R. Balkutė. Palaiminta Indija (I). Dievų ir žmonių medžiai – šventoji figa (nuotraukos) (1)

Siūlai, aprišti apie Pipal medį (Maisoras, Karnatakos valstija, Indija) | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Siūlai, aprišti apie Pipal medį (Maisoras, Karnatakos valstija, Indija) | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Augalai visais laikais vaidino svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, pirmiausia kaip maisto šaltinis. Ypatinga pagarba medžiams aiškinama ne tik jų ūkine nauda. Jie buvo neatsiejama dvasinė ir kultūrinė žmogaus gyvenimo dalis. Kai kurie augalai buvo garbinami, laikomi šventais, turėjo svarbią reikšmę kulto praktikose, o mediena buvo naudojama įvairiuose ritualuos. Medžiai buvo garbinami kaip dievų buveinės, kaip regimas jų įsikūnijimas, kaip gyvos būtybės, kupinos gyvybinės ir turinčios maginės energijos.

Keliaujant po Indiją [1] teko stebėti, kaip indai iki šiol prie medžių meldžiasi, pagarbiai jiems lenkiasi ar medituodami eina aplinkui. Kanjakumaryje, Vivekanandos Kendros centre, netoli nedidelės šventyklėlės, skirtos dievui Ganešai, auga medis, vadinamas Pipal medžiu.

01 foto pipal medis (1)-K100

Pipal medis prie Thiruvattaru Šri Adikesava Perumal šventyklos (Tamil Nadu valstija, Indija) | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Kiekvieną rytą šventyklos prižiūrėtoja jam paaukoja po raudoną kinrožės žiedelį, atsiklaupusi jam pasimeldžia ir nusilenkusi apeina tris kartus.

Apeiga prie Pipal medžio (Dievo Ganešos šventykla, Tamil Nadu valstija, Indija):

Paklausta apie šią apeigą, moteris pasakojo, kad Pipal medis yra medžių karalius. Eidami aplinkui, žmonės kalba maldą, kreipdamiesi į dievą Narajaną: „Atleisk, Narajanai [2], ką esam bloga padarę“. Tris kartus apie medį kiekvieną dieną eina ir kiti maldininkai, atvykę į centrą.

03 foto pipal medis (1)-K100

Vyrai atlieka apeiginį apėjimą apie Pipal medį (Dievo Ganešos šventykla, Tamil Nadu valstija, Indija)| Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Pasak moters, šis medis turi savyje labai daug gyvybės, nes jo lapai yra nepaprasti. Juose pilna gyslelių, kurios ima iš aplinkos gyvybinę energiją – praną, kurią vėliau atiduoda žmonėms, kurie prie juo būna ir meldžiasi. Taip mes susipažinome su vienu labiausiai garbinamu Indijoje medžiu – Šventąja figa.

04 foto pipal medis (1)-K100

Pipal medžio lapai | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Pats medis Indijoje turi kelis tradicinius šiuolaikinius ir senovinius pavadinimus. Jis vadinamas Šventuoju fikusu arba Maldykliniu fikusu (lot. Ficus religiosa). Religiniuose sanskrito tekstuose medis vadinamas Ašvata [3], sinhalų kalboje – Bo medžiu, o šiuolaikinėje hindi kalboje – Pipal medžiu. Pietų Indijoje jį dažnai vadina tiesiog žmonių medžiu, nes žodis pipal tariamas panašiai kaip angliškas žodis people, kuris reiškia žmonės. Tai šilkmedžių šeimos augalų rūšis, priklausanti fikuso genčiai. Jis yra vienas didžiausių, sparčiai, bet kokiame dirvožemyje augančių lapuočių. Šie amžinai žaliuojantys medžiai auga Indijoje, Nepale, Šri lankoje, pietvakarių Kinijoje ir kt. Jis turi širdies formos lapus, didelę karūną su nuostabiomis, plačiai pasiskleidusiomis šakomis. Gegužės mėnesį sunoksta medžio vaisiai – figos. Šis medis yra trijų Indijos valstijų – Biharos, Harjanos ir Orisos – simbolis. Pipal medis vaidina svarbų vaidmenį šio krašto mitologijoje, religijoje ir turi gausybę vaistinių savybių.

