Č. Iškauskas. Kas kelia nerimą 2016 metais? (pirmadienio mintys)

Prasidėjo 2016 – ieji. Nutilo visokios šaudynės, fejerverkai, išsikvėpė šampanas ir susikaupimo metas. Ir štai – kraupi naujojo metų rato pradžia – kažkoks psichiškai nesveikas tėvas iš Kėdainių rajono, sumetė du mažamečius vaikus į šulinį…Kraupu.

O mes? Ar nenumetame savo vaikų pražūčiai, ligoms, nepritekliams, užmarščiai? Kuo mes skiriamės nuo to siaubūno iš Kėdainių rajono? Ar esame pasiruošę apginti savo vaikus? Yra ir kita nerimą kelianti naujiena: vienas portalas matomiausioje vietoje skelbia, kad Vilniuje viešai savo planus demonstruoja jauna lesbiečių pora, ketinanti ieškoti vyro donoro savo vaikams. Neabejoju, kad tokių vyrų atsiras tuntas… Neramu.

Lietuvoje viešai ima rodytis patologijos ženklu pažymėti asmenys, kuriuos mielai reklamuoja mūsų žiniasklaida, nuo seno garsėjanti kaip anomalinių pavyzdžių irštva. Kitaip sakant, „simonko“ sindromas ima viršų, skatina visuomenę nieko nebijoti – nei krikščioniškų 10-ties Dievo įsakymų, nei įprastų etikos bei dorovės normų, nei rengti viešas eisenas Gedimino prospektu. Valdžios vyrai ir moterys tik nuolankiai šypsosi: taigi, visas pasaulis tenlink juda, ką, mes atsiliksime? Šlykštu.

Bet tas pasaulis juda dar viena kryptimi – link Trečiojo pasaulinio karo.

Jeigu pažvelgtume į Rusijos elgesį, nesunku spėti bręstantį konfliktą su Turkija – šia Osmanų imperijos palikuone. Tarp dviejų imperijų jau vyko bemaž trys karai, ir dabartinė padėtis kursto ketvirtojo prielaidas. Gali būti, kad po to posovietinė imperija pasisuks Baltijos jūros regiono pusėn. Užsitikrinusi išėjimą į Juodąją jūrą ir Artimuosius Rytus, Maskva kuria placdarmą Ukrainoje, o paskui stengsis sukurti geras pozicijas Baltijos jūros regione. Karaliaučius yra tinkamas tokių veiksmų placdarmas… Baugu.

***

Tarp visų nerimą keliančių detalių, pastebėtų šių metų sandūroje, atkreipiame dėmesį į mūsų kaimynus lenkus.  Pacituosiu Seimo URK pirmininko Benediktą Juodkos interviu BNS agentūrai: „Lenkijoje vyksta tokie dalykai, kurie demokratijos požiūriu žiūrint nelabai geri. Bet kokiu atveju, rinkimai lemia, kas ateina į valdžią, ir šiandien yra taip, kad vienose rankose yra ir Prezidentūra, ir Vyriausybė, ir Seimo dauguma be jokių koalicijų, tai trys faktoriai, kurie sutelkia valdžią vienos partijos rankose, tai blogai ar gerai – nepasakysi, taip lėmė rinkėjai. Bet tai, ką daro vienose rankose sutelkta valdžia – kelia tam tikrą nerimą“.

Bruzdesį sukėlė Konstitucinio Tribunolo reforma ir žiniasklaidai maunamas apynasris. Valdančioji koalicija, laimėjusi Seimo rinkimus, kelia nerimą visai Europai, taip pat ir Lietuvai. Seimo, Vyriausybės, Prezidento A. Dudos veiksmai sukėlė opozicijos ir visuomenės protestus. Bijomasi, kad Varšuva nepasektų Vengrijos pavyzdžiu.

Ko bijosi Lietuva? Ne tiek vengriškojo precedento, kiek totalitarizmo apraiškų Lenkijoje. Būtent pilsudskiniame totalitarizme gimė sumanymai atgaivinti ATR ir užgrobti Lietuvos dalį. Tada Lietuva 19 metų nugrimzdo į konfliktą su Lenkija, o tuo naudojosi ir stalininė, ir kaizerinė imperijos. Šiandien gi Varšuva dar aktyviau remtų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikierius Vilniuje, kurie visaip kaišioja pagalius į ratus, keldami sąmyšį dėl „trijų raidžių“, švietimo sistemos ir tariamo lenkų engimo. Nuolaidžiavimo bacila paimtų viršų Seime ir Vyriausybėje, ir kas galėtų paneigti, kad Lietuva vėl nevirstų Lenkijos protektoratu…

Niūrios pirmadienio mintys.