Gilyn į Indiją (III)

Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši.

Modernizacija ir kiti veiksniai

Tradicijnės religijos išlaikymas Indijoje stebina, tačiau aišku, kad visa tai gyvuoja ne šiltnamio sąlygomis ir ne uždaroje erdvėje. Rytais eidami per Dwarką matėme, kaip seneliai Sadhu sėdi ir skaito ryto dienraščius. Kitur senelis, pasidėjęs šalia savęs, klauso radijuką  ar naudojasi mobiliu telefonu. Matėme net vienoj šventyklėlėj žmogų dirbantį kompiuteriu.

Viešbutyje turėjau galimybę vis pasižiūrėti televiziją. Veikia daugybė kanalų, gali iki soties prisižiūrėti įvairiausių rūšių amerikiečių sukurtų filmų. Šie ir kiti veiksniai skatina ne tik modernizaciją, bet ir abejones savo tradicine kultūra. Mes visa tai gerai patyrėme Lietuvoje. Įvairios modernizacijos pražudė milijonus liaudies dainų, daugybę tradicijų ir šiandien mes turime tai, ką turime. Indija, ko gero, yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri dar išlaiko tradicinės kultūros tapatumą.

Pasaulio globalizacija juda pilnu tempu, ir kas dieną mes matome, kaip nyksta kultūrų savitumai ir, ypač, religinės tradicijos. Pasaulio globalizacijos procese aktyviai dalyvauja tik abraominės religijos.

Šiandien ryte turėjom keletą laisvų valandų iki traukinio, todėl išvažiavome pasižiūrėti Kali šventyklą, esančią už 20 km. nuo Dwarkos. Pakeliui mes matėme vienur-kitur prie kuklių pastatėlių iškeltas žalias vėliavas. Mūsų bendrakeleiviai paaiškino, kad tai musulmonai nelegaliai įsikuria, o po to greitai legalizuojasi, gauna teises apsigyventi. Apsigyvenę jie tuoj pat išsikelia savo žalias vėliavas. Tai dar viena grėsmė Indijai…

Religijų įvairovė ir religinės įtampos yra neišvengiami demokratinės sistemos reiškiniai, o Indija kaip tik yra pati didžiausia demokratinė šalis pasaulyje. Būtų klaida galvoti, kad Indija – tik archainių tradicijų ir religijų šalis. Tai ką girdėjome ir ką matėme keliaudami per Indiją, rodo sparčias permainas šalyje, vykstančią šalies industrializaciją ir modernizaciją. Matėme ištisus pramoninius regionus, rūkstančius kaminus, modernius fabrikų korpusus ir, atrodo, vis mažėjančius, šiukšlynus bei elgetų kvartalus; matėme beveik europietiškai sutvarkytas naujų namų gyvenvietes ir miestus. Bet pastebėjome, kad dar tvirtai laikosi ir tradicinės indų gyvenvietės, su tradicine prekyba ir verslais, šventyklomis, karvėmis ir keliaujančiais Sadhu.

Mūsų draugas Džesis (Juyesh)

Dwarkoje mes susidraugavome su vietiniu bramanu, kelių nedidelių parduotuvių savininku 32 metų jaunuoliu indusu Džesiu. Jis mums gelbėjo Dwarkoje surandant pigesnį viešbutį, paaiškino, kaip nukakti į kitą upės Gomatos pusę ir surasti Kali šventyklą. Jis daug pasakojo apie savo gyvenimą ir svajones. Guodėsi, kad yra labai daug kuo nepatenkintas ir kitame gyvenime norėtų gimti kitoje šalyje. Turi merginą, tačiau ji yra kaimietė ir mažai išsilavinusi, todėl jis svajoja susirasti žmoną kur nors užsienyje.

Džesis mano, kad didžiausias pavojus Indijai yra islamas. Visokiais būdais musulmonai skverbiasi į visas gyvenimo sritis, o induizmas nesulaukia jokios paramos iš vyriausybės. Štai šita piligrimystė, kurią mes regime Dwarkoje ir kitur, Indijoje vyksta be jokios vyriausybinės pagalbos, tuo tarpu musulmonų maldininkų kelionės į Meką yra reguliariai indų vyriausybės finansuojamos. Valstybė apmoka kiekvieno musulmono kasmetines keliones į Meką ir gyvenimo ten išlaidas. Tas pats pasakytina apie šventyklas: vyriausybė visiškai neremia induistų šventyklų, kurios dažniausiai išsilaiko iš tikinčiųjų lėšų. Vienu žodžiu, Džesis nepatenkintas Indijos valdžia.

