A. Navys, M. Sėjūnas. „Maskva dar degs“

Atėjus vasarai, Kijevas ir Maskva toliau keičiasi smūgiais raketomis ir dronais. Siekdama palaužti ukrainiečių dvasią, Rusija daužo Kijevą, kitus miestus, civilinę, kultūrinę, religinę infrastruktūrą, atsakydama Ukraina taikosi į Maskvą, Rusijos gilumą.

Ukrainietiškos raketos atakuoja objektus, nutolusius iki trijų tūkstančių kilometrų Rusijos teritorijoje.

Reikia pažymėti, kad šios atakos iš esmės skiriasi savo taktika. Rusija smogia civilinei infrastruktūrai, siekia sunaikinti Ukrainą kaip valstybę, sunaikinti ukrainiečių tautą.

Tuo tarpu ukrainiečiai siekia palaužti Rusijos karinę ir ekonominę galią, nesitaikydami į civilius. Ukraina puldama ginasi, Rusija puldama barbariškai viską naikina.

Naujausios Kijevo atakos rodo, kad Ukraina dalinai kontroliuoja susisiekimą su Krymo pusiasaliu. Kerčės tiltas ištisomis dienomis stovi visiškai nenaudojamas, degalų tiekimas sutrikdytas, sausumos keliai iš Mariupolio per Melitopolį į Krymą taip pat yra paralyžiuoti.

Koviniai dronai krenta naikindami kuro cisternas, karinius krovinius, radarus ir kitus taikinius. Rusai spėlioja, kada ukrainiečių šturmo grupės pradės puolimą ir jam rimtai ruošiasi. Visiškai tikėtina, kad tai įvyks dar iki spalio.

Okupantai Kryme nebepoilsiauja, paplūdimiai praktiškai pustuščiai. Atvykėliai iš driskyno dabar visomis išgalėmis – pėsti, raiti asilu ar kitu keverzojimo būdu stengiasi grįžti namo arba kiurkso eilėse prie tiltų ar dar veikiančių perkėlų. Penkios iš septynių jų sunaikintos ar smarkiai apgadintos.

Vairuotojams išduodami talonai degalams (20 ltr.), tačiau tam, kad gautų nusipirkti benzino dar reikia labai pasistengti.

Panaši degalų krizė tvyro ir kitose 53 Rusijos srityse. Ukraina aktyviai atakuoja regionus, kuriuose yra naftos perdirbimo gamyklos, kuro logistikos mazgai, kiti svarbūs dronų, raketų gamybos ir karinės infrastruktūros objektai.

Rusijos varguomenė patiria didžiules problemas, jai vis sunkiau prisitaikyti prie naujos karo realybės, tačiau nepaisant esamos situacijos reikia pripažinti, kad visuomenė ten dar nėra subrendusi didesnėms permainoms.

Paprasti rusai karą namuose, Čeliabinske ar Sortyrgorode priima kaip duotybę. Neišvengiamą vergo gyvenimo duotybę.

Žinoma, labiau prakutę rusai supranta, kad skraidantys naftos saugyklų dangčiai Maskvoje yra labai netikėta ir negerai, ir dar gal kiek baisu. Galbūt, jų manymu, karas neturėjo ateiti į Maskvą, Peterburgą, kitus miestus, bet ką dabar padarysi? Karas yra karas, reikia kažkaip prisitaikyti.

Panašiai suokia ir Putino lakštingala Solovjovas: taip, suprantama, neramu, negerai, taip, grėsmės yra, taip, net gyvybei grėsmės yra, bet ką padarysi – karas yra karas. Esame rusai, turime prie to prisitaikyti, priprasti, nes rusų priešraketinė ir oro gynybos sistema yra pati geriausia pasaulyje, todėl Maskva būtinai nugalės 50 pasaulio šalių remiamą priešą.

