Liepos 12 d., sekmadienį, amžinybėn išėjus iškiliam Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesoriui, baltų kalbų etimologijos ir žodžių darybos tyrėjui, lietuvių kalbos gynėjui, profesoriui, habilituotam daktarui Vincui Urbučiui (1929-2015), skelbiame Justino Marcinkevičiaus pasakytą prakalba skirtą prof. V. Urbučio knygai „Lietuvių kalbos išdavystė“ pasakytą 2007-11-05 Rašytojų klube vykusioje diskusijoje „Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė?“.
Lietuvių kalba politikų prievartaujama savo namuose, mūsų akivaizdoje.
Justinas Marcinkevičius, 2007-11-05.
***
Kaip ir visi, esu kalbos vartotojas. Na, gal šiek tiek daugiau suinteresuotas tuo, ką vartoju, kokį produktą man siūlo, kokių „prieskonių“ įmaišo į mūsų kalbos duoną kasdieninę.
Regime štai ką: lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose. Mūsų akivaizdoje.
Jai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Užsienio šalių „vardažodžiai“ išlaisvinami arba iš jų sukuriami lietuvių kalbai neįsivaizduojami hibridai — nei velnias, nei gegutė.
Pavyzdžiui (čia aš šiek tiek utriruoju), tačiau įmanoma, kad mūsų kalboje (rašytinėje) atsirastų (o gal jau atsirado?) kad ir toks sakinys: „Churchill’iui patiko Shakespeare’o „Hamlet’as“. Lietuvių linksniavimą smagiai galėtų pakeisti artikeliai — kodėl gi ne? Vienas televizijos kanalas rodo humoristinę laidą „Le Broniaus šou“. Tiktų ir „Der Gediminas Štrasė“.
Juokinga? Atrodo, neįsivaizduojama, nesuvokiama, bet kodėl gi ne? Esame kalbinio imperializmo puolami, jam nėra valstybių, nėra sienų. Nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja — ir gan uoliai patarnauja — ir kai kurie garbūs kalbininkai, ir net pati Valstybinė kalbos komisija. Tarytum mums dar neužtektų kiekviename žingsnyje rėkiančios viešųjų užrašų agresijos. Pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą, tarnystę ir ištikimybę ne gimtajai kalbai, ne jos dėsniams, tradicijoms, logikai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams. Nejaugi mes, patys to nesuprasdami, vykdome kažkieno užsakymą?
Prieš porą metų minėjome Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį. To meto Lietuva neturėjo savo valstybės, žinoma, neturėjo ir valstybinės kalbos, tad Vilniaus Seimas savo nutarimuose naudojo terminus „prigimta kalba“, „žmonių kalba“. Cituoju: „Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba.“
Apie kalbą, kuri dabar teikiama „visuose valsčiuose“, nepasakysi, kad ji „prigimta“ arba Lietuvos „žmonių“ kalba. Mums jau lyg ir per ankšta žodyje „lietuvių“. Todėl pradedama ir siūloma (gal jau net reikalaujama?) rašyti „Bromos, atvertos ing viecznastį“ kalba.
Per 100 metų po Didžiojo Vilniaus Seimo lietuvių kalba labai nepalankiomis sąlygomis išliko, apsivalė, išpruso ir sutirštėjo, o kalbos mokslas pasiekė reikšmingų aukštumų. Tai kas mus verčia dabar kėsintis į jos esmę, logiką, gramatiką, taisykles ir dėsnius?
Iš tikrųjų štai jau beveik dešimtmetis, kai tęsiasi mūsų ginčas ir polemika dėl kitų tautų tikrinių vardų rašybos. Teko ir man ne sykį, kaip dabar sakoma, sudalyvauti. Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kodėl turime juos, tuos svetimžodžius, nurašinėti, aprūpinti juos apostrofais ir lietuviškomis galūnėmis, o tada jau iš visų jėgų kibti juos linksniuoti, t. y. linksniuoti lietuviškąsias galūnes. Bet po šitos operacijos jie netampa lietuvių kalbos savastimi (ir negali tapti), lieka keistais, dar labiau neperskaitomais hibridais.
Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.
Taigi, kodėl turime taip elgtis?