Galėčiau pridurti, jog beveik visame pasaulyje vyriausybės remia tik abraomines religijas. Visos kitos laikomos pagoniškomis ir joms neskiriama parama, kitaip sakant, leidžiama joms pačioms nunykti.

Dar apie islamą Indijoje 

Jau anksčiau esame girdėję indų nusiskundimus dėl musulmonų agresyvaus religinio aktyvumo. Atseit, kiekvienas vyras musulmonas turi susirasti žmoną nemusulmonę ir paversti ją musulmone. Galiu paminėti atvejį, kai skrendant į Stambulą, šalia sėdėjęs Jordanijos saugumo darbuotojas, dabar jau pensijoje, pasigyrė mums turįs žmoną lietuvę. Jis jai nupirkęs namą prie jūros, o ji pagimdžiusi jam dukrą, kuri šiandien auga kaip tikra musulmonė. Šiaip jau, matyt, pinigai ir finansinės galimybės vaidina didelį vaidmenį platinant islamą.

Tas pats pasakytina apie krikščionybę Indijoje, kurioje yra daug skurdžiai gyvenančių indų, be to, suvaržytų kastiniais apribojimais. Šitie indų visuomenės skurdžiai yra mėgiamiausias misijinės veiklos objektas. Žmonėms pasiūloma šiokia tokia pagalba medikamentais, maistu, bet už tai jie turi tapti krikščionimis arba musulmonais. Teko matyti keliaujant po pietų Indiją pakaitomis tai musulmonų mečetes – išvaizdžias, turtingas, tai krikščionių bažnyčias.

Dar aktyvesni misionieriai yra šiaurės rytų Indijoje, kur gyvena daug skirtingų tautelių, dažnai besilaikančių animistinių papročių. Ten induistai bando stabdyti misionierių skverbimąsi, padėdami animistams suformuoti savo labiau organizuotą etninę religiją. Nes misionieriai siekia tik vieno – kad žmonės atsisakytų savo protėvių papročių ir tikėjimo. Taigi, Indija gyvena įtampoje ir grėsmės šalies kultūriniam ir religiniam vientisumui nuolat iškyla.

Indų istorija turi panašumų su baltų istorija. Prieš keletą šimtų metų visos Europos krikščioniškos pajėgos buvo nukreiptos į baltų žemes. Bent porą šimtų metų baltai kovojo žūtbūtinį pasipriešinimo karą, kuris baigėsi krikščionių įsiviešpatavimu. Indija prieš kelis šimtus metų patyrė islamo didžiulę agresiją. Milžiniškos islamistų armijos užplūdo šiaurės Indiją ir po kruvinų kovų įsiviešpatavo didesnėje Indijos dalyje. Šiaurės Indijoje praktiškai buvo nušluotos, apiplėštos ir sugriautos puikios induizmo šventyklos. Musulmonai nepajėgė „apžioti“ visos Indijos, todėl šiandien Pietų Indijoje dar matome didingas induistų šventyklas, tuo tarpu Šiaurės Indijoje jau arba naujai pastatytas, arba kuklesnes senąsias. Musulmonai labiausiai stengėsi užgrobti, suniekinti ir išnaikinti svarbiausias induistų šventvietes. Štai vienoje garsiausių induistų šventviečių – Ajothijoje, Dievo Ramos gimtinėje – musulmonai išgriovė šventyklą ir jos vietoje pastatė musulmonišką mečetę. Tą patį jie padarė Mathuroje – Dievo Krišnos gimtinėje.

Kai galų gale Indija atgavo nepriklausomybę, atsigavo ir indų religinė savimonė, atsirado galimybė atitaisyti skriaudas. Prieš kelis dešimtmečius tūkstančiai indų susirinko Ajothijoje, pasiryžę atkurti Ramos šventyklą. Įkaitę induistai išgriovė mečetę, ir tik kariuomenė sustabdė beįsižiebiantį didelį konfliktą. Bet atstatyti Ramos šventyklos tuomet valdžia neleido. Paskutinėmis žiniomis šventyklą ketinama atstatyti. Teko būti ir Mathuroje, kur matėme kaip Krišnos šventvietė padalinta pusiau spygliuota viela, kurios vienoje pusėje dar kyšo mečetės bokštai, o pertvarą saugo ginkluoti kareiviai.

