A. Praninskas. Ukrainoje – jau ir Vakarų frontas?

Ginkluotas susirėmimas Ukrainos vakarinėje dalyje, netoli sienos su Slovakija, Vengrija, Lenkija ir Rumunija esančiame Mukačiovo mieste, ir šalies valdžios, ir įvykius Ukrainoje stebinčių apžvalgininkų buvo įvertintas kaip labai rimtas pavojaus signalas. Manoma, kad tai gali būti perspėjimas dėl Ukrainai iškilusios naujos vidinės grėsmės, kuri potencialiai gali būti ne mažiau pavojinga, nei Rusijos remiamų separatistų karo veiksmai rytinėje šalies dalyje.

Šiaip jau visada ramaus Mukačiovo, esančio toli nuo politinės įtampos persunkto Kijevo ir karo tebeniokojamo Donbaso, centre viduryje dienos kilo susišaudymas tarp maždaug dvidešimties gerai apsiginklavusių ultradešiniosios partijos „Pravyj sektor“(„Dešinysis sektorius“) narių, vietinio oligarcho, įtariamo stambaus masto kontrabandos organizavimu, asmens sargybinių ir į įvykio vietą atskubėjusių policijos pareigūnų. Susišaudymo metu žuvo 3 žmonės, 13 sužeista. „Pravyj sektor“ kovotojai, ginkluoti Kalašnikovo automatais, sunkiuoju kulkosvaidžiu ir granatsvaidžiais, po susirėmimo išvyko iš miesto ir pasislėpė miškinguose kalnuose jo apylinkėse.

Susišaudymas Mukačiove sukėlė stiprų politinį žemės drebėjimą: į Užkarpatės ir Lvovo sritis šalies vyriausybė atsiuntė papildomas nacionalinės gvardijos pajėgas, specialiosios paskirties daliniai pradėjo vykdyti į kalnus pasitraukusių „partizanų“ blokavimo operaciją, vietinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl terorizmo. „Pravyj sektor“ vadovas, šalies parlamento narys Dmitrijus Jarošas  Kijeve iškart pradėjo derybas su aukščiausiais šalies vadovais. Jis pareiškė atšauksiantis „Pravyj sektor“ savanorių batalionus iš karo veiksmų zonos Rytų Ukrainoje ir atvesiantis juos į Kijevą prie prezidento rūmų, jei šalies vadovai nesiims griežtų priemonių prieš korumpuotą, iš kontrabandos lobstančių oligarchų tampomą vietinę valdžią Užkarpatėje. Įvykius Mukačiove jis pasistengė pateikti kaip korumpuotos vietinės valdžios provokaciją prieš „už teisybę“ kovojančius „Pravyj sektor“ vyrus, bandžiusius šiame krašte pažaboti kontrabandą. Remiantis kita versija, dėl šešėlinio verslo perdalijimo Užkarpatėje besigrumiantis vienas vietinės mafijos klanas pasitelkė „Pravyj sektor“ kovotojus kovoje su kitu klanu. D.Jarošo vyrams, vaidinantiems „svieto lygintojus“, už tai neva buvo reguliariai mokami pinigai.

Kokios bebūtų priežastys, dėl kurių įvyko susišaudymas Mukačiove, interpretacijos, aišku viena: Ukrainos vakaruose buvo mestas iššūkis valstybei. Savo tvarką ėmėsi įvedinėti gerai ginkluoti pusiau karinės organizacijos nariai, paklūstantys tik savo vadams, o ne vietinės ir nacionalinės  valdžios atstovams. „Pravyj sektor“ kovotojai, didelės visuomenės dalies akyse tapę didvyriais per kruvinuosius įvykius Maidane ir įnirtingą Donecko oro uosto gynimą, priklauso „Pravyj sektor“  įsteigtam Savanoriškam ukrainiečių korpusui, nepavaldžiam nei šalies ginkluotųjų pajėgų, nei nacionalinės gvardijos vadovybei. Manoma, kad D.Jarošo įsakymų klauso apie 10 tūkstančių šios karinės formuotės narių, nors tikslaus jų skaičiaus nežino niekas. Akivaizdu, kad Ukrainos valdžia negali toliau taikstytis su vienai politinei partijai priklausančia „privačia kariuomene“, tačiau spręsti šios problemos jėga ji negali. Dar vienas karo veiksmų frontas šalies vakaruose Ukrainai gali būti pražūtingas.

