S. Daubaraitė. Vilnius mūsų, o lietuvių kalba?

Tai įvyko prieš 85 metus, pasirašius 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai sugrąžinimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį.

Kaip rodo laikas ir dokumentai, tai buvo padaryta ne iš gero gyvenimo. Vokietija prieš tai jau buvo pasiūliusi mūsų valstybei su vokiečiais jėga atsiimti lenkų okupuotą Lietuvos teritoriją ir Vilnių.

Lietuva to nepadarė. Didelė dalis Lietuvos žmonių liko nepatenkinti, nes 20 metų buvo kartojama, kad „mes be Vilniaus nenurimsim“.

Kaip teigia mokslininkai, nepritarimas vokiečių siūlymui buvo viena iš priežasčių, kodėl mes patekom į SSRS įtakos sferą.

Pasirašius sutartį, mūsų valstybė turėjo leisti „raudoniesiems“ įkurti karines bazes.

Tiesa, dokumente sakoma, jog „SSRS suteikiama teisė savo lėšomis laikyti bendru susitarimu nustatytose Lietuvos Respublikos vietovėse griežtai aprėžtą Sovietų sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų kiekį.

Šiam tikslui reikalingi sklypai ir pastatai Lietuvos Vyriausybės bus teikiami nuomos teisėmis prieinama kaina.

Šios sutarties Įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti Susitariančių Šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir bendrai nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio“.

Kaip žinia, vėliau SSRS sulaužė 1920 Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį, 1926  Lietuvos nepuolimo ir neutraliteto sutartį (1936 pratęsta iki 1944), 1939 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį.

Lenkija jau buvo užpulta vokiečių. O po kelių dienų ją puolė ir sovietų armija. Taip buvo vykdomas slaptasis Ribentropo – Molotovo paktas.

Taigi, po 1939 m. spalio 10 d. sutarties Lietuvos sostinė Vilnius ir dalis aplinkinių žemių buvo atgautos. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių 1939 m. spalio 28 d.

Apie šiuos įvykius buvo kalbama „Vilnijos“ draugijos narių ir Vilniaus sąjūdžio susirinkime, skirtame Vilniaus grąžinimo 85-osioms metinėms paminėti.

Lenkų 20-ies metų valdymas nepraėjo be pėdsakų čia gyvenusiems lietuviams. Tai buvo represyvus valdymas, atviras lietuvybės naikinimas.

Buvo uždarinėjamos mokyklos, lietuviška spauda, naikinamos visuomeninės organizacijos, žmonės baudžiami piniginėmis baudomis, sodinami į kalėjimą, lietuvių kunigai tremiami iš lietuviškų bažnyčių.

Spaudoje buvo draudžiama net minėti Nepriklausomą Lietuvą. Panašiai, kaip dabar Putinas draudžia minėti karą Ukrainoje, pavadindamas  jį specialiąja operacija.

Krikštijant vaikus, buvo draudžiama duoti jiems lietuviškus vardus, o pavardės buvo lenkinamos, kaip ir vietovardžiai (kaimai, gatvės ir  t.t.)

Ne ką mažiau lietuviai buvo engiami ir ekonomiškai. Vilniaus krašto žemę dosniai dalijo atvykėliams lenkams. 1940 metais Vilniaus krašto teritorijoje buvo 99,2 tūkst. atvykėlių iš Lenkijos.

Šį sunkmetį Vilniaus kraštui, paremtą faktais, dokumentais liudija šiemet išleista penkiatomė istoriko Kazio Misiaus  „Vilniaus golgota“.

Garbaus amžiaus vilnietė Birutė Žemaitienė prisiminė lenkų valdžios  daromas skriaudas jos tėvams ir kaip džiaugėsi atgavus Vilnių. „Mes vaikai šokome ir dainavome.

Tai buvo neišsakomas džiaugsmas, o dabar krenta ašaros, kai taip darkoma kalba, už kurią taip kentėjo mūsų tėvai, Vilniaus šviesuoliai.

Nejau mūsų žemė nebegimdo savo Tėvynės,  savo kalbos mylinčių žmonių. Moterys gėdijasi lietuviškos pavardės…“.

Šio minėjimo dalyviai išreiškė nuomonę, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir jau praėjus 30 – čiai metų, lietuvių švietimo problema, ypač Vilniaus rajone, tebėra apverktina.

5 tūkstančiai vaikų kasdien vyksta į Vilniaus lietuviškas mokyklas. Trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų.

Vilniaus rajono gyventojai supranta tai kaip savo vaikų teisių pažeidimą ir užslėptą minėto rajono boikotą, Vilniaus rajono valdžiai teisinantis, kad rajonas skiria tiek pinigų švietimui, kiek turi.

Bet ekonominė analizė rodo ką kitą. Net nenaudojami ar pustuščiai pastatai neatiduodami švietimui pritaikyti.

Pasirodo, mūsų vyriausybė negali paveikti Vilniaus rajono savivaldybės, kad būtų prieinamas vaikų švietimas valstybine lietuvių kalba, kad jie galėtų lankyti lietuviškas mokyklas.

Jei sumanytumėte leisti atžalą į lenkišką mokyklą – vietų jose visada yra…

Dar likęs pusiau išsigelbėjimas, užtikrinantis kai kuriems vaikams teisę į ugdymą valstybine kalba – minimalų lietuviškų mokyklų tinklą – tai mokyklos ir ugdymo įstaigos, įsteigtos ir paliktos LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pavaldume.

Daug dėmesio šiame renginyje buvo skirta lietuvių kalbos raidyno išsaugojimui ir kalbos puoselėjimui, tiksliau – išsaugojimui.

Keista kalbėti apie kalbos saugojimą, kai šalis nėra užgrobta, okupuota, aneksuota. Ir vieno garso pakeitimas griauna visą kalbos sistemą.

Šį klausimą plačiai apžvalgė „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė.

Buvo kalbėta apie buldozeriniu būdu stumiamą Tautinių mažumų įstatymą, kuriame yra daug neišsiaiškintų apibrėžimų, pasižadėjimų, kurių pati valstybė negalės įgyvendinti, daugybė perteklinių nuostatų.

Tokiam dokumentui nepritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Jie išėjo iš salės. Bet dabar šio įstatymo svarstymas įtrauktas į lapkričio 7 dienos dienotvarkę.

Nijolės Balčiūnienės nuomone, pirmiausiai turėtų būti priimtas Lietuvių kalbos įstatymas, kuris taip pat rengiamas.

Dvidešimt metų buvo ruoštasi draskyti mūsų raidyną ir jį sudraskė ne kelis atstovus turinti LR Seime V. Tomaševskio partija, bet deklaruojantys esą Lietuvos gynėjai – valdančioji dauguma, nors į juos buvo kreiptasi ne kartą.

Nieko jiems nereiškė nei LR Konstitucinio teismo išaiškinimai,  nei kalbos mokslų daktarų  nuomonė ir moksliniai tyrimai.

Rengiant Tautinių mažumų įstatymą dabar yra aktyviai įsijungusi naujai užgimusi Europos lenkų draugijos unijų organizacija.

Jeigu buvusi valdančioji dauguma nebūtų tiek laiko per ketverius metus gaišusi lietuvių kalbos draskymui ir LGTB  klausimams, būtų galėjusi priimti mokesčių pertvarkos ir kitus įstatymus, ir nebūtų prarasti milijonai ES Lietuvai skiriamų pinigų.

Dar buvo kalbama apie moterų pavardžių rašybos įstatymo projektą.

Tai tęsinys mūsų kultūros, savitumo, vertybių, prie kurių kūrimo nė vienas iš balsavusiųjų ir balsuojančiųjų nėra prisidėjęs. Bet griovimo, naikinimo meistrai – akivaizdūs.

Kad žaidžiama su praėjusio laiko degtukais, rodo prieš rinkimus rašytos Viktoro Jusel ir Tadeušo Andžejevskio rašliavos.

Nepaisant Seimo etikos komisijos įspėjimo, tos rašliavos buvo išspausdinta ir išplatinta per 80 tūkstančių egzempliorių.

O pastarasis yra LR Seimo narės Ritos Tamašunienės padėjėjas ir iš valstybės gauna atlyginimą. Lygia greta buvo panoręs patapti ir LR Seimo nariu.

Kaip matome, senos žaizdos padarytos kitų dar neužgijusios, bet mūsų Lietuvos kūne, kalbos kūne, jau pjaustomos naujos.

„Vilnijos“ draugijos atstovai kaip padėkos, atminimo ir pagarbos ženklo išvyko į Rasų kapines padėti gėlių Vilniaus gynėjams, kritusiems nuo lenkų rankų.