Kremlius, panašu, vis rimčiau ruošiasi mobilizacijai, nes Putino blogeriai skelbia, kad metas visiems imtis ginklo ir „padaryti darbą iki galo“. Ukrainiečiai tą supranta ir to laukia: paradoksalu, bet visuotinė mobilizacija būtų labai geras sprendimas, tik ne Rusijai. Mes jo irgi laukiame. Į ordą bus rekrūtuoti tūkstančiai naujokų, kurie nemoka kariauti, logistika stringa, aprūpinimo beveik nėra, todėl į mėsmalę pasiųsti jaunuoliai bus greitai sunaikinti.

Tokiu būdu visuomenė patirs dar didesnį šoką, bus dar daugiau žuvusiųjų, ir tuomet Rusijoje ims pūsti didesnių permainų vėjai – jei ne pačiuose didmiesčiuose, tai iš Baškirkostano ar kitų okupuotų kolonijų.

Be sėkmingų oro atakų stebime ir ukrainiečių smūgius į rusų informacinę erdvę. Vakar pasirodė informacija, jog buvo nulaužta Maskvos mero Sobianino „Telegram“ paskyra ir joje patalpintas užrašas, kad „Maskva dar degs“.

Taip pat buvo nurodytos sąskaitos aukoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Taigi Rusija, kuri nuolat vykdo informacinį terorą, dabar pati patiria panašias atakas.

Karas iš lėto pereina į naują stadiją. Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Maskva patiria bombardavimą dronais, puolimą iš oro, kurio niekaip nesugeba sustabdyti.

Mūsų manymu, tokių atakų bus žymiai daugiau. Jeigu Maskva toliau atakuos religines-sakralines vietas Kijeve, maskoliai sulauks atsakomųjų smūgių pačiam Kremliui, galbūt, ir Maskvos centrui. Ateis metas ir Putino režimo ramsčiams – gubernatoriams ir karo pramonės oligarchams.

Nors visi to tikimės, kalbėti apie kokias nors tiesiogines Kijevo – Maskvos derybas nėra realu. Maskvos režimas ruošiasi žiemai, vietoje derybų planuodamas eilinį kartą griauti Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Kremliuje vis dar įsivaizduojama, kad ateis šalta žiema, Ukraina kentės ir tokiu būdu bus galima palaužti jos valią priešintis.

Tačiau ši žiema nebus tokia, kaip ankstesnės – Ukraina simetriniu būdu smogs atgal. Į orą lėks ne tik gamyklos, bet ir elektrinės, pastotės, todėl matysime milijonus rusų skendinčių tamsoje ir šaltyje be šildymo, elektros ar dujų.

Gali būti, kad tai bus lemiamas momentas, kai Rusijos elitas supras, kad metas stabdyti beprotybę, nes karas pražūtingas visų pirma Rusijai. O jei to nesupras – milijonai įsiutusių rusų išeis į gatves linčiuoti savo caro ir jo svitos. Putino Rusija pati nesustos ir derybų neprašys. Ją reikės sustabdyti, ką esame ne kartą sakę.

Taip buvo po Pirmojo pasaulinio karo, taip buvo žlungant Sovietų Sąjungai, kada Rusija nebeturėjo resursų, nebežinojo, ką daryti, matant, kad viskas byra. Tik tokiais istoriniais momentais imperija būdavo priversta atsitraukti, sustoti, persigrupuoti.

Tačiau pavojingiausias etapas yra ne dabar, kai visos Maskvos „opozicinės“ lakštingalos grasina branduoliniu karu, o etapas, kuomet nėra karo, tačiau Rusija jam ruošiasi.

Rusija nepuola šiaip sau, staiga ir netikėtai. Kremlius metų metais planuoja, ruošia įvairius scenarijus ir veikia tik atsiradus galimybių langui. Todėl į klausimą ar Rusija artimiausiu metu puls Europą, atsakome – ne. Butaforinės kareivinės prie Suomijos sienos, skirtos Rusijos divizijai (iki 10 000 karių) yra nulis prieš milijoną paruoštų suomių, gebančių veikti Arkties sąlygomis, turinčių galingiausią artileriją Europoje. Suomija šiandien viena pajėgi sumalti driskius antrąkart istorijoje.

