V. Zaidman. Rusijos vermachtas Ukrainoje

Идут по Украине
Солдаты группы „Центр“
Владимир Высоцкий

Žygiuoja per Ukrainą
Grupės „Centras“ kareiviai
Vladimiras Vysockis

Rytų Ukrainoje jau vyksta ne hibridinis, o pats tikriausias karas. Per televizorių kasdien rodomos per ukrainiečių žemę šliaužiančios rusiško vermachto šarvuočių kolonos. O Lavrovas pučia vis tą pačią dūdą: Ukrainoje nėra nė vieno Rusijos kareivio, įrodykite, jog tai netiesa! Ir Vakarai visa tai mandagiai išklauso, lyg nežinotų, kad prieš juos – apgavikas. Tarsi iš tikrųjų tikėtų, jog šarvuočių kolona buvo įsigyta „Vojentorgo“ parduotuvėje už kampo.

Visa, kas šiuo metu dedasi, protu suvokti neįmanoma. Vyksta karas, „grupės „Centras“ kareiviai“ vėl mindo ukrainiečių žemę, tačiau visi apsimeta, kad jokio karo nėra. Užuot garsiai pavadinęs Rusiją agresoriumi ir okupantu ir šio fakto pagrindu priėjęs organizacinių išvadų, visas pasaulis ir toliau kviečia Rusiją sugrįžti prie Minsko susitarimų, kuriuos ji,tarsi ienomis, visaip savo nuožiūra vartalioja.

Kokį tikslą turėjo neseniai Berlyne įvykusios vadinamojo „Normandijos ketverto“ derybos? Ogi pasiekti, kad būtų nutraukta ugnis. Na, gal ten kažką pasirašys, kažkokius popierėlius. O kas sukliudys Rusijai nepaisyti šių susitarimų, kaip kad ji nepaisė Minsko sutarčių?

Kaip buvo galima dalyvaujant Rusijai dėl kažko derėtis, jeigu ji net nepradėjo besąlygiškai vykdyti ankstesniųjų jos pasirašytų susitarimų? Kokie čia svaičiojimai? Kaip apskritai galima dėl kažko derėtis su sukčiumi?

Rusijos agresijos fone Vakarų elgesys šiandien atrodo tiesiog nusikalstamas. Tai ne šiaip sau žodžiai. Mintyse turiu tą patį Budapešto Memorandumą.

Apginti Ukrainą, kai jai iškyla išorės grėsmė – tai ne Vakarų humanizmo klausimas, ne jų pasirinkimas „savo nuožiūra“, tarsi jie svarstytų, ar yra reikalas ir galimybė ją ginti ar ne. Tai – jų pareiga, sutvirtinta JAV ir Didžiosios Britanijos parašais Budapešto Memorandume. Kažkas pasakys: jūs ką – norite karo su branduoline valstybe? Šiuo konkrečiu atveju toks klausimas beprasmis: jį reikėjo užduoti prieš pasirašant dokumentą Budapešte. O gal 1944-aisiais Rusija nebuvo branduolinė valstybė? Ar anuomet Vakarai apie tokį faktą nežinojo?

Bet juk krauju srūvančiai Ukrainai, vien savomis jėgomis besipriešinančiai rusiškajam vermachtui, iki šiol atsisakoma padėti net įprastine ginkluote! Vis dar pasikliaujama eiliniu Rusijos parašu, vis tikimasi įkalbėti šį niekaip krauju negalintį pasisotinti vampyrą, alsuojantį neapykanta žmonėms, nusprendusiems pasirinkti laisvę!

Tai ne tik išdavystė. Tai – Tarptautinio teismo tyrimo vertas nusikaltimas. Vakarai – Putino ir jo nusikaltimų bendrininkai ir – pirmiausia – pasirašiusios Memorandumą Didžioji Britanija ir JAV. Juk jeigu anuomet Ukraina nebūtų verčiama, Vakarams garantuojant, atsisakyti branduolinių arsenalų, šiandien viso šio košmaro nebūtų!

Tūkstančiai žuvusių, sugriauti miestai Ukrainos rytuose – ši kaltė ne tik Rusijos, bet ir teritorinį Ukrainos vientisumą garantavusių valstybių, kurios, paprastai sakant, ją išdavė, apgavo – lyg kokį vaiką turguje vidury baltos dienos.

Porošenka su Jaceniuku važinėja po pasaulį, po trupinėlį rankioja pagalbą, išprašinėja kreditus. Tuo tarpu Ukrainai nėra ko kaulyti. Kuomet visa tai pasibaigs, ji turės tarptautinėse instancijose iškelti klausimą dėl sugriautų Ukrainos Rytų atstatymo už „garantų“ lėšas. Ne už jų kreditus, ne skolon, o NEATLYGINAMAI.

Kaip kaltės atpirkimą.

Galų gale už tokius poelgius privalu atsakyti.

kasparov.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas