Tai, kas šiemet įvyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio įteikimo iškilmėse, vargu ar galima pavadinti kitaip nei viešu kiaulišku elgesiu.
Trys apdovanotieji – Marius Burokas, Gytis Norvilas ir Kotryna Zylė – priimdami apdovanojimus pabrėžtinai atsisakė paspausti ranką apdovanojimus teikusiai Seimo Pirmininko pavaduotojai Aušrinei Norkienei.
Vienas jų nuėjo dar toliau – atsisakė iš jos rankų priimti ir patį apdovanojimą, todėl medalį jam buvo priversta perduoti Panevėžio miesto merė… Taigi priešingai nei buvo išreklamuota žiniasklaidoje, nė vienas iš šių trijų kultūrininkų apdovanojimo neatsisakė. Visi trys jį priėmė.
Bet dalis žiniasklaidos, tarp jų ir LRT, paskleidė versiją, esą laureatai atsisakė apdovanojimų. Atrodytų – netikslumas, bet iš tiesų – tikrovės perrašymas. Nes apdovanojimo atsisakymas ir viešas pabrėžtinas nepagarbos rodymas jį atsiimant yra du iš esmės skirtingi dalykai.
Viena yra atsisakyti apdovanojimo – nepriimti pagarbos iš to, kurio negerbi, – tai laikysena. Kas kita priimti apdovanojimą kaip tau teikiamą pagarbos ženklą ir tuo pat metu viešai nepagarbiai pasielgti su tau rodančiuoju(-iąja) pagarbą – tai jau bjauri kiaulystė. Ir dar tokia, kurią bandoma visais kanalais viešai prakišti kaip „principingumą“.
Ką iš tikrųjų šis įvykis atskleidė? Tikrai ne pilietinę drąsą. Ne vertybinį nuoseklumą. O patogų, savanaudišką dviveidiškumą: man rodomą pagarbą prisiimu, o aš atsakau vieša nepagarba.
Tokia laikysena nėra nei drąsi, nei kilni. Ji yra menka, paprasčiausiai kiauliška.
Dar daugiau – tokie parodomieji „protestai“, kai viešai kuriamas atsisakymo įspūdis, o iš tikrųjų apdovanojimas ramiai pasiimamas, menkina ir paties protesto vertę.
Apdovanojimo atsisakymas – kai apdovanojimas iš tiesų nepriimamas – gali tapti aiškiu, aštriu ženklu, atkreipiančiu visuomenės dėmesį į labai svarbius klausimus.
Bet poelgis, kai, pasilikus sau teikiamą garbę ir naudą, viešai pažeminamas šią pagarbą perteikiantysis, yra paprasčiausias chamizmas.
O bandymas tokį elgesį pateikti kaip „principingumą“ – jau nebe klaida, o sąmoningas tikrovės iškraipymas.
Jei už tai mokama, tai ir savo trąšas galima pateikti kaip meną.
Kas gali paneigti, kad vienas Vyriausybės kultūros ir meno premijos skyrimo komisijos sprendimas gal būt gali paskatinti architektūrinio paveldo darkymą?
Paprasta tiesa – liaudies išmintis sako : Ne kiaulėms perlus mėtyti! Jie save pažemino, o ne A.Norkienę…
Pagarba Gerb.A.Norkienei ,- o minėti, M.Burokas, G.Norvilas ir K.Zylė , apdovanojimo iškilmių metu išties viešai parodė prasčiokišką ir kiaulišką elgėsį . Moralinę dėmę būtina priskirti,deja, ir Apdovanojimų komisijai .
Nemanau, kad apdovanotųjų toks kultūrinis etinis lygis atsirado tik apdovanojimo metu.
Nejaugi atrinkimo komisija nepasidomėjo plačiau apie asmenis. Juolab apdovanoti už dvokiančią ir kultūringų asmenų nevartojamą nuo žodžio š… premiją!
Man atrodo, kad prieš „lojant“, vertėtų gerokai pasvarstyti. Viena vertus, apdovanojimą organizacija ir ją įteikiantis asmuo – ne tas pat, todėl tikrai kartais galima labai nuoširdžiai priimti apdovanojimą, bet ne iš to asmens rankų, kurio dėl kokių nors priežasčių negerbi. Kalbu apskritai, nepakankamai žinau, kad galėčiau kalbėti konkrečiai. Bet patys žmonės, kurie šįsyk šitaip pasielgė, mane savaime verčia bent jau stabtelėti ir gerokai pamąstyti. Nes nepamąsčius galėtų atsitikti taip, kad, iškilus reikalui, stočiau jų pusėn…
Ir pats toks skubotas „lojimas“ man primena veikiau ne principingumą, o „kiauliškumą“…
Labai vertėtų bent jau kreiptis į žmogų ir ramiai įsiklausyti, kodėl jis taip ar kitaip pasielgė, bent jau į tokius žmones, kokių Lietuvoje tikrai ne per daug.
O kas čia sulojo ?
ht tps://www.facebook.com/photo?fbid=1578745747590162&set=a.505142598283821
Sakau, gal tas kiauliškumas radosi iš demokratinio partiškumo supratimo, pozicijos – opozicijos demokratijoje veiksmų. Antai, parlamentuose net susimuša vieni partiniai su kitais. Tai vienas iš savęs garsinimo tarp rinkėjų būdų, esant demokratijai. Juk va, kiek garsinančių kalbų apie juos – dėl to demokratijos ‘kiauliškumo’ pasipylė…
Manau, kiauliškumas atsiranda iš neiš(si)auklėjimo.
Nepaėmė apdovanojimo, reiškia atsisakė, taškas. Apdovanojimas nepriklauso! Bus kas paima. Jei iš eilės pasitraukia žmogus, jo vietą užima sekantis. Nepakeičiamų nėra!
Gal būt, premijos teikėjai nėra savarankiški.
+++
Argi nepaėmė premijos?
Paėmė, bet ne su rankom.
Citata: “Tokia laikysena nėra nei drąsi, nei kilni. Ji yra menka, paprasčiausiai kiauliška,” – sutinku su Jumis, tautinės J. Basanavičiaus premijos laureate Jonai Vaiškūnai, santykiu 1 : 1. Dėkoju.
„Šalin rankas nuo laisvo žodžio“: prie Seimo – tūkstantinė minia:
youtube.com/watch?v=dhSJKmbHaEY
[Komjaunuoliai visada teisūs]
Jaunimo Naujienos puolamos – trinami vaizdo įrašai, grasinama panaikinti kanalą
youtube.com/watch?v=H_zysBZtVpk
Nepavadinsi kitaip nė vieša kiaulyste . Vadinamieji kultūrininkai pažemino tik save.