Motina deivė. Šventosios figos pavadinimas pirmiausia susijęs su dievybe, esančia šiame augale. Pasak M. Eliade, dievybė, pasireiškianti medyje – tai motyvas, kuris randamas artimųjų rytų moliniuose atspauduose. Kosmosas atsiveria mums kaip dievo kūrybinė jėga (1). Pirmasis medis Indijoje, kuriame matome dieviškosios epifanijos [4] pasireiškimą, buvo Šventasis fikusas, pavaizduotas antspaude, atrastame viename iš Indo slėnio civilizacijos miestų – Mohendžodare (3 a. p. m. e.). Manoma, kad šis medis buvo susijęs su Motina deive Indo slėnio civilizacijos laikotarpiu. Tai ypatingas mitinis motyvas – moteris, deivė motina, esanti prie medžio. Toks vaizdas randamas protoindiškuose atspauduose.

05 Deity in Pipal Tree (Pakistan; Indus Valley; Mohenjo Daro; 2600-1900 BC

Deivė esanti prie Pipal medžio. Indo slėnis, Mohendžio Daro, 2600–1900 p. m. e.

Juose atsispindi moters ir medžio, mezgančio vaisius, artumo samprata, kuri yra universali senovės žemdirbių kultūroms (2). Deivės ir augalinio simbolio buvimas šalia patvirtina tai, kad medis archainėje ikonografijoje ir mitologijoje yra neišsenkantis kosminio vaisingumo simbolis. Indo slėnyje gyvavusioje iki arijinėje civilizacijoje, apie kurią sužinome iš kasinėjimų Harapoje [5] ir Mohendžo Dare, Didžiosios deivės sutapatinimas su augmenija pateiktas asociatyviai – apnuoginta Deivė Jakšinė [6] greta Ašvata medžio arba augalo atsiradimas iš Deivės (3).

Pasaulio medis. Indijos mitologijoje žinomas Ašvata – pasaulio medžio vaizdinys, kuris įkūnija savyje nuolat atgimstančios Visatos sakralumą. Upanišadose sakoma: „Visata – apverstas medis, savo šaknis užkasusi danguje, o šakas paskleidusi po visą žemę“ (4). Katcha upanišadoje kūrimo, judėjimo metafora aprašoma taip: „Amžinasis Ašvata, kurio šaknys kyla aukštai ir kurio šakos auga žemyn, jis – tyras, jis Brahmanas, jis tai, ką mes vadiname negyvenimu. Visi pasauliai jame ilsisi“.

06 foto asvata

Ašvata – pasaulio medžio vaizdinys.

Medis Ašvata – aiškiausias Brahmano pasireiškimas Kosmose. Kiti Upanišados tekstai dar aiškiau įtvirtina šią Kosmoso kaip medžio sampratą: „Jo šakos – eteris, oras, ugnis, vanduo, žemė“; „Brahmano, kurio vardas Ašvata“ (5).

Medyje gyvena dievai. Jau anksčiau minėjau, kad šio medžio lapai yra ypatingi. Jie ne tik pilni gyslelių, bet ir nuolatos juda. Tiek induistai, tiek budistai šį lapų judėjimą aiškina tuo, kad ant šių lapų gyvena „Devas“, arba „Dievai“, todėl jie nuolatos juda. Šis faktas taip pat minimas Bhagavad Gitoje: „O Ašvata, Aš gerbiu Tave, kurio lapai visada juda …“ (6).

