Pasaulyje būta visokių respublikų (lot. res publica – „viešasis reikalas“). Žinome antikinę Romos respubliką. Bene garsiausia ir galingiausia daugiau kaip du šimtmečius buvo labai jau demokratiškai pavadinta Abiejų Tautų Respublika (ATR) – Lietuvos ir Lenkijos federacinė monarchija, sudaryta po Liublino unijos 1569 m. ir išsilaikiusi iki pirmojo jos padalijimo 1791 m. Ir žinoma, bent trys Lietuvos respublikos (kai kas mano, kad jos buvo dvi: 1918 – 1940 m. ir nuo 1990 iki šių dienų).
Iki A. Hitlerio įsiviešpatavimo egzistavo II reichas – Veimaro respublika (1919– 933),
paskui tarpukariu virtusi totalitarinio valdymo forma. Daugelis vyresniųjų gyvenome „broliškoje ir lygiateisėje“ 15 sovietinių respublikų šeimoje, nemažai girdėjome apie Perlojos respubliką – dzūkų pasipriešinimo bolševikams ir lenkams darinį 1918 – 1923 m. Dabar gi su humoru stebime sostinės Užupio respublikos, prilyginamos Monmartrui, veiklą, bet sekame ir separatinius judėjimus Škotijoje, Katalonijoje, Baskų krašte, netgi JAV Teksaso valstijoje, Suomijoje, Karaliaučiuje ir kitur.
Atskirai tektų paminėti kai kurių veikėjų svajones kurti Žemaičių respubliką, bet tokios užmačios visai subliūško dar 2003 metais, kai speciali Ginčų komisija atmetė teisininko Arvydo Norvilo bei tuometinio parlamentaro Egidijaus Skarbaliaus skundą pakeisti jų tautybę iš lietuvių į žemaičių.
Mat, žemaičiai jau keli šimtmečiai esą diskriminuojami: antai, 2001 m. vykusio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis tarp 115 Lietuvoje gyvenusių tautybių žemaičių nebuvo… Ne pro šalį priminti ir pernai pavasarį viename iš Klaipėdos viešosios įstaigos „Būkime vieningi“ interneto tinklalapių paskelbtą viešą informaciją, kviečiančią pasirašyti peticiją dėl Klaipėdos krašto įstojimo į Rusijos Federacijos sudėtį…
Į tokias separatizmo apraiškas nedera žvelgti rimtai, bet ir numoti ranka nevertėtų. Po užgesusio laužo plėnimis dar rusena viena kita deginanti žarijėlė. Juo labiau, kad pastaruoju metu – metams prabėgus nuo Rusijos agresijos Ukrainoje, vėl įsižiebia separatinių respublikų kūrimosi vajus. Ir ne bet kur, o ypač pažeidžiamose Baltijos šalyse.
Atgimsta Vilniaus autonomininkų idėjos?
Neseniai išgirdome, kad socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtas puslapis „Vilniaus Laudies Respublika“ („Wileńska Republika Ludowa“ – „Bиленская Народная Республика“). Portalas kerta iš peties: „Reikalaujame įvesti lenkų „žaliuosius žmogeliukus“ į Vilniaus kraštą ir įvykdyti referendumą tarp autochtonų (vietinių) gyventojų“, – nurodyta puslapio aprašyme. Šios grupės įrašai – lenkų kalba, o nuotraukose puikuojasi nubraukti Vilniaus ir kitų miestų pavadinimai, jie pakeisti į lenkiškus. Vienoje jų prie Gedimino bokšto lenkų kalba užrašyta: „Greitai virš lenkų miesto nebus šios keistos vėliavos“. Be to tarp mėgstamų kitų puslapių VLR organizatoriai nurodė savo pirmtakus Ukrainoje – „Narodowe Republiki Doniecka i Ługańska“.
Puslapyje rašoma, kad „lenkų žalieji žmogeliukai veikia Vilniaus Liaudies Respublikos labui jau nuo 2011-ųjų“. Taip pat pateikiamos nuorodos į dokumentą, kuriame aptariama sunki lenkų situacija Lietuvoje. Kaip rašo Ana Pavlovska (Anna Pawłowska) svetainėje Wyborcza.pl, 2011 – 2012 m. lenkų nacionalistų reidai Punske – tai simbolinės akcijos prieš lietuvių mažumą Lietuvos pasienyje, kurias rengiant dalyvavo ir minėtą portalą padėjusi kurti sukarinta ir kaip Lenkijos gynybos ministerijos padalinys veikianti Šaulių sąjunga „Strzelec“ („Šaulys“).