Mes panašų krikščionių elgesį patyrėme mūsų sostinėje Vilniuje. Kai tik krikščionys atsidūrė valdžioje, jie paskubėjo griauti svarbiausią tautos šventovę – Šventaragio Perkūno šventyklą. Išgriautos šventyklos vietoje buvo pastatyta krikščionių Katedra. Šis užgrobimas tęsiasi iki šios dienos ir visos pastangos pagerbti ar atkurti Gedimino aukurą susilaukia griežto bažnytinės valdžios pasipriešinimo.

Dainos 

Indija garsi savo įvairiausia muzika. Žinoma, ne pietų Indijos tamilų muzikoje. Prieš pora metų turėjom galimybę būti tamilų muzikos festivalyje. Pradžioje ši muzika, atrodė visiškai neįkandama, nesuvokiama, nors po truputį pradedi jausti jos grožį. O patys tamilų muzikos festivaliai yra tiesiog nuostabūs.

Indijos muzikoje galima atsekti ir sąsajų su mūsų liaudies muzika. Viename susitikime su indais mes pagiedojome lietuvišką ryto Saulės sutikimo dainą. Ten buvęs vienas žinovas, įvertino, jog mūsų dainavimas labai artimas indiškąjai samavedos tradicijai. Klausydamasis indų laidotuvių muzikos, skirtos deivei Kali, staiga atpažinau mūsų pamario laidotuvių giesmę „Kas tave šaukia, žalio vario“.

Važiuojant traukiniu iš Dwarkos į Achmedabadą, mūsų kaimynai buvo du džainų religijos išpažinėjai. Laikydami rankose savo giesmyną jie giedojo religinę giesmę, kuri stebėtinai mums pasirodė panaši į rytų aukštaičių liaudies dainą „Tu berželi žaliasai, ko nuleidai šakeles“. Aš jam sakau, jog mes turime labai panašią liaudies dainą. Tuomet džainistas paaiškino, kad ši religinė džainistų giesmė padaryta iš Radžastano liaudies dainos, tik pakeitus žodžius. O juk kaip tik šiame regione anksčiausiai apsigyveno arijai.

Deivės Kali šventyklos

Kadangi mane labai domina paslaptinga Deivė Kali, visuomet stengiuosi aplankyti jos šventyklas. Kali vaizduojama ginkluota, žiauri, su iškištu raudonu liežuviu deivė, pamynusi priešus ir įvairius nedorėlius. Mitologiškai Kali uždavinys yra apginti tradicijas, apginti religiją ir bausti priešus, kurie kėsinasi į papročius. Lietuviškoje tradicijoje šios deivės atitikmuo būtų Laumė-ragana (pgl. M.Gimbutienės nuomonę). Lietuviškose sakmėse Laumė dorus žmones apdovanoja, o gudraujančius ir nedoruosius – baudžia, ir gana žiauriai. Dwarkoje aš paprašiau palydėti į Kali šventyklą. Mūsų draugas Džesis be didelio entuziazmo sutiko tai padaryti. Sėdome į mašinėlę ir nuvažiavome prastais keliais į šventyklą, esančią už 20 km. nuo miesto. Nuošalioje vietoje pamatėme nedidelę ir labai seną šventyklą su kolonomis, šiek tiek primenančią graikų šventyklas. Deivė buvo gausiai išpuošta, matėsi tik jos raudonas veidas su sidabriniu liežuviu. Įdomu tai, kad pagrindiniai ženklai, kurie puošė Deivės altorių, buvo deivės trišakis – vadinama „paukštės koja“. Tai tik patvirtino nuomonę, kad ir Kali, ir mūsų Laumė kilusios iš seniausio Didžiosios Deivės vaizdinio.

Sausio 9 diena. Achmedabadas

Traukiniu atvažiavome į Achmedabadą vėlai, šiaip taip susiradome viešbutį ir tik iš ryto nuėjome pasižvalgyti po senamiestį. Miestas labai didelis (4,5 mln. gyventojų). Iš pradžių net nesinorėjo ilgiau būti šiame triukšmingame didmiestyje, tačiau vėliau miestas vis tik pasirodė įdomus. Įdomiausia buvo pastebėti kaip į miesto gyvenimą įsiskverbė induizmo tradicijos. Mums parodė medžių imitacijas. Kuomet statybininkams prireikė mieste iškirsti medžius, vietoj jų, tarp namų, buvo pastatyti stulpai-bokšteliai su įvairiom lesyklomis, kad paukščiai turėtų kur pasimaitinti! Mums parodė namų mūrus, kuriuose įtaisytos įvairios angos paukščiams gyventi bei „medžių“ pakaitalus-stulpus su lesyklėlėm. Galų gale parodė stalelį, ant kurio, šeimininkė iškepusi duoną, atneša ir padeda pirmą gabalą karvutei, kuri ateina jos paragauti.