Pipal medis simbolizuoja gyvenimo tęstinumą, nes pats medis gyvena ir auga šimtus metų. Šatapatcha Brachmanoje formuojama energijos atsiradimo architektonika Kosmose: ji formuojasi iš perkūnijos, lietaus ir augalų. Čia šventumas atsiranda augalinio gyvenimo atsinaujinimo akte (7). Manoma, kad Šri Mahabodhi medis, augantis Indijos Biharo valstijos Bodhgaja mieste, yra medžio, pasodinto 288 p. m. e., palikuonis ir laikomas seniausiai žydinčiu žemės augalu. Šventasis fikusas žinomas kaip Bodi medis. Singalų kalboje Bodhi – „išmintis“, „šviesa“ (8). Budistai šį medį laiko Budos Šakjamunio medžiu, po juo princas Sidharta nušvito ir tapo Buda.

07 buda bodi tree-K100

Princas Sidharta po Bodi medžiu nušvito ir tapo Buda.

Budistai Bodi medį laiko Budos personifikacija. Pasak Budos: „Tas, kuris garbina Pipal medį, gaus tokį patį atlyginimą, kaip kad jis garbintų mane asmeniškai.“

Vedose Ašvata – pasaulio medis, po kuriuo sėdi dievai pačiame aukščiausiame – trečiajame danguje. Indų mitologijoje šis medis vadinamas Vrikša Radža, „medžių karaliumi“, ir jame įsikūrė Dievų trejybė: Brahma, Višnus ir Šiva. Šaknys – Brahma, kamienas – Višnus, o lapai – dievas Šiva. Kadangi šie Dievai sudaro „tarybą“, medis siejamas su dvasiniu supratimu (9).

08 Trimurti

Trimurti: Pipal medis siejamas su jame įsikūrusia Dievų trejybė Brahma, Višnus ir Šiva

Apie Indijoje augantį Pipal medį Brahma Puranoje ir Padma Puranoje sakoma, kad kai demonai nugalėjo dievus, Viešpats Višnus pasislėpė šiame medyje, todėl manoma, kad Pipal medis yra Višnus simbolis, ir jis ne tik nuo seno yra indų garbinamas, bet ir atstoja jam skirtą šventyklą. Induistai šiam medžiui teikia didelę reikšmę, nes mano, kad po juo gimė Viešpats Višnus (10). Viename iš mitų apie potvynį (Mahabharata III 186–187) Višnus išgelbėtas išminčiaus Markandėjaus sėdi ant Pipal medžio šakų.

Manoma, kad Krišna – induistų piemenų dievas, aštuntasis dievo Višnus įsikūnijimas (avataras) – mirė po Pipal medžiu, o po jo mirties prasidėjo Kalijuga. Tad šis medis yra glaudžiai susijęs ir su Viešpačiu Krišna. Bhagavad Gitoje dievas Krišna sako: „Tarp medžių, aš esu Ašvata“ (11).

09 baby-krishna-on-peepal-leaf2-K100

Dievas Krišna ant Pipal medžio lapo.

Demonai. Tikima, kad Pipal medį galima liesti tik šeštadieniais. Tai susiję su legenda. Brahma Puranoje sakoma, kad du demonai, Ašvata ir Pipala, persekiojo žmones. Demonas Ašvata pasivertė Pipal medžiu, o demonas Pipala – Brahmanu. Netikrasis Brahmanas patardavo žmonėms paliesti medį, o kai tik jie jį paliesdavo, juos nužudydavo. Vėliau jie abu buvo nužudyti Šano [7]. Todėl manoma, kad medį saugu liesti tik šeštadieniais (12).

Šventoji ugnis. Sakmėje apie Pururavą ir Urvašą, Pururavas nulaužęs Ašvatos ir Šami [8] šakeles ir trindamas jas vieną į kitą išgavo šventąją ugnį (11). Manoma, kad šis ugnies įžiebimo ritualas iš švento medžio yra šventos ugnies gavimo ritualo vedų religijoje prototipas. Mahabharatos ir Višnaus Puranos pasakojimuose minima Ašvatos svarba šventosios ugnies Homa uždegimo rituale (13).

