštumas“. Įsidrąsinęs svečias gražbyliavo, esą „lietuviai ir rusai vieno kraujo“…

Žalos atlyginimas – nė iš vietos

Štai taip. Nuo kūrybos ir apsimestinio Lietuvos bičiulio iki atviro Baltijos šalių priešo – vienas žingsnis. Jis žengtas tada, kai NATO pradėjo plėstis į Rytus, o gal dar anksčiau: kai 1992 m. birželio 14 d. įvyko Tautos referendumas ir po to priimtas įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, kuriais valdžios institucijos įpareigotos derėtis su Maskva dėl 1940-1990 m. trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo, nuolat Rusijai priminti sovietinės okupacijos faktą. Teisininkas Dainius Žalimas dar 2006 m. teigė, kad neatleistina, kai valdžios institucijos jau keli dešimtmečiai nevykdo referendumo sprendimų, kol kitu referendumu jie nėra panaikinti.

Iš tiesų, Vyriausybė padarė keletą judesių. Štai vienas ryžtingesnių – 2012 m. gegužės 23 d. patvirtinta komisija (rugsėjį ji buvo atnaujinta), kuri turi koordinuoti pasiūlymų dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įgyvendinimą. Teisingumo ministerijai pavesta įvertinti galimybes nukentėjusiems nuo SSRS okupacijos asmenims teikti individualius ieškinius. Komisija siūlė užtikrinti nemokamos teisinės pagalbos nukentėjusiems nuo SSRS okupacijos asmenims teikimą, pasitelkti užsienio ekspertus, parengti baigiamąją SSRS okupacinės žalos Lietuvoje apimčių studiją ir ją publikuoti lietuvių ir užsienio kalbomis. Taip pat rekomenduota Vilniuje surengti tarptautinį mokslo atstovų – specialistų seminarą Baltijos šalių sovietinės okupacijos raidos ir pasekmių tema, į jį pakviečiant ir Rusijos mokslininkus.

Ar esame girdėję, ką veikia ir ar apskritai gyvuoja tokia komisija? Viena jų, sudaryta dar 1995 m., sovietinės okupacijos žalą įvertino 80 mlrd. litų (apie 20 mlrd. dolerių). Lietuvos Seimas 2000-ųjų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojusį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940-1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. Kaip minėjome, už tai, kad būtų reikalajama šios reparacijos, 1992 metais vykusiame referendume pasisakė 90 proc. Lietuvos piliečių. Tačiau ža¬los atlyginimo problema iki šiol neišspręsta, nes Rusija į derybas nesileidžia ir skolos, kaip ir okupacijos fakto, oficialiai nepripažįsta. Net neatsiprašo. Ji tik šaiposi.

Trijų Baltijos šalių vieningas reikalavimas dėl žalos atlyginimo – rimtas smūgis Kremliaus „vanagams“. Iš vienos pusės, dėtis gerais Lietuvos bičiuliais ir net girtis lietuviška kilme (kiek tokių susitapatinimų esame girdėję!), o iš kitos, laidyti lėkštus tautą įžeidžiančius sąmojus – niekinga misija.