Lapkričio 18-ąją, minint lietuvių kalbos paskelbimo valstybine dieną, Seimo lankytojų centre vyko Seimo nario Audroniaus Ažubalio sumanyta konferencija „Lietuvių kalba imigracijos kontekste“. Ją surengė Valstybinė kalbos inspekcija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Apie tai, kaip sekasi rengti lietuvių kalbos mokymą į šalį prieglobsčio ar darbo tikslais atvykusiems užsieniečiams, konferencijoje kalbėjo atsakingų institucijų ir kalbos mokymo paslaugas teikiančių įstaigų atstovai. Patirtimi dalijosi ir lietuviškai kalbantys užsieniečiai.
Kalbos vaidmuo įtraukimo procese yra labai svarbus
Per kelerius pastaruosius metus, į Lietuvą plūstelėjus imigrantams, šioje srityje padaryta tikrai nemažai. Rengiama palyginti daug kursų, sukurta naujų mokymosi priemonių, nemažai patirties jau įgijo kalbos mokytojai.
Procesui įsibėgėjus išryškėjo ir tam tikros spragos bei nauji iššūkiai. Ne vienas konferencijos dalyvis tvirtino, kad kalbos mokymams skiriamų valandų neužtenka norimam kalbos mokėjimo lygiui pasiekti. Trūksta mokytojų, gebančių dirbti su negimtakalbiais.
Anot Lietuvių kalbos mokymų kitakalbiams siejasi „Kalbu“ vadovo Pauliaus Zavišos, išlaikyti turimus kvalifikuotus mokytojus ir išsaugoti besimokančiųjų motyvaciją sudėtinga, kai tarp kursų susidaro pertraukos.
Be to, vis dar stinga kursų ir priemonių labiau pažengusiesiems, bandomųjų testų pasiruošti kalbos egzaminui.
Seimo narys Audronius Ažubalis pripažino, kad šalies valstybinės kalbos politika nesuteikia pagrindo džiaugtis.
Strategija „Lietuva 2050“
Jis priminė praėjusį pavasarį patvirtintą strategiją „Lietuva 2050“, kurioje lietuvių kalbai ir jos ateičiai skirtas vienas sakinys: lietuvių kalba turi būti gyvybinga ir ją reikia perkelti į skaitmeninį erdvę.
Latvių ir estų požiūris į valstybinę kalbą yra visiškai kitoks, panašiose strategijose kalba jiems yra pirmenybė. Seimo narys kritikavo per daug laisvą Lietuvos politiką atvykėlių atžvilgiu.
Šalyje vis dar veikia mokyklų dėstomąja rusų kalba tinklas, nėra sąlygų bendrojo lavinimo mokyklose antrąja užsienio kalba rinktis ne rusų, o vokiečių, prancūzų ar kitas kalbas.
Seimo narė Dalia Asanavičiūtė kvietė suprasti ir priimti tikrovę – imigracijos neišvengsime ir ateityje. Kaip įrankis šiam procesui suvaldyti pasitarnaus ir spalio pradžioje priimtas naujasis Valstybinės kalbos įstatymo straipsnis.
D. Asanavičiūtė ragino ne atstumti atvykusiuosius, o juos daugiau motyvuoti ir teigė tikinti, kad vedami gerų norų sukursime sistemą, padėsiančią imigrantams išmokti kalbą.
Kalbos politika
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas dr. Audrius Valotka teigė, kad kalbos politika visada yra platesnių politinių procesų dėlionės dalis. Pastarųjų metų politiniai ir sociolingvistiniai pokyčiai verčia iš naujo permąstyti Lietuvos valstybinės kalbos politiką ir neatidėlioti reikiamų sprendimų.
Artėjančius pokyčius Kalbos inspekcijos darbuotojai pajuto dar 2020-aisiais ir tam ruošėsi. Iki tol daugiau rūpinęsi kalbos kokybe dabar daugiausia dėmesio skiria kalbos vartojimui.
Inspekcijos vadovas išreiškė viltį, kad kalbos politika eis nacionalinio saugumo ir identiteto kryptimi, bet tai lems pačių piliečių požiūris.
Inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas priminė 1990 metais įsteigtos Inspekcijos pirmuosius ir svarbiausius darbus, kurių buvo imtasi, kad tuometinių įmonių darbuotojai mokytųsi lietuvių kalbos.
Teko rengti su egzaminais susijusius darbus, prižiūrėti, ar jie sklandžiai vyksta visoje šalyje. Per pirmą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį egzaminą laikė net 90 tūkstančių įvairių tautybių asmenų ir negauta nė vieno skundo dėl reikalavimo laikyti egzaminą.
Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė pabrėžė, jog atvykusieji nori būti saugūs, orūs ir jaustis šalies, kurioje įsikūrė, dalimi. Į Lietuvą atvyko 75 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. Pusė iš jų sėkmingai įsidarbino įvairiuose regionuose, trečdalis dirba aukštos kvalifikacijos darbus.
Europoje tai vienas aukščiausių rodiklių, palyginti su šalies gyventojų skaičiumi. Šie žmonės puikiai įsitvirtino dėl to, „kad jie mokėsi lietuvių kalbos, kad jie norėjo, o valstybė laiku pasiūlė jiems galimybę mokytis lietuvių kalbos“.