Medžiai kaip žmonės. Kartais Pipal medžiai buvo lyginami su žmonėmis: jie gali tuoktis tarpusavyje arba su žmonėmis, net prilyginami žmonių vaikams. Upanišadose aiškinama, kad Pipal vaisiai – figos – buvo naudojamos aiškinant skirtumą tarp kūno ir sielos. Sakoma, kad žmogaus kūnas yra kaip figos vaisiaus išorinė pusė, kuri patiria ir mėgaujasi išoriniais dalykais, o siela yra kaip sėkla, esanti viduje, todėl ji liudija tuos dalykus. Mahabharatoje (III 115, 35) kalbama apie bevaikių moterų santuoką su medžiais Ašvata ir Udumbara [9]. Pasak V. Toporovo, šis ritualas gali būti interpretuojamas kaip vyro ir žmonos vaizdinio atspindys per „medžio“ kodą (14). Tuoktuvės galėjo būti ne tik tarp žmogaus ir medžio. Andra Pradešos valstijoje „sutuokiami“ medžiai. Per mėnulio jaunaties (sanskr. Amavasya – laikas kai visai nesimato mėnulio) šventę kaimiečiai atlieka simbolinę santuoką tarp Nim (lot. Azadirachta indica) ir Pipal medžių, kurie paprastai auga netoli vienas kito: taip kiekvienais metais švenčiama Dievo Višnos (šventojo fikuso) ir jo žmonos Lakšmi (šventosios Nim) šventa santuoka. Nors ši praktika nėra nustatyta kokiuose nors religiniuose tekstuose, tikima, kad tokia medžių „santuoka“ yra labai svarbi. Nim vaisiai atstovauja šivalingamui, o Pipal medžio lapai atstovauja joni [10] moteriškai galiai. Nim vaisiai yra uždedami ant Pipal lapų – taip du medžiai „sutuokiami“, o pats veiksmas simbolizuoja kūrimą per lytinę sąjungą. Po šios ceremonijos apeigos dalyviai eina apie medžius ratais, tikėdamiesi atsikratyti savo nuodėmių (15). Kai kuriuose Indijos regionuose tuoktuvės vykdavo tarp „vyriško“ Ašvata medžio (lot. Ficus religiosa) ir „moteriško“ banjano (lot. Ficus bengalensis) medžio. Šventojoje induizmo knygoje Skanda Purana sakoma, kad jei kas neturi sūnaus, Pipal medis gali būti laikomas juo, ir tol, kol medis bus gyvas, tol to žmogaus pavardė gyvuos, todėl nukirsti Pipal medį yra nuodėme.

Medis – šventykla. Vedų ir epo laikais pagrindinė dievų garbinimo vieta buvo nedidelė šventykla, kurios centre – šventas medis Ašvata, o šalia jo – dievų atvaizdai, aukų ir kulto reikmenys.

10 20150202 02 maisoras ganumano sventykla_asramo medis (134)-K100

Dievybės po Pipal medžiu (Maisoras, Karnatakos valstija, Indija) | Alkas.lt. R. Balkutės nuotr.

11 foto pipal medis (3)-K100

Dievybės po Pipal medžiu (Thiruppathisaram kaimas, Kanjajumario rajonas, Tamil Nadu valstija, Indija) | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Keliaudamas po Indiją visą laiką matai, kad panaši dievų garbinimo forma Indijoje išliko iki šiol: medis – viena iš labiausiai paplitusių šventyklų rūšių. Medžiai-šventyklos paprastai yra susiję su deivės kultu, taip pat su gyvačių, kai kurių gyvūnų kultu ir pan. (16).