Dažniausiai išgirstame arba perskaitome: taip yra Vakaruose, taip yra Europoje, mūsų nesupras, kaltins, išjuoks, pasmerks ir pan. Koks nors lordas išvadins vienakojais gėjų šokėjais. Ką čia galima pasakyti? O pasakyti reikia štai ką: tauta susikuria kalbą sau. Prieš įsileisdama kokį naujadarą ar svetimžodį, ilgai jį apžiūrinėja, išmėgina, kaip jis dera prie vieno ar kito dėsnio, tradicijos, kaip jį priima įvairaus lygio vartotojas ir pan. Tiktai nuo gimtosios kalbos ir jos vartotojo priklauso, ar bus priimta viena ar kita svetimybė.
Niekas negali (net ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija) iš šalies nurodyti, įsakyti ar kaip kitaip veikti kalbą, kad ji įsileistų ir įsisavintų, įsistemintų vieną ar kitą svetimybę. Europos Sąjungos — į kurios pusę dažniausiai nukreiptos mūsų akys ir ausys – taigi Europos Sąjungos sutartyje pabrėžiama, kad reikia skatinti (cituoju) „Bendrijai priklausančių šalių kultūrų klestėjimą, gerbti jų nacionalinę ir sričių įvairovę“. Gerbti, bet ne naikinti.
Vadinasi, tautinės kultūros – taigi ir kalbos – likimas bus amžinas mūsų pačių, mūsų vienų rūpestis. O Europos kultūros, jos dvasios paveldas bus nepilnas be lietuvių kalbos. Jeigu ir toliau su ja taip elgsimės.
Eskaluojamas dar vienas „nurašinėtojų“ (tai knygos autoriaus prof. Vinco Urbučio terminas) argumentas. Buvusi Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė prieš kelerius metus „Lietuvos aide“ paskelbė (aišku, ne savo vienos) nuomonę, kad užsienietiškus tikrinius vardus perdirbti pagal tarimą norėtų tik vyresniosios kartos žmonės – prisipažįstu, pasidarė gėda, pasijutau lyg koks progreso stabdys. Aišku, ir man, ir mano bendraamžiams sunku būtų varžytis su jaunimu. Bet neskubėkit mūsų taip tiesmukai smerkti.
Štai Teisės universitete iš 58 pirmo kurso studentų, atsakiusių į Lietuvos vartotojų asociacijos anketą, 44 pritarė asmenvardžių rašybai pagal tarimą, 11 pasisakė už autentišką rašybą, 3 neturėjo savo nuomonės. Vilniaus universiteto Anglų filologijos (pabrėžiu: anglų) vienoje pirmo kurso grupėje iš 9 tik 3 buvo už „autentiškąją“ rašybą. Galvoji — ačiū Dievui, 60-mečiai, 70-mečiai ne vieni.
Ta proga prisipažinsiu: jau senokai buvo kilęs noras parinkti kokią dešimtį užsienio autorių romanų, išleistų lietuvių kalba, galbūt išverstų ne iš anglų, prancūzų ar vokiečių kalbų, o iš kitų tolimesnių ir retesnių, užeiti su tomis knygomis, pavyzdžiui, į Kalbos komisiją ir paprašyti perskaityti autorių pavardes…
Toliau aš neprognozuoju. Dar smagiau būtų, jeigu paskui mane į šią komisiją užeitų žmogus su dienraščio numeriu… O jeigu dar pridėtume Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomus, kitą informacinę ir mokslinę literatūrą, visas muzikines ir šou grupes, apsinuoginusias žvaigždes ir jų dainas, ir net mano mylimą „Dainų dainelę“, kuri jau irgi tarsi mėgina pereiti prie anglų kalbos (kaipgi, juk žvaigždės dainuoja tik angliškai), pagaliau jeigu pridėsime visus viešuosius užrašus ir visa kita, ir visa kita — tai pamatysime, kad lietuvių kalbai jau beveik ir nelieka vietos. Ir negali nieko kaltinti — patys lipame jai ant gerklės. Kalbos mokslininkų vedami.
Iš tikrųjų dėl tų svetimvardžių rašybos sulaužyta jau daug iečių, prirašyta aibė straipsnių su dar didesne aibe parašų. Konstitucinės teisės specialistai, mokslo vyrai ir eiliniai kalbos vartotojai reikalauja, kad būtų peržiūrėta, kuo remiasi Valstybinė kalbos komisija, taip atkakliai siekdama lietuvių kalbos teisių ir galių apribojimo.
Kaip čia nesutiksi su prof. Vinco Urbučio šio reiškinio įvardijimu: lietuvių kalbos išdavystė. Pridursiu: ir mūsų visų, kurie ja kalbame ir rašome, išdavystė. Išdavystė yra išdavystė, bet ši gali tapti skaudžiausia ir lemtingiausia lietuvių kalbai.