Tautinio konflikto pavojus

Iš esmės nesvarbu, ar „Pravyj sektor“ kovotojai Užkarpatėje veikė gindami konkuruojančių kontrabandininkų klanų interesus, ar bandė čia įvesti Ukrainos įstatymų tvarką, kaip aiškina patys. Kruvini įvykiai Mukačiove tarsi iškilusi votis atskleidė visus sisteminės krizės Ukrainoje požymius: visaapimančią korupciją, vietinės valdžios ir kriminalinių klanų suaugimą, vis dar imituojamas  socialines, ekonomines ir teisines reformas, nekontroliuojamą ginklų platinimą. Kai kurie ekspertai mano, kad jei šios krizės Kijevui nepavyks pačiu artimiausiu metu suvaldyti politinėmis priemonėmis, jos pasekmės šalies valdžiai taps nebeprognozuojamos. Tai, kad prezidentas Petro Porošenka griežtai pasmerkė „teroristinį išpuolį“ Mukačiove ir pareiškė, kad Ukrainoje neturi būti reguliariajai kariuomenei nepriklausančių karinių formuočių, patvirtina, jog „Pravyj sektor“ lyderių, pagrasinusių atvesti į Kijevą 10 savanorių batalionų, mestas iššūkis yra priimtas. Kita vertus, buvo pasiųstas ir aiškus politinis signalas D.Jarošui bei jo rėmėjams: Užkarpatės gubernatoriumi prezidentas paskyrė buvusį Luhansko srities vadovą Genadijų Moskalį. Tikimasi, kad šis energingais veiksmais garsėjantis politikas padės suplėšyti Užkarpatę aptraukusį korupcijos ir kontrabandos voratinklį.

Tačiau tokią užduotį neabejotinai apsunkins specifiniai šios Ukrainos dalies ypatumai: daugelis  Užkarpatės gyventojų linkę balsuoti už prorusiškas partijas, nes nepasitiki Kijevo valdžia. Kone pusė srities gyventojų turi ne tik Ukrainos, bet ir Vengrijos pasus, tad egzistuoja didelė tikimybė, kad pilietiniai konfliktai čia gali netrukus peraugti į tautinius. Jei taip atsitiktų, kaip reaguotų ne tik bičiulyste su Kremliumi, bet ir nacionalizmu garsėjantis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas? Prieš kurį laiką jis buvo pareiškęs, kad reikalaus iš Ukrainos valdžios teritorinės autonomijos etninei vengrų mažumai Užkarpatėje. Pavojus, kad netikėtas susišaudymas ramiame šio krašto mieste gali įžiebti ginkluotus susirėmimus tarp kalnuose pasislėpusių „Pravyj sektor“ „partizanų“ ir nacionalinės gvardijos karių, nėra vien teorinis. O jei dėl vienokių ar kitokių prežasčių įsiplieskęs konfliktas pakurstytų ir tautinius neramumus, gerų žinių iš Vakarų fronto Ukrainoje nevertėtų laukti.

Mažina pasitikėjimą Ukrainos valdžia

Dr. Tomas Janeliūnas , Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas:

Iš tiesų politinis stabilumas Ukrainoje vis dar yra didelis iššūkis, ir ne tik Rytų Ukrainoje dėl tos neišspręstos situacijos, bet ir dėl tų vidinių jėgų, kurios nėra visiškai kontroliuojamos centrinės valdžios arba bent jau turi tam tikrų pretenzijų nesilaikyti kontrolės arba išlaikyti tam tikrą autonomiškumą. Šiuo atveju „Pravyij sektor“ demonstruoja nepaklusnumą arba nepasitenkinimą esama situacija ir kai kuriuose miestuose bei rajonuose iš tikrųjų leidžia sau rodyti priešiškumą teisėsaugos bei valstybės institucijoms. Taip tarsi sakoma, kad jie turi kažkokią teisę ar galią patys nuspręsti, kaip vykdyti teisingumą ar kokią kitokią veiklą. Žinoma, tai iš tikrųjų kelia problemų Ukrainos politinei valdžiai, nes tai kenkia jos legitimumui, mažina pasitikėjimą ja. Be abejo, visi piliečiai tikisi iš valdžios, kad ji užtikrins saugumą, stabilumą, ir jeigu atsiranda kažkokios grupės, kurios demonstruoja nepaklusnumą, galiausiai tai gali virsti gana rimtomis problemomis viso šalies politinio stabilumo prasme.

Kad šie įvykiai naudingi Rusijai, aš neabejoju, nes jos propaganda nuolat skelbia, kad „“ yra fašistinė organizacija, kad nepaklūsta jokiems teisėtiems Kijevo valdžios nurodymams ir panašiai. Aišku, kad tokios žinios dar Pravyj sektor labiau sustiprinamos ir pateikiamos kaip Ukrainos vidinio susiskaldymo, vos ne kaip pilietinio konflikto, pavyzdžiai.