Pietų Indijoje moterys aukoja medžiui Ašvatai pirmadieniais, kai yra jaunas mėnulis. Radžputane [11] vedusios moterys Pipal medį garbina norėdamos išvengti našlystės (17). Tai jos atlieka festivalio metu, kuris vyksta per pilnatį Ješta [12] mėnesyje. Ji taip pat žinomas kaip Vata Purnima arba Vat Purnima šventė. Maharaštros valstijoje ši šventė vadinasi Vat Savitri Purnima [13]. Šventės metu garbinama deivė Savitri, jai meldžiamasi. Per šią šventę klausomasi Savitri istorijos, nes Vat Purnima šventė yra susijusi su legenda apie deivę Savitri ir Satijavaną: Savitri iš mirties karalystės susigrąžino savo negyvą vyrą Satijavaną, kurio gyvybę buvo pasiėmęs mirties dievas Jamo. Moterys, apsirengusios nuotakos suknelėmis ir papuošalais, meldžiasi, garbina medį Vata, dar vadinamą banjano [14] medžiu, taip pat Pipal medį, kuriam aukoja ryžius, mangus, persimonus, citrinas, bananus ir kitus vaisius, prašydamos savo vyrams ilgo gyvenimo ir geros sveikatos, kad niekada nereikėtų našlauti. Aukojimą moterys pradeda visą dieną nevalgiusios. Eidamos ratu apie medį (atlieka parikramą [15]) vynioja apie jo kamieną medvilninius siūlus, laisto medį vandeniu, barsto jį raudonais kum kum – dažinės ciberžolės, sandalo medžio milteliais.

12 siulai ant pipal medzio-K100

Siūlai ant Pipal medžio | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Apeigos atliekamos tris dienas arba bent paskutinę pilnaties dieną. Šiaurės Indijoje švenčiama Soma vati Amavasija šventė [16], kurios metu žmonės ant Pipal medžio šaknų pila vandenį ir šviežią pieną ir 108 kartus eina apie medį (18). Tikima, kad visi, kas laisto Pipal medį, uždirba „nuopelnus“ savo palikuonims, išperka jų kančias ir išgydo ligas, išsivaduoja iš blogų sapnų, tvinkčiojimo rankose, skausmo akyse ir t. t. Moterys šį medį garbina dar ir dėl to, kad jis yra vaisingumo simbolis. Atharvavedoje sakoma, kad moterys, norėdamos susilaukti palikuonių, aukomis kreipiasi į Pipal medį (19).

13 20150202 02 maisoras ganumano sventykla_asramo medis (121)-K100

Apeigos prie Pipal medžio (Maisoras, Karnatakos valstija, Indija) | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Nuo senų laikų induistų asketai – sadhu – medituodavo po šventaisiais figmedžiais. Šventasis medis yra garbinamas atliekant pradakšiną [17] – meditacinį ėjimą aplink šventąjį figmedį. Paprastai apie medį apeinama septynis kartus ryte, tariant žodžius: „Sveikinu, medžių karaliau“ [18].

Medyje gyvena protėvių dvasios. Jis taip pat yra mirusių sielų buveinė, todėl Pipal medis taip pat yra susijęs su protėvių garbinimo kultu. Spalio ir lapkričio mėnesiais ant medžio kabinami moliniai ąsočiai, pripildyti vandens, pieno ir medaus, tikintis, kad protėviai nužengs ant medžio ir priims aukas (20). Vyrai, kurių tėvai yra neseniai numirę, sekmadieniais taip pat ant Pipal medžio šaknų išpila iki 360 indų vandens ir penkis kartus apeina apie medžio kamieną.

Šventasis fikusas saugo. Šventasis fikusas padeda žmonėms įvairiuose jų reikaluose. Sakoma, kad Pipal medis saugo žmogų. Jis garbinamas tada, kai norima apsisaugoti nuo blogos akies, nuo blogų sapnų, norint pabėgti nuo priešų ar apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų.

Vaistinės pipal medžio savybės. Ajurvedoje šis medis vadinamas Gyvybės Medžiu, pripažįstamos jo vaistinės savybės. Visos šio medžio dalys medicinoje naudojamas dėl vėsinančių ir gydančių savybių.

Šventasis fikusas yra naudojamas tradicinėje medicinoje gydant apie 50 tipų sutrikimų, įskaitant astmą, diabetą, viduriavimą, epilepsiją, skrandžio problemas, uždegiminius sutrikimus, infekcines ir seksualines ligas.