Tačiau turime suprasti kitą labai svarbų dalyką. Mūsų dažnai klausia – jeigu Rusija negali mūsų užpulti, tai kodėl mes ginkluojamės? Atsakome: mes privalome sparčiai ginkluotis, nes karas prasideda ne nuo susišaudymo, o nuo planavimo. Kai Rusija kur nors pamato silpną vietą, šikną rakinėjantį neapsigynusį kaimyną, skylę, galimybę laimėti mažomis sąnaudomis, nutariama iškart tuo pasinaudoti. Todėl mes ir sakome, kad turime ruoštis galimoms atakoms.

Jei būsime pasiruošę, Rusija neis. Ten, kur neapsimoka kišti nosies, kur kartu veikia tokios organizacijos, kaip ES, NATO ar yra sudarytos tarpusavio pagalbos sutartys, paremtos galingomis kariuomenėmis, visuomenių valia priešintis ir atsparia psichologija, Rusija nerėplios.

Taigi mes turime ruoštis tam, kad Rusija net nefantazuotų apie karinių veiksmų vykdymą. Todėl karui turime ruoštis ne tada, kai jau vyksta karas, o ypatingai tuomet, kai jo dar nėra.

Mus neramina laikmetis po paliaubų, kuomet Rusijos agresijos tema pasidarys nebeįdomi ir nusibodusi, o mūsų apžvalgų skaitytojų sumažės keletą ar keliolika kartų. Vėl bus aiškinama, jog nereikia žmonių gąsdinti, reikia prekiauti ir ramiai gyventi.

Taip, kaip tai buvo iki pilno masto invazijos, kuomet mes šaukėme apie artėjantį karą, sakėme, kad reikia ruoštis, tačiau mus laikė durniais, karo kurstytojais, sukiojo pirštą prie smilkinio.

Prieš karą karo ekspertų Lietuvoje beveik nebuvo. Jų atsirado gausybė būtent dabar. Ir ačiū Dievui. Matydami daug gerų darbų esame laimingi tokiu pilietiškumu.

Ir pabaigai – dėl Lenkijos prezidento Karolio Navrockio sprendimo atimti iš Zelenskio Baltojo Erelio ordiną. Net dalis Vakarų ir Amerikos žiniasklaidos, nekalbant apie Ukrainos ir dalį pačios Lenkijos politikų, šį žingsnį vertina kaip naudingą Rusijai ir labai žalingą bendrame karo kontekste bei draugiškų valstybių santykiuose. Mes šį ėjimą vertiname lygiai taip pat.

Nepaisant to, kas kažkada buvo teisus ar neteisus, šiandien mes nesileisime į tokio lygio diskusijas. Praeities revizijos, istorinis revanšizmas – Maskvos FSB užsiėmimas. Nes jeigu pradėsime tokiu stiliumi aiškintis istoriją, tuomet reikėtų prisiminti Abiejų Tautų Respublikos laikų kazokų sukilimus, jų malšinimą, represijas, vykusias tai iš vienos, tai iš kitos pusės, įvairius konfliktus, nuoskaudas, susidorojimus, kurių istorijoje buvo daugiau negu pakankamai.

Tačiau tai – miręs laikas. Istorija. Ji guli vadovėliuose. Galima atsiversti, perskaityti ir užversti. Bandymas įveiklinti šmėklas, jas prikelti ir ištraukus iš spintos paversti jas šiandienos politikos įrankiu yra labai primityvus ir griaunantis veiksnys, net jeigu tai daroma dėl kažkokių vidinių politinių motyvų.

Mes turime bendrą priešą. Vietoje to, kad eitume petys į petį, stiprintume vieni kitus ir kartu priešintumėmės tam priešui, pradedame aiškintis, kas kažkada kam trenkė per snukį prieš šimtą ar kelis šimtus metų. Jeigu taip būtų mąstę mūsų protėviai, nebūtų nei Oršos mūšio, nei Katkevičiaus (Chodkevičiaus) pergalių, nei pergalingų kovų prieš Maskvą ir Osmanų imperiją.

Karo metu reikia kariauti kartu prieš bendrą priešą. Istorinių nesutarimų aiškinimasis – laiko, energijos ir resursų švaistymas, o tai reiškia pagalbos ranką, ištiestą Maskvai.