I. Trinkūnienė. Kelionė namo į šventąją žemę (II) (nuotraukos)

Alkas.lt toliau skelbia Lietuvos Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės pasakojimą iš Indijos, kurioje ji šiuo metu vieši. Pirmą pasakojimo dalį rasite ČIA.

Svečias į namus – Dievas į namus. Tas posakis būdingas ir indų, ir lietuvių tradicijai. Tikriausiai jis paplitęs daug kur pasaulyje, kur gyva bendruomeninė tradicija. Indijoje ji ypač gyva. Tą juntame kasdien lankydamiesi indų šeimose ir bendruomenėse. Su mumis susitikti susirenka visa plati giminė – broliai, seserys, kaimynai. Šį straipsnį rašau iš Keralos kalnų. Čia atvykome su savo draugais-palydovais. Visur, kur važiuojame, mūsų laukia draugai arba giminingų organizacijų nariai ir jų šeimos. “Jūsų visi labai čia laukia, visi žino apie Joną, Romuvą, ir jūsų veiklą išlaikant tradiciją,” – aiškina Surendra Maturas (Surendra Mathur).

Susitikimuose (jų skaičių jau pamečiau, nes jie vyksta kelis kart per dieną) Maturas pasako įkvepiančią kalbą, pamini lietuvių kalbos ir sanskrito giminystę, bendrus vardus, lietuvių kovą už laisvę su kryžiuočiais ir sovietiniais okupantais. Klausytojams daro įspūdį, kad kažkur, tolimoje Europoje, mažytė, mažesnė už mažiausią Indijos valstiją tautelė, yra atlikusi tokius žygdarbius. Pamažu imame suprasti, kad mūsų buvimas Indijoje, dvasinių šaknų ieškojimas įkvepia ir vietinius žmones, skatina juos pasitikėti savo kultūra ir tradicija.

Kiekvieną kartą, dovanodama mažas dovanėles-atvirutes su lietuviškų deivių atvaizdais, pasigailiu, kad jau nebeturime Jono Trinkūno knygos “Baltų religijos šiandien” angliško vertimo – nespėjome laiku išleisti naujo tiražo. Čia taip ji būtų pravertusi.

Po pokalbių visuomet mūsų laukia vaišių stalas. Į kelionės pabaigą mes jau valgome, kaip ir indai, pirštais ir jau dabar galvojame, kad namie pasiilgsime turtingo prieskoniais indiško maisto. Pietinė Indija vietoj lėkščių naudoja bananų lapus, kuriuos išmeta pavalgę. Bananų čia daug. Čia mūsų sodas – rodo šeimininkai aplinkui namą augančius bananus, kokosų medžius, mango ir kitokius, mažai pažįstamus vaismedžius. Ir mums labai sunku įvardint juos lietuvišku žodžiu – sodas.

Nors Indija, viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, kuri išlaikė gyvąją dvasinę tradiciją, skaičiuojančią tūkstančius metų, tačiau šiame laikmetyje, kartu su globalizacija ir indams ateina išbandymai. Jiems labai svarbu išlaikyti savąjį tapatumą, savuosius dievus ir deives.

Surendra Maturas mums pasakoja apie mažai girdėtus dalykus – savanorystę, susieta su tvirta šeimynine ir bendruomenine tradicija. Indijoje savanorių judėjimas siekia dvidešimtojo amžiaus pradžią ir yra įgavęs įspūdingus mūsų žvilgsniu mastus.

Trumpai pristatysiu vieną iš savanorių organizacijų, su kurios atstovais mums daugiausiai teko bendrauti – Akhil Bhartiya Vanvasi Kalyan Ashram (Visos Indijos genčių gerovės organizacija). Jų veikla prasidėjo 1950 metais netrukus po to, kai Indija atgavo nepriklausomybę. Jie susikūrė, norėdami padėti džiunglėse ar kalnuose, atokiose vietose gyvenančioms gentims, pakelti jų gerovę ir padėti išlaikyti sąvąjį tapatumą.

Dabar ši organizacija vadovauja šešiolikai tūkstančių projektų visoje Indijoje, turi virš tūkstančio savanorių ir daugybę darbuotojų. Visose vietose, kur yra gentys, yra tos organizacijos skyriai.

Surendra Maturas – mūsų draugas yra darbuotojas, kuris koordinuoja organizacijos veiklą visos Indijos mastu. “Mes neimame pinigų iš valstybės, mus remia žmonės, kurie mato mūsų prasmingus darbus – pastatytas mokyklas, ligonines, šventyklas”.

Organizacijos dėka sustabdyta christianizacija ir priešprieša, kurią skatino krikščioniški misionieriai gentinėse srityse. Organizacija veikia stiprindama vietinę genčių kultūrą ir tradicijas, kurdami mokyklas, gydymo įstaigas, šviesdami ir suteikdami galimybę įsigyti specialybes genčių žmonėms. Jie skatina džiunglėse gyvenančius žmones laikytis savųjų tradicijų, neperša savo dievų, kaip tai daro krikščioniški misionieriai, už teikiamas paslaugas reikalaudami atsiversti į krikščionybę.

Pasakojamos labai įdomios istorijos, iš kurių galėtume įsivaizduoti kaip senaisiais laikais buvo krikščioninamas Lietuvos kaimas, kokių metodų (šalia prievartos) griebdavosi misionieriai. “Metodai labai primityvūs, bet veiksmingi”, – sako Surendra “Genčių žmonės nelankę mokyklų, labai atviri ir pasitikintys, misionieriai tuo naudojasi. Įsivaizduokite tokią situaciją: važiuoja autobusas su vietiniais žmonėmis per džiungles ir staiga sustoja. Vairuotojas bando užvesti automobilį, bet jam nepavyksta . Tada sako – “melskitės savo dievams – gal padės”. Žmonės meldžiasi, bet mašina neužsiveda. Tada jis pataria melstis krikščionių dievui ir įvyksta stebuklas – automobilis užsiveda. Belieka pridurti, kad vairuotojas – krikščionis misionierius. Tokia pati taktika naudojama ir su gydymu, su vaistais, iš pradžių duodant netikrus vaistus, ir tik po to – tikrus, veiksmingus, siejant jų poveikį su krikščionių dievo galia.

Per visą mūsų kelionę jau aplankėme apie trisdešimt šeimų ir bendruomenių. S. Maturas mane pristato pirmiausia kaip Jono Trinkūno žmoną, kurio pastangomis Lietuva iškovojo nepriklausomybę. “Jonas – laisvės kovotojas,”– sako jis. Surendra supranta laisvės kainą, nes pats 1971 metais kovojo Indijos kare su Pakistanu.

Indai įdėmiai ir pagarbiai klausosi. Čia gyvas pagarbus santykis su vyresniais ir mokytojais. Mokytojo ir mokinio santykis išryškėja daugelyje gyvenimo sričių, ypač dvasiniuose mokymuose. “Guru”, “Riši”, “Vaidik”, – tai vis įvairios dvasinių vadovų atmainos.

Lankėmės Kasyapa vedų tyrimo fonde (Kasyapa Veda Research foundation). Mums pristatė klestintį centrą, kuris nuolatos rengia vediško tipo ugnies pagerbimo apeigų mokymus.

Agnihotra – ugnies apeiga pagal vedų tradicijas atliekama organizacijos centre du kart per dieną. Ir kas tris – keturis metus – surengiama šventė, kurios metu iš visos Indijos suvažiuoja dešimtys tūkstančių ugnies garbintojų. Apeigų metu pagerbiama ugnis, dievai, ir aukščiausias dievas, giedamos mantros. “Mes stengiamės, kad kiekvienas mokėtų, turėtų galimybę pats padaryti ugnies apeigą”. Išaugus organizacijai, steigiami nauji centrai, rengiamos paskaitos ir mokymai”.

“Mūsų organizacijoje – šimtas tūkstančių narių”. Organizacijos pradininkas riši Acharya m.r. Rajesh savo veiklą pradėjo skleisdamas vedų praktikos idėjas, keliaudamas iš bendruomenės į bendruomenę. Jis tęsia kito svarbaus šventojo – Augusta Riši – rišio, palaiminimą gavusio iš paties dievo Višnu, tradicijas. Per mažiau nei penkiolika metų organizacijos narių skaičius išaugo iki šimto tūkstančių.

Čia reiktų priminti aukojimo tradicijas, kurios Indijoje labai gyvos. Pabuvimas šventykloje būtinai susijęs su aukojimu, atsilyginant už palaiminimo apeigas.

“Ar jūs turite savo šventyklą?,”– klausia manęs Surendra. “Na, turim tokią labai nedidukę Romuvos kaime,” – atsakau. Jūs turite pastatyti didelę šventyklą Vilniaus centre ir kiekvienas lietuvis turi paaukoti po litą, kad ta šventykla stovėtų. Jei jis paaukos nors litą, tai jis jaus, kad tai jo šventykla, kad jis prisidėjo prie jos statybos”. Negaliu su juo nesutikti.

Kiekviena indų šeima turi savo namų šventyklėlę – šventą kampelį arba kambarėlį. Juose išdėlioti dievų atvaizdai, skulptūrėlės, aukojimo reikmenys – aliejinės žvakės, smilkalai, gėlės. Rytą – vakarą pagerbiami dievai.

Keliaujant traukiniu iš pirmosios mūsų kelionės vietovės Goa į pietus – į Kanjakumarį – dėmesį patraukė gyvos ugnelės. Saulei leidžiantis kiekviena šeimininkė tarpduryje prie namų slenksčio uždega aliejinę žvakę. Tikima, kad jei uždegamos lempos, tai Deivė Lakšmi (mūsų deivės Laimos atitikmuo indų tradicijoje) ir dievai visada ateina į namus. Ugnelė pasitinka ir dievus ir svečius, kurie prilyginami Dievui. Uždegant ugnelę kartojama: “Dievas į namus – svečias į namus”.