Pagal Ajurvedą, žievėje gausu tanino, kuris sumaišytas su medumi yra naudojamas gydant odos ligas. Žievė naudojama gonorėjai, opoms ir įvairioms odos ligoms gydyti. Džiovintais šio medžio vaisiais – figomis, ištirpintomis vandenyje, gydoma astma (21).

14 20150202 02 maisoras ganumano sventykla_asramo medis (122)-K100

Siūlai, aprišti apie Pipal medį (Maisoras, Karnatakos valstija, Indija) | Alkas.lt, R. Balkutės nuotr.

Sultys, išspaustos iš Pipal lapų, naudojamas kaip natūralūs ausų lašai, jie taip pat naudojami vidurių užkietėjimui gydyti. Jo šaknys kramtomos užkertant kelią dantenų ligoms, gydo stomatitą, opas ir odos ligas. Jo šaknimis gydoma podagra, dantenų ligos. Jo vaisiai skatina virškinimą, stabdo viduriavimą ir vėmimą, yra tinkami širdies ligoms gydyti, o sėklos tinkamos gydant šlapimo sistemos ligas.

Paaiškinimai

[1] Už galimybę keliauti po Indiją ir pažinti jos kultūrą, religiją, tradicijas ir žmones nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Romuvos Krivei Inijai Trinkūnienei, Romuvos draugui ir geram Jono Trinkūno bičiuliui p. Surendrai Maturui (Nacionalinės savanorių organizacijos „Laisvanoriškų tėvynės tarnų sąjunga“ (Raštrija Svjemsevak Sangh) – RSS) koordinatoriui), pračarakui (RSS tarnautojui) Sandžejui Fidodai, visiems kitiems pračarakams ir bičiuliams Indijoje.

[2] Narajana (sanskr. Nārāyana) hinduizmo mitologijoje – aukščiausioji dievybė. <…> „Šapatha–Brahmanoje“ (12, 3, 4 ir kt.) Narajana – pasaulio dvasia, identiška Purušai. Epe Narajana yra tapatinamas su divu Višnumi <…> „Manu Įstatymuose“ (I 10–11), Narajanos vardas taip pat siejamas su Brahma.

[3] Ašvata (sanskr. Aśvattha tiesiogiai: arklio stovėjimo vieta) — senovės Indijos tradicijoje Pasaulio medžio ir Šventosios aukos medžio įsikūnijimas, prie kurio pririštas arklys (žr.: Иванов В. В. Опыт истолкования древнеиндийских ритуальных и мифологических терминов, образованных от asva — «конь» // Проблемы истории языков и культуры народов Индии. М., 1974).

[4] Epifanija – (gr. Epiphaneia) – apsireiškimas.

[5] 3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžodaro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinentinė civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose.

[6] Jakša (skr. yakṣa) – indų mitologinių būtybių klasė; gamtinės dvasios (plg. kaukai, aitvarai), slepiančios turtus po žeme arba po medžių šaknimis. Moteriškas atitikmuo – jakšė (sanskr. yakṣī) arba jakšinė (sanskr. yakṣiṇī).

[7] Šani (sanskr. Śani) – Saturno planeta; indų astronomijoje ir astrologijoje viena iš Navagracha (devynių dangiškių kūnų).

[8] Šami (sanskr. Çamî) – indiškas akacijos (lot. Acacia suma) medžio pavadinimas. Akacija naudojama išgaunant ugnį trynimo būdu, todėl yra garbinama tikinčiųjų. Ugnis – Agni – turi epitetą Šami-garbha, t. y. „gimdantis Šami“. Kartais medis Šami įsikūnija ir tampa kulto objektu, kaip antai deive Šami-devi (sanskr. Çamî–devî).

[9] Udumbara – kekinis fikusas (lot. Ficus racemosa; angl. the Cluster Fig Tree,  Indian Fig Tree).