1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine – po 50 metų! Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo – nė velnio! Patys atimame ją iš savęs.
Deividas Krystalas (David Crystal) (skaitau, kaip parašyta) knygoje „Kalbos mirtis“ cituoja vieną kalbininką, renkantį duomenis apie mirštančias kalbas. Pakartosiu šią citatą: „Kada nors, kai mes visi būsime tik istorija, bus aišku, kad kova už mažų kultūrų ir kalbų išsaugojimą buvo kova už pačių brangiausių dalykų, darančių mus žmonėmis, išsaugojimą.“
Grįžkime prie Vinco Kudirkos „Statrašos ramsčių“ (1890): vardažodis – pagal tarimą, skliausteliuose – pagal rašybą.
Grįžkime!
2007-11-05
Skelbta 2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“ 12 nr.
Ilgą laiką gyvenau Anglijoje, tai negi ten turėjau pasikeisti vardą į Roota, kad būtų rašoma pagal šalies kalbos taisykles? Ir taip kaitalioti nuolat atvykus į naują šalį, pagal kiekvieną kalbą.
ŠALYS dar yra – VALSTYBĖS, kuriose gyvena – TAUTOS turinčios – VALSTYBINES KALBAS. Dar ne viskas parduota ir nupirkta už – VARTOTOJIŠKOS VISUOMENĖS sudievintus – PINIGUS.
Marcinkevičiaus tekstas tik iš pirmo žvilgsnio rimtas, teisingas ir rūpestingas. Bet tik iš pirmo… Ir tik tam, kas šalia tekto neišmano konteksto. Visas šio teksto tikrasis juokingumas ir paradoksas slypi tame, kad gerbiamasis poetas pats kovoja su savimi: pradeda tekstą nuo prakeiksmų 60 nutarimui. Bet jei kas pasižiūrėtų į nutarimo priėmimo datą, didžiai atebėtųsi – kaip tik tuo metu pats Marcinkevičius buvo Kalbos komisijos narys. O jei kas priklesnis dar paskaitinėtų to posėdžio protokolą, įsitikintų, kad poetas ir balsavo už tą nutarimą, ir nereiškė jokio pasipiktinimo. Ar ne linksma?
Nesunku demaskuoti šitos anoniminės šmeižikės melą – tereikia pakelti VLKK dokumentus. Priešingai – Labutis (buvės VLKK narys) pasisakė ir balsavo prieš minėtą siūlymą, o J. Marcinekvičius VLKK narys nebuvo.
Trumpos melo kojos. O liūdniausia, kad Vaiškūno melu grindžiamos iš esmės teisingos kalbos gynimo idėjos – deja, dėl to melo jos ir pasmerktos sužlugti. Marcinkevičiaus jau nebėra, todėl tik dokumentai gali paliudyti jo poziciją, o Labutis – atleiskite, kam tokio amžiaus žmogų betrukdote: senolio atmintis tai jau visai kukū..
Įdomus sutapimas – VLKK svetainė tuo metu, kai vyko paskutiniai šios sesijos svarstymai svetimvardžių tema, ATSIRIBOJO nuo tautos. Atidarai pirmąjį puslapį, o jis tave NESVETINGA AKLINA TVORA pasitinka. Yra, tiesa, penketas langelių, į kuriuos gali belstis, bet jau taip, kaip anksčiau, nebeįeisi, nevaikštinėsi po skyrius, skyrelius ir rubrikas, neįsivelsi į diskusijas, nes šis skyrius PANAIKINTAS. Viskas, nei apie kalbą, nei apie VLKK darbą mintimis su svetainės lankytojais nepasidalinsi, nepasiginčysi…
Keista, juk VALSTYBINĘ, mūsų gimtąją kalba ši komisija TURĖTŲ TIK ARTINTI prie žmogaus, ypač to, kas neturi pinigų knygų įsigyti, daryti taip, kad viskas būtų kuo prieinamiau, kuo lengviau ir greičiau randama, kad kuo daugiau šaltinių būtų žmonėms atidengiama. O dabar viskas įvyko priešingai. Eikit lauk, jūs čia nepageidaujami. Taip suvokiu naujausią svetainės variantą. Tai ar ji apskritai dar reikalinga, tokia neprieinama ir neinformatyvi, neturininga? Juk nemažus biudžeto pinigus jos perprojektavimams ir palaikymui leidžia. Tik – kam ji tokia reikalinga?
