Č. Iškauskas. Kaip jie mus gelbėjo… (pirmadienio mintys)

Artėja ta diena, kurios, net prabėgus 25-riems metams, negali pamiršti, ji jaudina, liūdina, o kartu ir kelia pasididžiavimą tais žmonėmis, kurie atidavė gyvybes, budėjo prie barikadų, priešinosi agresoriui. Kiekvienas savaip prisimena tą naktį.

Išėjęs iš TVR pastato Konarskio gatvėje, kur „Panoramoje“ komentavau paskutinius įvykius pasaulyje ir Lietuvoje, patekau į minią žmonių, kurie, nepaisydami žvarbaus sausio vėjo, plojo, skandavo laisvės šūkius, pritarimo šūksniais ir dainomis palydėjo dažną žurnalistą. Ta minia turbūt nujautė, kad sovietinė kariauna įžūlėja, galanda ginklus ir ruošiasi grobti valdžią. Dar keletas valandų, ir ji įžengs į radijo ir televizijos rūmus, statys prie sienos ten dirbusius žurnalistus, tačiau laisvas žodis sklis ir toliau.

Po kelių mėnesių išvytiems iš rūmų buvo leista pasiimti asmeninius daiktus. Neradau nei „eterinio“ švarko, nei dešimčių vaizdo kasečių, nei puikaus radijo aparato, nei kitų daiktų… Sako, povandeniniuose laivuose naudojamas radijo imtuvas užsienio radijo stotims gaudyti buvo pervežtas į CK rūmus, kur vadinamas „nacionalinis gelbėjimo komitetas“, padedant buvusiems mūsų kolegoms, kūrė „Tarybų Lietuvos radijo“ programas.

Po 222 okupacijos dienų, kai pučas Maskvoje patyrė pralaimėjimą, į TVR rūmus įžengėme jau kaip jų šeimininkai. Vaizdas buvo dar baisesnis: TV pultai buvo supilti gesintuvų rūgštimi, radijo komplekse mėtėsi sujaukti čiužiniai, moterų kelnaitės ir šlepetės, prezervatyvai, pastate tvyrojo viešo tualeto smarvė… Tai buvo eterio kolaborantų palikimas.

Kitą dieną po tragiškos sausio 13-osios nakties susirinkome šalia Seimo. Jau žinojome apie žuvusius, juos pagerbėme tylos minute. LRT vadovai nusakė, kaip ir kur dirbsime po TV bokšto ir rūmų Konarskio gatvėje okupacijos. Vieni įsikūrė aklųjų kombinato patalpose Žemaitės gatvėje, kiti Vilniaus g. buvusiose Žurnalistų sąjungos patalpose, treti Aukščiausiosios Tarybos pastate, dar kiti važinėjo į Kauną. Iki šiol stebiuosi, kad niekas net neišsitardavo apie atlyginimą, apie honorarą ar poilsio dienas…

Turbūt keršto laikas praėjo. Sakoma, kad kerštauja tik silpni. Tik norisi, kad sausio 27-ąją prasidėsiantis I-asis Vilniaus apygardos teismo posėdis, nagrinėsiantis Sausio 13-osios bylą, būtų sąžiningas, griežtas ir teisingas. Tai ne kerštavimas, tai pareikalavimas atsakomybės iš tų, kurie įvykdė nusikaltimus žmoniškumui. Tai demonstravimas pasauliui, kad Lietuva neužmiršta nei savo didvyrių, nei atleidžia praliejusiems nekaltų žmonių kraują.

***

Kažkada Japonijos ambasadorius Lietuvoje pakvietė pietų. Tai buvo ne pavalgymo valanda, o diplomatas norėjo išsiaiškinti kai kuriuos politinius procesus mūsų šalyje. Nežinau, ar jis liko patenkintas apžvalgininko nuomone, bet tai, ką jis pasakė apie mūsų žiniasklaidą (tuomet internetas dar nebuvo toks galingas), prisimenu iki šiol.

Jis pasakojo, kad Japonijos laikraščiuose tik po karo keliolika metų buvo priimta, kad žudynės, nusikaltimai, smurtas atsidurtų matomiausiose pirmųjų puslapių vietose. Šalyje jau seniai viskas pasikeitė: į spaudos pradžią iškeliamos tik didžiausios nacionalinio pobūdžio naujienos iš kriminalinio pasaulio, o apie įvarius nusikaltimus skelbiama atskiruose puslapiuose ir skiltyse. „Pas jus, – sakė ambasadorius su įprasta japonams malonia šypsena, – iki šiol nusikaltimai, smurtas, neigiami reiškiniai spausdinami ir rodomi pačioje pradžioje. Tai visuomenėje sukelia susierzinimą, įtarumą ir negatyvią nuomonę apie valstybę ir, kas svarbiausia, neskatina nenusikalsti“.

Kaip yra šiandien? Antai, pusprotis tėvas du mažamečius vaikus sumetė į šulnį. Na, ir puolė visa žiniasklaida, versdamasi per galvą, narstyti, gliaudyti, pirmyn atgal varinėti šį tragišką įvykį. Pradedant LTV ir baigiant (tikiuosi) „Info TV“ apklausinėjami kaimynai, rodomas apšepęs ir apdraskytas nusikaltėlis, kalama prie sienos teisėsauga ir socialiniai darbuotojai, į šį kadrilį įsijungia net Prezidentė, kuri už neapgalvotą pasiūlymą gauna pylos…

Erzelis ir vaikučių tragedijos smulkmenos (vieno galvutė buvo nubrozdinta, ant kūnelio daug kraujosruvų, tarsi kažkuris vaikelis dar iš šulinio šaukė ir pan.) įgauna nacionalinės nelaimės pobūdį, o žiniasklaida toliau mėgaujasi „aktualija“, taip siekdama reitingų ir, žinoma, pajamų už tokiose laidose prikaišiotą reklamą apie įklotus ir gerą viskį…

Žinoma, ji turi informuoti, analizuoti ir atspindėti svarbiausius visuomenės įvykius bei reiškinius. Tačiau nepaliaujamai mėgautis kažkieno nelaime, narstant ją po siūlelį, teikiant neišmintingas išvadas ir nesulaukus teismo verdikto, – ne pati kilniausia misija.

Oi, kaip toli mes nuo Japonijos!