Ši sąjunga, tvirtina britų „The Economist“, įkurta dar 1910 m., per 1944 m. Varšuvos sukilimą jos kovotojai iš Armijos Krajovos – vienų didžiausių pogrindžio partizanų pajėgų Europoje – gynė sostinę nuo okupantų, o veiklą atnaujino žlugus Sovietų Sąjungai. Organizacijos vadovas Marcinas Vaščukas (Marcinas Waszczuk) sako tęsiantis Armijos Krajovos pradėtus darbus. Jis tvirtina nepasitikintis NATO garantijomis apginti Lenkiją nuo galimo užpuolimo iš Rytų, tad „geriausia gynyba yra pasikliauti savimi“. Lenkų „šaulių“ tikslas – apginti rytines šalies sienas nuo galimo agresoriaus, tačiau, atrodo, tos sienos suvokiamos ir kaip Lietuvos kaimynystė…
Ekstremistus remia lenkų šauliai?
Beje, visa tai kaip provokaciją įvardijantis Lietuvos kultūros viceministras ir Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius bei LLRA atstovas Edvardas Trusevičius teigia, kad VLR palaiko kita svetainė Xportal.pl, kurios redaktorius ir korespondentas, politologijos studentas Bartošas Bekieris yra lenkų ekstremistinės sukarintos organizacijos „Falanga“, išniekinusios lietuviškus simbolius Punsko ir Seinų apylinkėse, lyderis. 2013 m., jis Basharo al –Assado kvietimu lankėsi Sirijoje, o pernai gegužę nuvyko pas Donbaso prorusiškus separatistus, kur pareiškė visiškai remiąs jų kovą, ragino slavus vienytis ir NATO vadino teroristine organizacija. Štai toks kvapelis sklinda nuo lenkų ekstremistų. O tai, kad VLR organizacijos pavadinimas rašomas dar ir rusų kalba, verčia galvoti, kad jos ir portalo kūrėjai ketina suvienyti aplink Lietuvą besisukančias separatines agresyvias slaviškąsias jėgas. Nors Kremlių šlovinanti svetainė Regnum.ru tvirtina, kad nuoroda į portalą jau nebeveikia (o „Strzelec“ atsiribojo nuo VLR steigėjų), vadinasi, ir jokios organizacijos nėra, šio informacinio išpuolio tikslas aiškus – perspėti Lietuvą, kad Donbasas gali pasikartoti ir Vilniaus krašte. Ne veltui VLR savo prisistatyme deda lygybės ženklą: „Wilno=Donbas”.
Dar prieš penkerius metus, kai tarp Rusijos ir Ukrainos vyko tik dujų karai, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus rašė, jog Lenkija veikia pagal Kremliuje parašytą scenarijų, grįstą Rusijos politologo Aleksandro Dugino teze, jog reikia palaikyti ir skatinti Rusijai taip naudingus lenkų ir lietuvių istorinius nesutarimus.
Ar kas pasikeitė? Ar tai neprimena 1991-ųjų rugpjūčio, kai Maskvos pučistų rėmėjai reikalavo autonomijos Vilniaus, Šalčininkų rajonuose ir Visagine ir nuolat vykdavo pasitarti į „stiprų centrą“? Kaip portale Alkas.lt rašė Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, tuometinė Ignalinos AE vadovybė Visagine netgi pareikalavo Lietuvos valdžios atsistatydinimo ir solidarizavosi su lenkų autonomininkais bei „burokevičininkais“, prašant iš Maskvos prezidentinio valdymo…
Kas nori atplėšti Latgalą?
Beje, ne tik Vilnius domina separatistus. Antai socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtas ir „Latgalos liaudies respublikai“ skirtas puslapis. Jame pasiūlyta naujo teritorinio vieneto vėliava, kurią sudaro Latvijos rytinio etnografinio Latgalos regiono istorinė atributika, papildyta užrašais rusų kalba. Jame publikuojamas Latvijos žemėlapis, kuriame Latgala vaizduojama atskirta nuo valstybės. Pačiame vėliavos centre ant raudono skydo pavaizduotas grifas su kardu.
Latgala – vienas iš keturių ar penkių Latvijos regionų, esantis šalies rytuose, besiribojantis su Rusija. 2013 m. čia gyveno per 200 tūkst. gyventojų, iš jų 38 procentus sudarė rusai. 1561 m. subyrėjus Livonijai, Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija pateko į LDK (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos) sudėtį. Po 1600–1629 m. karo su Švedija ir Altmarko paliaubų Lenkijai ir Lietuvai likusi dalis imta vadinti lenkų Livonija, arba Infliantais („Inflanty Polskie“ – Lenkų Infliantais; Infliantai – iškraipytas Livland, t.y. Livonijos, pavadinimas). 1772 m. Latgala buvo prijungta prie Rusijos imperijos (iš pradžių Pskovo, vėliau Polocko, o nuo 1796 m. buvo Vitebsko gubernijos sudėtyje).