Tačiau svarbiausia, kad dabar net neturi kur atsiliepti, kad ir kiti savo nuomonę apie tai ten išsakytų. Kam naudinga, kad žmonių nuomonės išblaškytos, užuot buvusios ten, koncentruotos vienoje vietoje?
Auksinės mintys aukščiausiu žmogiškuoju išmanymu pagrįstos. Taigi, Seime, nebūk kalbos stribu, anot gerbiamo poeto ir žmogaus lipančiu kalbai “ant gerklės”… Dėk tuos projektus dėl pavardžių rašymo dokumentuose į kuo giliausius stalčius, slėpdamas savo istorinę gėdą.
Labai aktualios ir teisingos poeto mintys. Kaip visada-jis tautos minties išreiškėjas, mūsų skausmo išreiškėjas. Mes irgi pareiškėme nuomonę: surinkta daugybė parašų, ginančių retą ir įvairių grėsmių puolamą mūsų kalbą. Baltiškai bekala tik 2 nedidelės tautos- mes ir latviai. Pažiūrėsime. ko verti mūsų parlamentarai. Adamkus jau davė pažadus, bet tikiuosi, kad parlamentarai bus tvirtesni ir nepasielgs išdavikiškai.
Lokit kiek norit. Bus taip , kaip reikia!
Į būdą! 🙂
pagarba a. a. didžiavyriams.
Verta paskaityti Dainiaus Razausko argumentus straipsnyje ‘Arba Lietuva, arba “lotyniško pagrindo” asmenvardžiai’. Liaudies kultūra 2015 Nr 3 psl.78
Puikiai pasakyta – lietuvių kalbos (ir valstybės) išdavystė!
Nuo savęs pridursiu – tai yra persivertusių sovietinių ir naujųjų kolaborantų Linčo teismas lietuvių kalbai. Keliasdešimt "išrinktųjų" susėdę nubalsuoja – mirties bausmę lietuvių kalbai, nes ji pažeidžia svieto perėjūno teisę į asmeninę nuosavybę turėti savo vardo grafinį atvaizdą! O kodėl ne į skambesį, teisingai parašytą lietuvių kalbos rašmenimis? Reiškia, tariant galima begėdiškai iškraipyti, svarbu parašyti, kaip tūlas pasirinko! O ką darysime su hieroglifais ar "karakuliais"?
Laimei Gamta taip lėmę, kad šitos "šventos" asmenybės yra mirtingos ir tą "nuosavybę" nusineša į kapą…
Kalba, kaip ir kitos didžiosios vertybės, pergyvena jos vartotojus ir net ją kūrusias bendruomenes ir amžiams lieka bent jau antkapiuose. Ne vieną tokią jau antram gyvenimui prikėlė ir prakalbino mokslininkai…
Tai ar patys savo rankomis po 25-rių atgautos Nepriklausomybės metų darysime lietuvių kalbai charakiri? Vardan to, kad keli ES komisarai Vilniuje, priešais Nepriklausomybės dainiaus Vinco Kudirkos paminklą paskelbė, jog iki 2020-tųjų neturi likti tautų ir nacionalinių valstybių…
Mes daug tokių komisarų matėm per pastarųjų 50-šimt okupacijos metų. Amžiną jiems atilsį istorijos šiukšlyne…
Tarybiniais laikais lietuvių kalba ne buvo užmirštama.Lietuvos rašytojai,poetai , kompozitoriai kurdavo puikias lietuviškas dainas ir jas lietuviškai Tauta dainuodavo. Šiuo metu laikai pasikeitė, tą galima pastebėti per radijų ir televizijų laidas. Man atrodo, kad greitu laiku lietuvių kalba bus pamiršta, nes Lietuvoje pirmoje eilėje reikia mokėti rašyti, skaityti, dainuoti daugumoje angliškai. Patinka tai, kad rusų vadovai susitikimuose su kitų valstybių atstovais kalba rusiškai ir visi jų kalbą puikiai supranta. Labai gaila, kad to nėra pas mus. Gerbiant ir mylint Lietuvą manau nereikia pamiršti lietuvių kalbą Lietuvoje, suteikiant pirmenybę kitai užsienio kalbai.
Pritariu.