Per dvejus metus Užimtumo tarnybos finansuojamus kalbos kursus baigė apie 5 tūkst. užsieniečių, bet poreikis yra gal net dešimteriopai didesnis, negu galime pasiūlyti.
Migracijos departamento Imigracijos skyriaus vedėja Jolita Gestautaitė apžvelgė leidimų gyventi išdavimo užsieniečiams tvarką ir mastą, pristatė, kokiais atvejais užsienietis turi laikyti valstybinės kalbos egzaminą.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė drąsino gerinti jau sukurtą kalbos mokymo užsieniečiams bazę. Ji priminė Kalbos komisijos indėlį į šį procesą.
Nuo 2022 m. rengiami nuotolinių paskaitų ciklai „Kaip mokyti lietuvių kalbos kaip negimtosios“ bendrojo ugdymo mokyklų mokytojams ir lektoriams. Taip pat remiamos mokomosios priemonės ir pan.
Kalbos komisijos pirmininkė tikisi kuo greičiau sulaukti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos polapio. Jame būtų visos naudingos žinios.
Apie išaugusius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos kitakalbių srautus ir finansų patenkinti visiems jų poreikiams trūkumą kalbėjo ir Klaipėdos universiteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė Kristina Blockytė-Naujokė.
Lietuvių kalbos mokymo rengimo patirtimi dalijosi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Sigita Bertulienė, Užsienio kalbų mokymo centro direktorė Vilija Rinkūnienė, Klaipėdos miesto tautinių kultūrų centro vadovė Jelena Butkevičienė.
Konferencijos vaizdo įrašas Seimo „Youtube“ kanale „Atviras Seimas“:
Pagarba Audroniui Ažubaliui. Pirmiausia, manau, imigrantų kalba atvykėlius derėtų supažindinti į kokias istorines šaknis turinčią šalį atvyko jie čia savo noru apsigyventi. Tuo tikslu jų kalbomis derėtų paruošti lietuvių tautos istorijos kursą, išdėstytą knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) puslapiuose. Ir tik po to, išlaikius šį, o dar ir Lietuvos Konstitucijos egzaminą, leist imigrantams laikinai arba nuolat toliau būti Lietuvoje. Dėkoju.
Labai svarbu, kad Lietuvoje bent nebūtų rusiškų mokyklų. Rusiškos mokyklos skatina migrantus ne vien laikinai padirbti Lietuvoje, bet ir atsivežti šeimas ir pasilikti Lietuvoje gyventi, žinant ir nusiteikiant, kad čia gyventi jie gali su rusų kalba. Jei būtų tik lietuviškos mokyklos, tai atsivežti šeimą pasiryžtų mažiau migrantų, tik tie, kurie apsispręstų vaikus leisti į lietuvišką mokyklą, o norintieji rusų kalbos tik padirbtų laikinai be šeimos ir vėliau sugrįžtų į savo šalį.
Labai svarbu taip pat ir lietuvių sąmoningumas – sugebėjimas įvairiose kasdienėse situacijose atsispirti rusų (taip pat ir anglų) kalbos vartojimui. Jokiose įstaigose (savivaldybėse, policijoje, poliklinikose, parduotuvėse) su Lietuvoje nuolat gyvenančiais kitataučiais neturi būti tiesiogiai kalbama rusiškai ar angliškai: tokiais atvejais turi būti pasitelkiamos vertėjo paslaugos, už kurias sumokėtų lietuviškai nekalbantis kitatautis.
Ir, aišku, gyvybiškai būtina rimtai apriboti imigraciją: negalima per metus įsileisti po 40 tūkst. migrantų, net po 4 tūkst. per metus būtų per daug.
Keista, kad nepamatote lietuvybei didžiausios grėsmės, t.y. tai, kad lietuvių kalbą iš valstybinės vietos visų pirma stumia okupacines šaknis išlaikiusi lenkybė, “kišdama” savo kalbą ir raides į teisėtą lietuviškųjų vietą.
Apie lenkybę komentavau jau šimtus kartų, keista, kad iki šiol to nepamatėte. Nedarau skirtumo tarp Lietuvos naikinimo lenkybe ar rusifikacija – abu šie agresoriai yra blogi. Bet čia straipsnyje kalbama apie imigraciją, kuri yra daugiausiai rusakalbė (iš Lenkijos imigracijos, laimei, nėra) ir šią migraciją labai skatina ir Lietuvą rusifikuoja būtent rusiškos mokyklos.
Lietuvių kalbai pagal Konstituciją šalyje esant valstybinei. Akivaizdu, kad valstybei nėra reikalingos mokyklos nei rusų, nei lenkų kalbomis. Mokyklos šiomis kalbomis yra privatus reikalas, taigi valstybės išlaikomų mokyklų šiomis kalbomis, įstatymu nustačius poros metų terminą, turėtų nebelikti. Jokiems išvedžiojimams tokiu atveju dėl pažeistų žmogaus teisių nėra konstitucinio ir teisinio pagrindo. Tad iš sovietinių – Lietuvoje neteisėtų – laikų viešajame vartojime užsilikusiam “tautinių mažumų“ pavadinimui ir iš jo išplaukiančioms atitinkamoms asmenų teisėms negali būti vietos. Tai turi būti įtvirtinta valstybinės kalbos įstatyme. Kaip neliko Lietuvoje kalbų apie komunizmo statybą, taip turi nelikti ir „Tautinių mažumų“, kurių Lietuvoje nėra, pavadinimo vartojimui.