Nuo 1864 iki 1904 m. Latgaloje, kaip ir Lietuvoje, galiojo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Baudžiava Latgaloje panaikinta gerokai vėliau (1861 m.) nei Kurše (1817 m.) ar Vidžemėje (1819 m.), todėl ji ekonomiškai ir kultūriškai atsiliko nuo kitų etninių latvių žemių. Be to, ilgai būdama atskirta nuo jų, Latgala tapo labiau slaviška. 1919 m. regionas buvo atskirtas nuo Rusijos ir įėjo į susikūrusios Latvijos Respublikos sudėtį. Dėl skirtingų kultūrinių ir krašto tradicijų bei savitos kalbos latgaliečių politikai siekė autonomijos Latvijos Respublikos sudėtyje, bet šie jų siekiai nebuvo realizuoti.Latgalos regionas – lengvai pasiekiamas Rusijos taikinys su Daugpilio administraciniu centru, kuriame gyvena 54 proc. rusų ir tik 17 proc. latvių. Todėl latviai sunerimę, kad Rusijos propagandos smarkiai talžomoje šalyje gali atsirasti žmonių, pasiruošusių pakartoti prorusiškų separatistų veiksmus Rytų Ukrainoje. Esą yra ir noro, greitai bus ir patyrusių žmonių, ir atsiras jų finansavimas. Per artimiausius dvejus metus Latvija gali susidurti su dviem pirmosiomis Rusijos vykdomo „hibridinio karo“ fazėmis, kai iš pradžių propagandiškai veikiami žmonės, po to telkiamos grupės administraciniams pastatams užimti ir visokioms separatinėms respublikoms paskelbti.
Tokį scenarijų interviu laikraščiui „Latvijas avize“ nupiešė publicistas Igoris Vatolinas, pavasarį įkūręs judėjimą, vienijantį proeuropietiškai nusistačiusius Latvijos rusus. „Kremliaus propagandos mašina visu pajėgumu pasakos mums, kad Latvijoje atgimsta fašizmas, rusiškose mokyklose varžomi vaikai. Todėl reikia juos ginti. Kita fazė, kaip ir Pietryčių Ukrainoje, tokia – vietiniai aktyvistai užima pastatus ir ten paskelbia, tarkime, „Zilupės liaudies respubliką“, – sakė laikraščiui publicistas.
Narva – estų galvos skausmas
Estai irgi turi dėl ko nerimauti. Filosofas Arvydas Juozaitis, 2011-ųjų birželį aplankęs Narvos apylinkes ir savo įspūdžius aprašęs straipsnių serijoje „Šiaurės Livonija – vasarvidis“, pastebėjo, kad būtent čia yra jautriausias šiaurinis Rusijos ir Europos Sąjungos sankirtos taškas. Čia abipus Narvos upės susiduria ne tik krikščioniškos civilizacijos, bet ir dvi ideologijos: Estijos Narva ir Rusijos Ivangorodas.
Dar 1701 m. vasario 26 d. Biržų sutartimi Rusijos caras Petras I ir Saksonijos kurfiurstas bei ATR valdovas Augustas II susitarė kariauti su Švedija. 1704 m. rugpjūčio 30 d. prie Narvos Abiejų Tautų Respublika (nušalinto valdovo Augusto II šalininkai) ir Rusija sudarė Narvos sutartį dėl bendrų veiksmų prieš Švediją per 1700–1721 m. Šiaurės karą. Švedija šiame kare nepajėgė visiškai nugalėti Abiejų Tautų Respublikos, ji rusų buvo sutriuškinta prie Poltavos, ir švedai ilgam atidavė Rusijai raktus nuo Baltijos. Įdomu, kad čia 1890 m. rugpjūtį susitiko Vokietijos kaizeris Wilhelmas II ir Rusijos caras Aleksandras III…
1918 m. kovo mėn. miestą užėmė besitraukianti Vokietijos kariuomenė, 1918 m. lapkričio mėn. į Narvą įžengė bolševikai, kurie čia paskelbė Estijos tarybinę respubliką, vadinamąją Estijos darbo komuną. Tiesa, jie čia viešpatavo vos 20 dienų. 1919 m. sausio19 d. Narvą atkovojo Estijos kariuomenė.
Ir štai pranešta, kad sausį socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje Estijoje atsirado „Baltijos rusų respublika“, kuri pradėjo veikti beveik tuo pat metu kaip ir panašios paskyros Latvijoje bei Lietuvoje. Separatistų metodai panašūs: paskyra viename iš pirmųjų pranešimų paskelbė Estijos žemėlapį, kuriame pažymėtos naujosios „respublikos” sienos, apimančios šiaurės rytinę šalies dalį, kurioje didelę dalį gyventojų sudaro rusakalbiai. Pernai balandį kilo skandalas provokacinio dėl Narvos regiono bandymo atsiskirti nuo Estijos. Amerikos laikraštis „The Christian Science Monitor“ pastebėjo, kad vis dėl to Rytų Virumos apskrities gyventojai nėra linkę savanoriškai atsiskirti nuo Estijos bei nesiekia pulti į Kremliaus glėbį taip, kaip padarė Krymas.
Rusijai aneksavus Krymą, net Narvos rusakalbiai, kurių čia yra 97 proc., išsigando, kad nebūtų įgyvendintas kai kurių radikalų peršamas „Narvos respublikos“ projektas. Juk ir pernai rudenį paskatinti separatizmo Rytų Ukrainoje, judėjimo „Našy” aktyvistai Taline ir Narvoje sukėlė neramumus. Visa laimė, kad estai gerai saugojo savo sienas, tad iš Rusijos daugiau riaušininkų neatvažiavo. Bet po savaitę trukusių gatvės grumtynių miestai atrodė kaip po karo. Buvo pridaryta daug betvarkės, išplėšti, sudaužyti, sudeginti ištisi miestų rajonai. Riaušininkai belsdavosi į namus pas rusakalbius Estijos pareigūnus ir liepdavo jų pogromams netrukdyti. Estai per savaitę susitvarkė, bet nerimo pasėta daug.
Vokiečių ir slavų vienijimo analogijos
Taigi, visas Baltijos šalis vienija ne tik panašūs istoriniai nepriklausomybės atkūrimo žingsniai, bet ir pavojingi šalių suskaldymo kėslai. Austrų „Die Presse“ rašo, kad po Krymo aneksijos praėjusių metų kovo mėnesį ir pablogėjus Rusijos santykiams su Latvija, Lietuva ir Estija, ypač išaugo nuogąstavimų, kad Baltijos šalių teritorijoje gali būti bandoma realizuoti vadinamą V. Putino „didžiarusiškąjį projektą“. Labai sumaniai kuriamas itin pavojingas mišinys, kuriuo Baltijos šalyse, kaip ir Ukrainoje, Kremliaus užsakymu gali pasinaudoti Rusijos politiniai technologai.
Pernai rugsėjį nuoseklus Kremliaus kritikas Andrejus Piontkovskis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusioje diskusijoje „Kur Rusiją veda Putinas ir ko laukia Europa?“ pastebėjo, kad daug ką apie Rusijos užsienio politiką galima suprasti iš garsiosios V. Putino Krymo aneksijos kalbos. Pastaroji buvo kone tiesioginis A. Hitlerio kalbos, pasakytos prisijungus Sudetus, vertinys. Istorinių žemių atgavimas ar išsibarsčiusi tauta yra A. Hitlerio terminai.
Po to sekė veiksmai. Portalas Uacrisis.org pernai balandį išvardijo 15 A. Hitlerio ir V. Putino elgesio panašumų, tarp kurių – Krymo ir Sudetų atplėšimas (pridurkime dar ir 1939 m. kovo 22 d. aneksuotą Klaipėdos kraštą), o prieš tai – aktyvi informacinė propagandinė kampanija, kaip šiuose kraštuose bloga gyventi vokiečiams ir rusams…
V. Putino buvo išsakyta ir „vieningo rusų pasaulio“ koncepcija, kuri leidžia kalbėti apie Kremliaus teisę apsaugoti ne tik Rusijos piliečius, bet ir etninius rusus bei tuos, kurie kultūriškai sieja save su šalimi. A. Piontkovskis sakė, jog visi supranta, kad dalis Estijos bei Latvijos taip pat patenka į V. Putino „rusų pasaulį“, kaip ir šiaurės Kazachstanas.
Separatinių respublikų kūrimo idėja, kol kas pasireiškianti viešojoje erdvėje – odioziniuose portaluose, – viena iš geopolitinių provokacijų, zonduojančių Baltijos šalių reakciją į Rusijos bandymus suvienyti slavus ir atkurti SSRS.
Ar Lietuva tam ruošiasi? Atrodo, taip, bet, kaip sakoma, „vyksta tyrimas, ir nuo komentarų susilaikome…“