Senojo miesto architektūroje buvo gausu indų pamėgtų gyvybės simbolių – lapų, gėlių, paukščių. Pagaliau mus nuvedė į didžiulį musulmonų šventyklos kiemą, kur galėjome apžiūrėti musulmonišką architektūrą. Ji beveik neturėjo indams būdingų gamtos ir gyvybės išaukštinimo elementų, nors kai kurios indiškojo islamo architektūros detalės ir rodė indiškosios tradicijos įtaką. Šventykla pastatyta XV amžiuje, kaip mums papasakojo gidė ir parodė vietą, kur apeigas galėjo stebėti ir moterys. Tai buvo nebūdinga nei to meto, nei dabartinei musulmonų religinei tradicijai ir aiškinama demokratiškojo induizmo įtaka. XV amžiuje Achmedabade buvo 3 musulmonų šventyklos. Gidės paklausėme kiek jų yra dabar, gal tūkstantis? Ji pasakė, kad … sunku suskaičiuoti.

Maa Mahakalikos šventas kalnas

Iš Achmedabado nusprendėme važiuoti į Mahakalikos šventyklą. Važiavome iki Barodos (arba Vadodaro). Iš ten vėl autobusu apie 50 kilometrų. Aplinkui lygumos ir medžiai. Staiga lyg pro miglas išvydome aukštą kalną, kuris buvo kaip miražas lygumose. Iš karto jisai mus pribloškė savo didybe. Autobusas mus ėmė kelti į priekalnę… Prisiminiau šventąjį prūsų kalną Galtgarbį Semboje.

     Kilome vis aukščiau ir aukščiau, kol autobusas pagaliau sustojo ir mes nuskubėjome į viešbutį, kuris pasirodė ypatingai ramus, po Achmedabado triukšmo. Iš balkono atsivėrė Gudžarato toliai. Vakare turėjome laiko pasiskaityti apie šį kalną ir supratome, kad jis yra vienas iš švenčiausių indų kalnų. Pagal vieną šaltinį Maa Mahakalika šventykla Pavagade yra šventas Deivės kalnas nuo seniausių laikų. Archeologai čia aptinka gyvenvietes jau nuo akmens amžiaus. Vietiniai padavimai pasakoja, jog čia kadaise į vandens versmę įsmukusi karvė, bet sėkmingai išplaukusi. Tai tipiškas baltų ir indoeuropiečių padavimas. Lietuvoje yra net kelios vietos ir ežerai su karvės arba jaučio pavadinimais. Mūsų garsus žygeivis Tadas Šidiškis turi sodybą Pakarvinės kaime.

Istoriniais laikais Pavagade buvo įsikūrę karingieji radžputai. Jie čia pasistatė visą eilę tvirtovių bei įkūrė vieną iš svarbesnių radžputų centrų ir buvo pagrindiniai kovotojai, ginantys indus nuo musulmonų agresijos. Musulmonai, surinkę milžiniškas pajėgas, ėmė šturmuoti Deivės kalną. Po sunkių kovų musulmonai užgrobė kalną ir ėmėsi savo statybų, tačiau įveikti Deivės kalno musulmonams nepavyko. Įnirtingos pastangos kalną islamizuoti nedavė vaisių, juk mes savo akimis matėme, kokia galinga yra induistų tradicija, kuri, neatrodo, kad kada nors baigsis.  Deivė Mahakalika arba didžioji Kali pasirodė tokia galinga, kad jos mistinių jėgų užteko sustabdyti ir nubausti visus priešus.

Galima didžiuotis indoeuropietiškos tradicijos stiprumu, o šį Deivės kalną laikyčiau bendra Indoeuropos šventove. Tikiu, kad didžioji Deivė padės atgimti ir savo baltiškom sesėm bei dukrom – Laumei ir Raganai. Prisiminkime, jog mes taip pat turime savo garsiuosius kalnus – Šatriją, Rambyną, jotvingiai – Šiurpilius ir kt.

