Gilyn į Indiją (IV)

Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši.

Apie religijas     

Čia, Indijoje, daug lengviau mąstyti apie religiją, ją jausti ir matyti. Sakykim, Deivei Kali suvokti užtenka nupieštų didelių akių – ir jauti jos galią. Indijoje aiškėja daugdievystės arba politeizmo vertė ir monoteizmo ribotumai ir grėsmės.

Lietuviškas metų ratas parodo, jog pasaulio gyvenimas prasideda nuo saulėgrįžos arba nuo nulinės stadijos. Gal būt apie šį momentą kalba religijotyrininkai, vadindami šį vyksmą Deus otiosus apraiška. Tik nuo šio momento pradeda judėti ugnis ir vanduo ir prasideda gyvybės plėtra. Paskui pabunda pasaulio galios, vadinamos Dievais ir Deivėmis.

Žmogus religijos pagalba bendrauja su jais ir visa pasaulio arba gamtos įvairovė išsiskleidžia daugdievystėje. Mes matėme nuolatinį džiaugsmą švenčiančių, giedančių ir besimeldžiančių induistų akyse.

Apie vieną Dievą kalbėjo ir mąstė daugelis praeities mąstytojų. Indų Upanišadose ir kituose religiniuose – filosofiniuose raštuose dažnai minimas Vienis: pasaulio vienybė, pasaulio protas arba Dievas. Tačiau gyvenime labiau žmogiška yra pasaulio sklaidos ir įvairovės religija. Todėl induistai, kaip ir mūsų protėviai lietuviai, yra visiškai teisūs laikydamiesi daugdievystės, kadangi supančiame pasaulyje mes regime vandenį, ugnį, medžius, gyvius, kitaip sakant – nuostabią pasaulio gyvybės įvairovę.

Kur nuvedė monoteistinės idėjos įgyvendinimas rodo tragiška pasaulio istorija. Ir krikščionybė, ir islamas šlavė tautas bei tradicijas kaip koks cunamis. Tą patyrėme mes, baltai, didžiuliais mastais patyrė indai. Monoteistines religijas gelbsti tik iš pagonybės perimtos religijos formos. Krikščionims tai – Dievo triasmeniškumas, gausybė šventųjų, šventų vietų ir relikvijų. Musulmonams – tai didžiulis pagoniškas šventasis Kabos akmuo. Religijotyrininkai parodo daugybę pagoniškų ištakų, įsikūnijusių monoteistinėse religijose. Bet ir tai neišgelbsti šių religijų nuo agresyvumo ir siekio užvaldyti pasaulį.

Sausio 14-15 dienos. Svečiuose Jaipure

Į Jaipurą – Radžastano sostinę – mes atvykome mūsų bičiulio Surendros Mathuro kvietimu. Majoras Mathura, buvęs Indijos armijos karininkas, gyvena puikiame name, kurį paveldėjo iš tėvo. Be to, jis buvęs žymus sportininkas irkluotojas. Įžengusius į namus mus sutiko su apeigomis: moteriškės – žmona, sesuo ir kitos – buvo šventiškai pasipuošusios. Man ant kaklo užkabino tradicinį gvazdikų vėrinį, o Inijai padovanojo raudonų rožių puokštę.

Kambario galinėje dalyje įrengtas namų alkas, kuriame stovi Dievų skulptūros, kabo įvairūs dievų paveikslai. Šalia – apeigų indai. Moterys atliko nedidelę namų apeigą, pagerbdamos svečius ir savo šeimos galvą – majorą Mathurą. Prisiminiau, kad Lietuvoje įvairias namų apeigas dažniausiai atlikdavo taip pat moterys.

Matomoj vietoj ant staliuko stovėjo du artilerijos sviediniai, kuriuos Mathura atsivežė iš karo su Pakistanu. Jis dalyvavo 72 kovose. Po to buvome pakviesti papietauti, ir aš pagalvojau, kad čia ir baigsis mūsų asketinis laikotarpis. Beveik dešimt dienų mes valgėme tik kartą per dieną – vakare, aštuntą valandą, kaip daro dauguma eilinių indų. Akivaizdžiai numetėme nereikalingą svorį.