Tenka pripažinti, kad proletriato diktatūra Lietuvoje įsigali be jokių Rusijos tankų ir “žaliųjų žmogeliukų”. Patiems pageidaujant ir pasirenkant, patiems finansuojant. Viską karūnuoja JI (seimo pirmininkė, nepajėgianti trijų sakinių tarpusavyje surišti). Arba dar keistokos kvalifikacijos kultūros viceministrai…
Homo cultus. Tarp praeities ir ateities. Loreta Vaicekauskienė: šiandien kalbos kontrolės yra daugiau nei sovietmečiu
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000199141
„Sociolingvistė, Vilniaus universiteto (VU) profesorė dr. Loreta Vaicekauskienė yra ryškiausia lietuvių kalbos normintojų kritikė. Kas ją paskatino imtis šios kritikos? Kodėl lietuvių kalba Lietuvoje yra tokia sakralizuota, o jos kasdienis vartojimas griežtai kontroliuojamas įvairių valstybinių institucijų? Iš kur kyla kalbininkų autoritetas ir ambicija būti visuomenės moraliniais prievaizdais? Koks galėtų būti alternatyvus, laisvesnis požiūris į kalbą ir ko reikia, kad kalbos politika pamažu keistųsi? Kaip reikėtų paįvairinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymą mokykloje? Kodėl tokį skandalą sukėlė VU priimtos lyčiai jautrios kalbos gairės? Apie visa tai – pokalbis su L. Vaicekauskiene.“
Kiek painiavos mintyse ir faktuose…
Tai tik jos asmeninė nuomonė. Ir nieko daugiau. Ar šiuo metu Lietuvoje ne daugiau profesorių, negu santechnikų? Net seniausiai nedirbantys slampinėja po Pilies g., užsikabinę profesoriaus skardelę. Galiu nemokamai (!) patarti, kaip „paįvairinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymą mokykloje“: dalį valandų, skirtų lietuvių kalbai, atiduokite anglų kalbai bei švietimui apie įvairovę.
Ne visai. Priešingai kitiems, jai – žodžio laisvė galioja ne tik LRT kanaluose, portale, bet ir visose sisteminėje žiniasklaidoje. Ir studentams laisvai ją į galvą kala – ne tik apie tai, kad gyvasis žargonas turi teisę tapti oficialiąja kalba, bet ir apie tai, jog jau nereikia tos senos lietuviškos kalbos ir kultūros. Reikia atsiverti pasauliui – vietoj lietuvių užsienio autoriais domėtis. Priešingą jai nuomonę išdėstyti gali nebent turi kuo susimokėti jį skelbiančiam portalui, kanalui.
Atsiprašau komentatoriaus slapyvardžiu Žodžio laisvė . Čia turėjo būti kabutės, bet jos ,,dar neatvyko” 🙂
Jei kažkas, bet kas dega neapykanta, yra tokiam elgesiui giluminė priežastis visada. Išeitis viena: gultis ant kušetės pas specialistą.
Mes kitą priemonę taikome – įdarbiname universitetuose, valstybės išlaikomuose institutuose, suteikiame prof. ar kitą vardą.
jei belgų pavyzdžiu paseksim:
Laima Kalėdienė. Išvalstybinimas belgiškai
– propatria.lt/2022/01/laima-kalediene-isvalstybinimas.html
,,Belgijoje atsisakoma valstybinės simbolikos. Neabejoju, kad tai tik pirmas žingsnis Europos Sąjungoje siekiant sumenkinti valstybės reikšmę tautos gyvenime, apskritai ištrinti iš žmonių sąmonės tiek valstybės, tiek ir tautos sąvokas. ”
ES karalystėje kažkas negero dedasi?
Belgija atsirado tik XIX amžiuje, yra trys valstybinės kalbos, Flandrija nuo Valonijos skiriasi viskuo, viršijus greitį Flandrijoje ir atgailaujant raštu anglų (!) kalba, baudos gali ir negauti. Belgija yra Belgija, ten viskas belgiška… Straipsnio autorė, mano nuomone, smarkiai perlenkė lazdą, nes nėra, matyt, gyvenusi, dirbusi Belgijoje. Jų naujo paso pavyzdys internete. Pažvelkite. Reikia suprasti, kad komiksai yra labai svarbi belgų kultūros, savimonės dalis!!! Mūsų pase irgi yra piešinių, pvz., kryžių kalnas, kuris kai kuriems užsieniečiams palieka, švelniai tariant, labai savotišką įspūdį. Belgams, pvz., Tintin yra labai brangus ir mielas, o man jis nesukelia jokių jausmų, nei teigiamų, nei neigiamų. Valstybės herbas yra ant naujo paso viršelio, kuris išliko rimtas 🙂 Mes nesuprasime jų, jie nesupras mūsų. O ar gali būti kitaip?