Sausio 10 diena. Kopimas į kalną 

Pernakvojome viešbutyje ir anksti rytą ėmėme ruoštis lipimui į kalną. Rytmečio Saulė ramiai ėmė kilti virš Gudažarato lygumų. Vaizdas iš viešbučio balkono buvo tikrai nuostabus! Dešinėje stūksojo aukštas šventasis kalnas, apačioje medžių viršūnėmis šokinėjo bezdžionės.

Buvo šiek tiek neramu, nes nežinojome kaip pavyks kopimas į kalną, kuris atrodė tikrai labai aukštas. Neturėjome tikslių duomenų, bet jis galėjo būti kilometro ar pusantro aukščio. Sakoma, kad iki kalno viršaus yra 1200 laiptų, bet didesnę dalį aukščio galima įveikti keltuvais. Kai atėjome prie pakilimo pradžios, gyvenimas kalno papėdėje jau virė: šimtai, o gal ir tūkstančiai moksleivių ruošėsi kilimui.

Labiausiai mus visuomet stebino Indijos vaikai ir jaunimas. To mes Lietuvoje niekada nematome. Jau Dwarkoje pastebėjome, kaip dešimtys autobusų atveža minias vaikų, kurie vadovaujami mokytojų ir vadovų eina prie šventos upės ir šventyklų. Čia gi jie kopia į kalną tą tūkstantį ir daugiau laiptelių savo mikliomis kojelėmis. Mes gi kilome su keltuvu. Kabančių vagonėlių labai daug ir jie be sustojimo kelia šimtus maldininkų į kalną. Keltuvas pakėlė tik į nedidelį aukštį, o toliau pradėjome kopimą savo kojomis. Iš ten vis tiek viršūnė buvo dar toli…

Palei takus ir laiptus išsidėstę prekeiviai ir maldininkai – Deivės Kali garbintojai. Nuo pat apačios iki viršaus – visur Deivė Kali įvairiom formom ir pavidalais: paveiksluose, paveikslėliuose. Ėjom pro daugybę šventyklėlių, kurios buvo skirtos Deivei Kali, kuri kartais buvo pažymima vien tiktai Deivės akimis ir raudonai dažytais pavidalais.

Kopiant aš labiausiai stebėjausi patsai savimi: jei Vilniuje užkopti į Gedimino ar Gedimino kapo kalną man vis sunkiau įveikiamas uždavinys, tai čia, į dešimt kartų didesnį aukštį, kažkaip atsirado jėgų kopti. Lygumos nuo viršukalnės atrodė tarsi iš lėktuvo. Kylant į aukščiausią šventyklą tenka vis dažniau atsisėsti ant šoninių akmeninių plytų, kurios išpuoštos mitologiniais-religiniais reljefais.

Pagaliau mes viršuje. Maldininkai ir keliautojai plūsta nesibaigiančia srove. Aukščiausioje šventykloje iš Deivės altoriaus žvelgia tiktai didelės akys. Aukojame rupijas ir prisėdame aukščiausioje vietoje apimti religinio džiaugsmo. Imame giedoti ir žodžiai liejasi savaime. Kadangi visų įsitikinimu kalno Deivė išpildo maldininkų norus ir pageidavimus, kreipiamės į savo lietuvišką Deivę: „Tu Laimele geroji, tu išsaugok ugnelę, Šventaragio ugnelę…“ Mes savo giesmėje prašėme Deivės pasirūpinti, kad būtų atgaivintas Gedimino aukuras, esantis Vilniaus Katedros požemiuose, kad vėl būtų galima aukurą lankyti ir pagerbti mūsų protėvius.

Po to ėmėme leistis žemyn ir lipome laiptais, kurie buvo išpaišyti raudonom svastikom ir kitais šventais ženklais. Leistis, žinoma, buvo lengviau. O aukštyn kilo ir kilo vis kiti žmonės. Prasilenkėm ir su asiliukais, kurie sunkiai kopė, padėdami nešti aukojimo vaisius į kalną. Pakalbėjome su inde, kuri pasigyrė gyvenanti ir dirbanti Amerikoje jau aštuonerius metus, o čia prie kalno esanti jos gimtinė, kurią ji kasmet aplanko ir būtinai pasikelia į Deivės kalną.

Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).
Gilyn į Indiją (V).