Prasidėjo labai įdomūs pokalbiai ir bendravimas su Mathura. Aš jam pasakiau, kad mane domina Deivė Kali ir radžputai. Jaučiau, kad jie abu turi kažką bendro. Mathura paaiškino, kad radžputai – tai viena karingiausių Indijos genčių, kuri įnirtingiausiai priešinosi musulmonams. Kilę jie iš Aleksandro Makedoniečio karių. Makedonietis, traukdamas į Aziją, kartu su savim patraukė nevieną Europos gentį – Radžputai buvo Rytų Europoje gyvenusi, atrodo, skitų gentis. Taip jie atsidūrė Indijoje, kur ir apsigyveno daugiau kaip prieš du tūkstančius metų ir iki šiol yra nepraradę savo karingumo. O Deivė Kali buvo radžputų garbinama Deivė, kuri padėjo jiems žygiuose ir gyvenime. Malonu buvo išgirsti, kad su majoru Mathura bendrauja ir šiuolaikiniai Europos keltai (druidai) iš Anglijos ir Prancūzijos. Jie taip pat labiausiai domisi Deive Kali…

Majoras mus nuvedė ant savo namo stogo ir parodė kas darosi danguje. O ten skrajojo šimtai aitvarų. Mes jau anksčiau girdėjome, kad čia švenčiama aitvarų šventė. Važiuodami per Gudžaratą daug kur matėme skraidinant aitvarus. O čia mes ir patys turėjome galimybę už tvirto siūlo palaikyti aitvarus, kurie danguje kartais net susikaudavo.

Majoras Mathura yra nepaprastas žmogus. 1985 -1987 metais jis, kartu su keliais karo užgrūdintais karininkais, atliko pirmąją indų kelionę su burine jachta aplink pasaulį.  Laivo pavadinimas Trishna – lietuviškai – troškimas.

Bendraujant su majoru Mathura įsiminė kai kurios jo išsakytos mintys: „Religija susieja žmones ir visuomenę. Jei nėra religijos, tai nėra ir vienybės“. „Mes gerbiame visus dievus – druidai davė man savo deivę – aš ją įkurdinau savo šventyklėlėje“. „Kiniai spaudžia savo žmones. Kinijoje nėra demokratijos. Kinijoje labai pigu, nes jie moka darbininkams mažai. Kinijos ekonomika auga, politikai tampa korumpuoti. Kai paaiškės tiesa, vergai sukils ir Kinija sprogs. Indijos ekonomika auga lėtai, bet tai žmonių, o ne valdžios ekonomika“. „Indija dabar domisi visas pasaulis. Per pastaruosius tris mėnesius keli svarbiausių pasaulio valstybių vadovai aplankė mūsų šalį – JAV, Anglijos, Kinijos, Vokietijos, Rusijos”.  „Mokslas gali sukurti Mėnulį, bet negali sukurti kultūros. Kultūrą kuria žmonės“. „Mano tėvas sakė, kad jei ką gerbi, turi prisiliesti jo kojų, tai yra kultūra. Švenčių šventimas – tai kultūra“.

Majoras Mathura keliasi labai anksti, daro jogos pratimus, ir jau antrą mūsų pažinties rytą buvo perskaitęs pusę mano knygos „Of Gods and Holydays“ ir joje atrado daug panašumų tarp baltų religijos ir induizmo.

Šeima ir giminė

Mathura mus pakvietė į šeimos šventę, kuri turėjo vykti kitame miesto gale, pas jo žmonos vyriausią seserį. Tai buvo pasiturinti indų šeima, gyvenanti savo erdviame name, o šeimos šventė iš tiesų buvo giminės šventė, į kurią susirinko apie trisdešimt įvairaus amžiaus žmonių. Mums paaiškino, kad šventė yra susijusi su Saulės padėtimi. Įžengusios į patalpą moterys kiekvieną atėjusįjį iš eilės sveikino tradiciniu būdu. Mathura paaiškino, ką reiškia tie veiksmai: kai nusilenkiama ir ranka paliečiama žemė arba sveikinamojo koja, tai reiškia, kad sveikinantysis atsisako savo egoizmo, o sveikinamasis atsako paliesdamas sveikintojo galvą arba pečius, tuo perduodamas savo geriausius linkėjimus.

Šventę apeigomis pradėjo moterys. Šešios moterys sėdėjo ant grindų rateliu ir atliko apeiginius veiksmus, kurie prasidėjo nuo palaiminimo vandeniu. Stovėjo indai su paplotėliais ir dovanomis.

Mėginome suvokti indų šeimos esmę ir kodėl šios šventės metu yra pagerbiami šeimos vyrai. Galėtų pasirodyti, kad tai patriarchato apraiškos. Tačiau pamažu suvokėme svarbų dalyką – indams svarbiausia yra šeima. Dėl to visas rūpestis yra sutelktas į šeimos išlaikymą ir stiprinimą. Prisiminkime lietuviškas senąsias šeimos tradicijas, kur buvo gerai žinomas posakis – moteris laiko tris namų kampus. Apie indų šeimą galima pasakyt tą patį. Indų šeima – tai sudėtinė giminės dalis. Šį vakarą mes matėme dalyvaujant ir plačią jų giminę. Mathura mums pasakė, kad giminė renkasi įvairiom progom kelis kartus per mėnesį.

Po apeigų sėdome prie vaišių stalo.  Ant stalo buvo tradicinis indiškas maistas – ryžiai, daržovės, blynai „čiapati“  (liet. „kepaišiai“) ir ypatingi apskritimo formos saldumynai, kepami tik šia proga. Jie mums priminė, kad būtent šituo metu per pusiaužiemio šventę Lietuvoje buvo gaminami „kamukai“ – apskriti kamuoliukai iš kanapių, aguonų, medaus ir kt., kuriais būdavo vaišinamąsi jaunimo vakarojimo metu. O kur gėrimai? Gėrėme tyrą vandenį. Atsigėrę vandens, atsisveikinome ir važiavome miegoti namo.

Dievas Kalkis

Mathura pasakojo apie ypatingą šventyklą: indų mitologija yra labai sena; sakoma, kad po Kalijugos vėl ateis dievas. Ir tai bus dievas Kalkis. Kai Jaipuro įkūrėjas statė miestą, jis pirmiausiai pastatė Kalki šventyklą, o tik po to – Krišnos. Atsikėlęs, jis pirmiausia melsdavosi Kalki pro langą, po to Krišnai.  Mitologija sako, kad dievas atjos ant balto arklio su kardu. Džainų mitologija, sako, kad tai vėl bus Krišna. Įvairios religijos ginčijasi, kas ateis – krikščionys sako, kad Jėzus, musulmonai, kad Mohamedas. Apie tai mažai kas žino.

Tuomet aš jam papasakojau, jog lietuvių svarbiausias simbolis yra Vytis-raitelis ant balto žirgo, kuris, manoma, yra Dievas Perkūnas. Internete parodėme jam Vyties atvaizdų – M.K.Čiurlionio nutapytą Vytį, aukštai skriejantį virš žemės miestų. Jis labai susijaudino ir pasakė, kad jam tai maloni ir didelė naujiena, nes jis pats labai domisi Dievu Kalkiu.

Tuoj pat jis mus susisodino į automobilį ir išvažiavome prie to paslaptingo dievo šventyklos, kuri yra netoli nuo didingos Amber pilies. Tai radžputų pilis. Tuo pačiu ketinome aplankyti ir Deivės Kali šventyklą, esančią pilyje, tačiau pavėlavome kelias minutes – ji jau buvo uždaryta. Tik pamatėme nuostabias šventyklos duris, atrodo, padarytas iš sidabro, su įvairiais reljefais, vaizduojančiais Deivę Kali ir Durgą (vieną iš Kali apraiškų). Šios durys labai panašios į Lenkijos Gniezno bažnyčios duris, kur pavaizduotas Brunono nužudymas.

Pakeliui dar sutikome didžiulę vilkstinę dramblių. Jie žingsniavo gatve, jų galvos ir ausys buvo spalvingai išdažytos. Tų dramblių būta virš šimto.

Atvažiavome. Kalkio šventykla stovėjo šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinės gatvės. Į šventyklą ėjome nuožulniu taku, kurį, kaip paaiškino Mathura, karalius specialiai liepė daryti ne laiptuotą, kad raitas Diebas galėtų patogiai joti. Šventyklos kieme pamatėme uždarytą koplyčią, kurią mums atidarė ten buvusios moterys. Viduje pamatėme labai gražią marmurinę žirgo skulptūrą. Viena žirgo kanopa buvo įskilusi. Kaip sako pranašautojai, Dievas ateis prie savo žirgo tuomet, kai įskilimas dings. Sakoma, kad įskilimas regimai mažėja.

Kas gynė Indiją?

Per praėjusį tūkstantį metų Indija nuolatos patirdavo agresyvių jėgų pastangas ją nukariauti. Ypač grėsmingas buvo musulmonų veržimąsis, primenantis kryžiuočių veržimąsi į baltų žemes. Tokiomis sąlygomis susiformavo sikhų karinė-religinė tradicija. Sikhai gyveno senojoje Pendžabo žemėje ir bandė atlaikyti musulmonų veržimąsi. Jų dvasiniai vadai net modernizavo induizmą ir sukūrė monoteistinę induizmo religijos formą. Žinoma, tai nepadėjo sustabdyti musulmonų agresijos. Bet sikhai tapo karingiausia indų gentimi, kuri net savotiškai atsiskyrė nuo pačių indų ir dabar kartais laikoma kone islamo sekta. Bet didžiausią smūgį sikhai patyrė, kuomet Indija buvo padalinta į musulmoniškąją ir induistinę dalis. Pusė Pendžabo atsidūrė musulmonų rankose (Pakistane). Už tai sikhai nužudė net kelis žymius Indijos valstybės veikėjus, ir iki šiol laiko savyje pyktį prieš indų nuolaidumą.

 Kita karingųjų indų gentis – radžputai. Jie sugebėjo net porą šimtų metų priešintis musulmonų agresijai, o ypač jie išgarsėjo kaip ir mūsų Pilėnai (irgi 14 amžiaus pradžioje, kuomet, nenorėdami pasiduoti juos apsupusioms didžiulėms musulmonų pajėgoms, jie pasirinko masinę savižudybę). Tokių pavyzdžių istorijoje yra ir daugiau, tai žydų Mosado savižudybė. Šitos žiaurios pastangos nepasiduoti yra gerbiamos ir išaukštinamos, statomi paminklai. Ketiname aplankyti Chittaurgarh (Čitorgarą) – radžputų susinaikinimo vietą. Tuomet papasakosime daugiau.

Musulmonų šeimininkavimą sustabdė galingesnės jėgos – britų ekspansija. Po truputį jie užvaldė Indiją ir pradėjo Indijos, kaip britų kolonijos, laikotarpį. Galima įžvelgti analogijų Lietuvos istorijoje, kuomet Lietuvos polonizaciją XIX amžiuje sustabdė rusų okupacija. Britai vienodai žiūrėjo ir į musulmonus, ir į induistus. Ir vieni, ir kiti jiems buvo atsilikę barbarai. Induistai patyrė ne tiek religinius persekiojimus, kiek „civilizuotų“ anglų panieką. Tai paskatino ne vieną indų religinį veikėją mėginti modernizuoti politeistinį induizmą. Šios įtampos induizme tęsiasi iki šiol, bet indai parodė savo gebėjimą laikytis tradicijų ir beveik nesileisdavo į modernizacijos eksperimentus. Prisiminkime, kad net budizmas, gimęs Indijoje ir kurį laiką čia plitęs, induistų bramanų sutelktomis pastangomis vis tik buvo išstumtas iš Indijos.

Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).