[10] Joni – moters lytinių organų simbolinis atvaizdas indų mitologijoje. Ją simbolizuoja trikampis arba ovalas, iš kurio kyšo linga (vyro varpa). Taip pabrėžiama dievo Šivos dvilytė prigimtis. Joni yra visų daiktų pradžia ir šaltinis, senuosiuose indų mituose tapatinama su dievu Višna – kaip pradinė drėgmė, iš kurios atsirado pasaulis.

[11] Radžputana (sanskr. Rājputānā) – istorinis Indijos regionas dabartinėje Indijos Radžastano valstijoje.

[12] Ješta (sanskr. Jyēṣṭha) mėnulio religiniame kalendoriuje Ješta prasideda arba jauname mėnulyje arba pilnatyje, taip pat trečiame metų mėnesyje. Tradiciškai siejamas su karšta vasara. Per pilnaties Ješta minimas Savitri šventė.

[13] Purnima (sanskr. Pūrṇimā) – pilnas mėnulis; Vat Purnima (sanskr. Vaṭapūrṇimā – Banjano medžio pilnas mėnulis)

[14] 1. Banjanas (lot. Ficus bengalensis) ir Pipal medis (lot. Ficus religiosa; sin. Bodi medis, šventasis fikusas, ašvata) yra tik giminingi augalai, priklausantys fikusų genčiai, šilkmedinių šeimai. Kai kuriuose šaltiniuose ir Indijos regionuose šie medžiai tapatinami; 2. banjanu vadinama kai kurių fikusų rūšių gyvavimo forma.

[15] Parikrama – ritualinis apėjimas apie kokią nors šventenybę induizme ar budizme.

[16] Soma vati Amavasija (sanskr. Soma-vati Amavasya) – jauno mėnulio diena, kuri tradiciniame indų kalendoriuje sutampa su pirmadieniu (Somvar), o pati ceremonija vadinama Soma-vati; sanskrito kalboje „ama“ reiškia „kartu“ ir „vasya“ reiškia „gyventi“ arba „gyventi kartu“.

[17] Pradakšina (sanskr. pradakshîna) – ritualinis apėjimas apie kokią nors šventenybę; taip pat ypatingas indų pagarbus pasveikinimas, kurio esmė – apeiti ratu taip, kad objektas būtų iš dešinės.

Naudota literatūra:

  1. Элиаде, М., Очерки сравнительного религиоведения. Москва, 1999, c. 196.
  2. Альбедиль, М. Деревьев Культ // Индуизм. Джайнизм. Сикхизм: Словарь / Под И60 общ. ред. Альбедиль М. Ф. и Дубянского А. М. — М.: Республика, 1996, c. 168.
  3. Элиаде, М. Min.veik., c. 198.
  4. Элиаде, М. Min.veik., c. 193.
  5. Элиаде, М. Min.veik., c. 193.
  6. HabermanL. David People Trees: Worship of Trees in Northern India. Oxford University Press: New York, 2013, // https://books.google.co.in/books?isbn=0199929173
  7. Элиаде, М. Min.veik., p. 197.
  8. Oxford English Dictionary, Oxford University Press, 1971, p.1014.
  9. Nagar M., Ashvattha is Shri Krishna. Publisher: Om Shanti Mandiram, 2011, p. 11.
  10. Nagar M., Min.veik., p. 11.
  11. Nagar M., Min.veik., p. 4.
  12. Nagar M., Min.veik., p. 9.
  13. Gupta, S. Sacred trees across cultures and nations. – Culcutta: Indian Publications. Sep, 1980, p. 47.
  14. Топоров, В. Н. Ашваттха // Мифы народов мира. Энциклопедия. М., 1980, p. 144.
  15. Gupta, S. Min.veik., p. 46.
  16. Альбедиль, М. Min.veik., p. 169.
  17. Nagar M., Min.veik., p. 6.
  18. Nagar M., Min.veik., p. 6.
  19. Nagar M., Min.veik., p. 7.
  20. Nagar, M. Min.veik., p. 6.
  21. Nagar, M. Min.veik., p. 7.
Kategorijos: Akiračiai, Gamta ir žmogus, Kelionės, Kultūra, Nuomonių ratas, Religija, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *