L. Petkevičiūtė. V. Musteikis. Žodyną pavarčius (I) (45)

lkz

LKŽ | Wikimedia Commons nuotr.

Pavartymas pirmas

Mes, lietuviai, nuo seno engiami savųjų „didžiūnų“ ir užkariautojų taip įgudome jaustis menkesni ir prastesni, kad savęs menkinimas ir netgi niekinimas ilgainiui tapo ne tik blogu įpročiu, bet ir tautinio savitumo dalimi. To bruožo akinami nevertinam nei savo kalbos, nei papročių, nei viso kito protėvių paveldo tol, kol jo nepagiria kas nors iš svetimtaučių. Mums vis už jūrų marių veršiai midų geria.

Baigus leisti Didįjį lietuvių kalbos žodyną (20 dalių) ir sukaupus kalnus medžiagos jo papildymams, paaiškėjo, jog mūsų kalba – bene žodingiausia iš šiandien gyvuojančių, o mūsų žodynas – didžiausias pasaulyje: jam panaudota daugiau kaip penki milijonai žodinių vienetų!

Regis, įrodinėti nereikia, kad turėtume tuo nepaprastu, ypačiu paveldu didžiuotis ir jį branginti, turtinti, puoselėti, o juo pasirėmę – toliau rutulioti, stiprinti dabartinę bendrinę kalbą. Ir būtinai jo pagrindu kurti naujus, lietuvių kalbos dvasią ir darybą atitinkančius žodžius naujiems reiškiniams pavadinti.

Kodėl būtinai savo gimtosios kalbos pagrindu turime kurti naujadarus? Ir kas iš viso yra kalba?

Visa Visatoje skleidžia virpesius. Galima sakyti, ji netgi sudaryta iš aibės virpesių. Vienus suvokiame kaip šviesą, kitus – kaip vaizdą, garsą, kvapą, trečių ir išvis nevokiame. Tačiau nepaisant nieko jie smelkia mus, veikia, tampa mūsų kūnų, sąmonės ir dvasios dalimi. Kalbos radosi iš siekio savitai atgaminti tuos virpesius, juos perteikti, o galiausiai – išreikšti savąją, kiek kitokią, nei kitų reiškinių ar padarų dvasią.

Senąją prokalbę ir iš jos kilusią lietuvių kalbą kūrė protėviai, gyvenę darnoje su gamta, su Visata ir Dievu. Taigi savo sukurta kalba, tam tikrais jos sągarsiais ir virpesiais jie tartum perdavė mums tos darnos išraišką, jos atspindžius, o tikriau pasakius, atgarsius, kurie ne tik leidžia mums kalbėtis, tai yra dalintis mintimis savitoje, darnos prisodrintoje dermėje, bet ir saugo mus, apgaubdami tarsi gaubtu tam tikrų virpesių bangomis, į kurias atsimušę subyra mūsų nesužeidę karingi ir net žudantys aplinkos pradai. Tas mūsų kalbos „įtaisas“ toks paprastas ir sykiu toks gudrus, kad kas kartą kalbėdami save gydome, saugome ir vėl atgaminame aną, būtąją darną.

Į tą saugantį ir globojantį savo kalbos virpesių gaubtą kaišiodami svetimybes, patys savo valia jį suardome, suplėšome ir šitaip netekę globos ir saugos, prarandame tai, ką vadiname tautos dvasia, o jai išsikvėpus – ir tai, ką vadiname tautiniu savitumu ir saviraiška, tampame svetimųjų įkaitais.

Jei vis dėlto manome tebeturį nors kiek tautinės nuovokos, stačiai privalome stabdyti ligi šiolei neregėtą svetimybių antplūdį. Visi neabejingi lietuvių kalbai turime atsikratyti įpročio skonėtis svetimžodžiais, o sąvokas naujovėms pavadinti turime kurtis patys, iš bekraščių bedugnių savo didžiosios didingosios kalbos klodų.

Taigi pirmoji ir pagrindinė užduotis būtų tokia: kiekvienas kaip įmanydamas gryninkime SAVO kalbą, išvėtykime iš jos nelemtas svetimybes – tik taip pajėgsime grąžinti bemaž jau prarastą tautinį orumą ir savigarbą.

Pradžiai ragintume visų pamėgtame „Alke“ įsteigti bent jau nedidelę kertę, kur būtų spausdinami rašiniai išvis be skolinių ir svetimybių.

O šį rašinį įlinguosime visa virtine gerų, skambių, tvirtai suręstų lietuviškų žodžių protui ir jo galioms pavadinti. Tą virtinę skiriame pirmiausia tiems, kuriems liežuvis verčiasi tvirtinti lietuvių kalbą stokojant žodyno mąstymo sampratoms reikšti.

PROTAS, SUVOKIMAS:

Aumuo, aumonė, omuo, omenis, omena, omenas, uomas.
Išmana, išmonė, sąmonė, permonė.
Menta, manta, tumė, tuokas, duogas, svaimė.
Urbinas, urbonas (išminčius).
Atagoda, guodas.
Pagava, įžvalga, nuotaika, voka, nuovoka, nuojėga.
Samprotis, mandrybė.
Mana, mania, dvasia (mintis, supratimas, nuovoka).
Manslė (gabumas, gebėjimas).

Visas šis žodžių daugis reiškia mūsų protėvius gebėjus savitai pavadinti daugybę mąstymo ir nuovokos atspalvių, kurių dabar jau nebenutuokiame, tegalime nujausti. Kaip sakydavo Simonas Daukantas: Turim mes protą, omeną ir išmintį.

Negana to, senoliai aiškiai skyrė ir tuos dalykus, kuriuos dabar tevadinam bendru miglotu žodžiu „instinktas“ (nors lotyniškai instinctus – tereiškia „dūris“ arba „raginimas, skatinimas baksnojant“ < stinguo – durti, baksnoti):

Žmogus turi omynę, o gyvulys – omę (įgimtą nuovoką). Abiem atvejais tai reiškia dabartinį netikusiai nuvalkiotą „instinktą“.

Tai tiek. Dažniau pavartykim savo Didįjį žodyną.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

45 komentarai

  1. Miškų katė:

    Šaunuoliai Liuda ir Vytautai, labai įdomu, reikalinga ir teisinga.
    Kalba, jos turtingumas (arba skurdumas) atspindi mąstymo ir jausmų gylį, atveria (arba dangsto) žmogaus sielą, o mintijimas ir jausenos, sielos būsena ugdo (arba žlugdo) žmogaus kalbą. Apie tautą ir joje vyraujančią kalbos kokybę, tautos raštingumą bei jos mąstymo, pasaulėjautos ypatumus galima pasakyti tą patį. Paklausykime, ką ir kaip kalba-mąsto-jaučia, kokias vertybes puoselėja didžioji tautos dauguma ir dauguma jos išrinktų atstovų savivaldybių tarybose bei seime, ir mes suvoksime, kodėl šiandien gyvename taip, o ne kitaip.
    Gal kad ,,dėl šventos ramybės”,,duodame kvailiui kelią”? Tą darėme ištisus šimtmečius, iš to niekaip neišsivaduojame ir dabar. Visomis prasmėmis. Kalbos ir jos išsaugojimo prasme – taip pat.

    Labai laukiu tęsinio ir siunčiu saulėtus linkėjimus iš pajūrio 🙂

  2. Kemblys:

    Daug, daug metų laukiau tokio straipsnio, ačiū.

    ,,Senąją prokalbę ir iš jos kilusią lietuvių kalbą kūrė protėviai, gyvenę darnoje su gamta, su Visata ir Dievu.” – abejoju šiuo teiginiu… Mano manymu, kalbą ir javus padovanojo aukštesnės jėgos, kurios apjuosė juosmenį juosta.

  3. Algimantas:

    Atsiprašau. Tikriausiai išsilavinimo stoka… Kas tas “žodinis vienetas”? Per tinklalapius jieškoooojau radau tik va ką:
    “Žodinis vienetas: Jų pagrindu kuriami visi PL/SQL blokai. Tai ženklų, tokių kaip raidės, skaičiai, simboliai, tabuliacija, tarpas ir grąžinimas…” ir t.t.
    Įtariu, kad tai ne tas pats, kas “žodis” ir teigti, kad lietuvių kalboje yra 5 milijonai žodžių, ko gero, būtų neteisinga. O gal teisinga?
    Straipsnio autorių siūlymui verstis be svetimybių pritariu be išlygų. Tik taip!

    • Liūnė:

      Jei nuo to bus aiškiau, LKDŽ sudaryti panaudota gerokai daugiau kaip 5,5 milijono kortelių. O tai reiškia, kad pateikta tiek žodžių su aprašais ir vartojimo pavyzdžiais. Dvidešimtyje jau išleistų tomų panaudota apie 4,5 milijono. Bėda ta, kad keturi papildymų tomai dar neišleisti. Ir nelabai kas rūpinasi juos leisti. Iš “aukštybių” nuolat vampsima, esą lėšų nesą. Žodyną rinkusį mokslininkų ir jų padėjėjų būrį baigiama išvaikyti arba nugaluoti gėdingai mažais atlyginimais, o pačią žodyno leidybos būstinę – uždaryti. Bandėme raginti visuomenę ir vadinamąją mūsų “aukštuomenę” (valdžią) peikėtis, bet kol kas vyrauja nuomonė, kad tai, ką veikia žodyno skyrius kalbos institute, niekam nereikalinga. Kol kas tiek. Kokių bus dar klausimų? Manau, kad tie, kuriems ne vis tiek, turėtų daugiau domėtis ir kas kuo gali padėti. Kuo daugiau galvų ir kuo protingesnių – tuo geriau.

      • lyvis:

        Prieš rinkimus iš partijų reikia gauti patikinimus kad rems žodynų leidimą ir viešinti tas partijas kurios rems leidimą ir kurios tam abejingos. Tikiu kad liberalai tam abejingi. lyvis

      • Kemblys:

        Mano galva, žodynai atsirado gal prieš pusantro šimto metų. Lietuvių kalba mažiausiai pakito nuo prokalbės, kuri atsirado nežinia prieš kiek tūkstančių metų. Kas įvyko visuomenėje, kad prisireikė saugoti kalbą ir rinkti žodžius??? Protėviai mums išsaugojo labai daug, labai sudėtingų žodžių, kurių net nesuvokia eiliniai žmonės. Svarbiausia suvokti visuomenę, kurioje iškilūs Žmonės pajėgė saugoti žodžius ir jų sąvokas tūkstančius metų. Nuo to reikėtų pradėti, o žodynus, be abejo, reikia užbaigti – nėra kitos išeities!

  4. Taip, ilgam įsiminė pirmas pavartymas (kaip ir šis kalbogrąžos pumpuro stebuklinis paprastumas), paimi I-mą tomą,
    “Pirmasis LKŽ tomas išėjo 1941 m. rudenį, vokiečių okupacijos metais. Jame buvo 1008 puslapiai. Antrajame (1968 m.) šio tomo leidime – 1230 puslapių”
    žr. lkz.lt
    Skelbta: Топоров В. Н. К выходу в свет большого „Словаря литовского языка“ // Балто-слaвянские исследования, XVI. – Москва, 2004, с. 408–415; tas pats lietuvių k.: Didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui išėjus / vertė D. Sabromienė, redagavo G. Naktinienė. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2004, rugs. 23–spal.6, p. 2, 7.
    – ir palygini,
    “blukvilkiai” 1941 m. dar gyvas, vartotinas ir priimtinas žodis, o 1968 m. jau, ne, – jau “beišeinąs-benugaištąs”
    ir vos vos neišėjęs pragarmėn nuo tų 6-7 milijonių “žodinių vienetų” atminties įrašo-įmindymo.

    Ar kalbogrąža, ar kalbažudystė, ar bet kuris kitas gyvas alsuojantis “kalbinis vienetas” atspindi VISA,
    ką ir tarę, kas ir tarta čia mums visiems, Liudos ir Vytauto.
    Ėjimas, eiga (ar net raida, tarsi raide) atsispindi ir atspindi tave, – visą tautinio vieneto visumą žodyje
    stebukliniu paprastumu. Iš Prūsijos ir iš kitur ėję, eina ir eis dar daug naujų, milijoninės sekos “vienetinių” žinių;
    viena stebuklinio paprastumo raiška nustebino atėjusi iki Pagėgių, – vykstant veiksmui, renginiui, jo eiga
    buvo įvardyta pakeitus skolinį “programa” (renginio); lygiai taip pat pro-gramos su pro-duktais lengvai, tiesiai
    tiesiog keistinos savosios kalbinės visumos “vienetais”. Nors skolininė užmirštybė iš nuprūsintai-įvokietinto
    kiek pralinksminusi atkartotu prieškario pavyzdžiu “susuktnybriškumu” (nors rašoma nibrė) tame pat Nemuno
    krante (ištarus susuktnYbrė, tenka rašyt susuktnibrė, čia iš Mato ir Bronislavos Šalčių šeimos atminties).
    Panašių pavyzdžių gan apstu, ir jie dar sava gausa eilėje į “žodinio suvienetavimo” suguldymą.

    Prie jau pateiktų pavyzdžių galime atsiskleisti sau akivaizdų ir ne tiek akivaizdų reiškinį, ar apraišką …žodžiu,
    – pvz. a t l e i s t i: 8-ių raidžių ŽODŽIO raiška mums savoje kalboje, turi reikšmę net visoje kapoje (ar 5 tuzinuose)
    “žodinių vienetų”, – nuo ką, kur, kuo, kam, kokie… jie (=atleisti); akivaizdu;
    – ar dar, žodžio apraiškos galios pvz. ..paverčiant, na tiksliau jau tiesiai tariant – šventinant, kai vanduo, kai
    VISA, giesmės, maldos žodžių a p e i g a pakinta ir prisisodrina šventumo, šįjį neakivaizdumą, jau mažne
    akivaizdžiai pateikė ir mokslo visuma, netgi per tūkstantmetę raidą apeigų terpes išsaugojusioje Japonijoje.

    Taip ir mes, g e b ė j o m e ir išlaikėm.
    Išlikome.

  5. lyvis:

    Ar kas nors rinko, paaiiškino, išleido mitologinius žodžius. Štai kad ir žuvies zodiakas lotinų kalboje pisces kuris skaidosi į pis t y pizius antras čakrinis taškas ir +ces cezaris, kaizeris. Tas pats sudarymo būdas yra žodis ir prasmė sutampa su lotinu pisces t y Samogethia šiandien teigiama kad tai yra Žemaitija nors tos Žemaitijos šiame žodyje nė su žiburiu nerasi, Žemaitijos niekada nėra buvę. lyvis

    • Vaitas:

      Žemaitija susidarė 1244 m. kai sukilę pietiniai kuršiai pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. „Deutsch-Ordens-Chronik” pažymi: „Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui“. Vidurio Lietuvos žemumos krašto vakariniams lietuviams susiliejusiems su pietiniais kuršiais atskirti nuo Livonijos nukariautų Šiaurinių kuršių Mindaugas pavadino Žemaitija. Taip pavadinimas iš žemumos pakilo į aukštumą. Lietuvos valstybės raidoje reikšmingas momentas, sukako 770 metų nuo kiltinės Lietuvos susidarymo.

      • “Jie prisiėmė…”. O kas tie “jie”, kaip jų vardas vokiškai ar lotyniškai užrašytas toje Kronikoje? Dabar neaišku apie ką taip rašoma joje.

        • Vaitas:

          Tarp kiltinių kraštų aiškių ribų niekada nebuvo. Lietuviai Karšuvos kraštu nuo seno siejosi su Pilsoto (Klaipėdos) ir kt. žemėmis. 1244 m. prie Lietuvos prisijungė labiau apibrėžtos pietinių kuršių Duvzarės, Mėgovės, Keklio žemės. Tuomet karaliaus Mindaugo garbei gražiausia šio krašto upė pavadinta Minija.

          • Cituoji Vokiečių ordino kroniką per trumpai: “Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui”. Kai necituoji šio šaltinio taip, kad matytųsi kas yra tie įvardžiu “Jie” pavadintieji, t.y. kad iš šaltinio pacitavimo matytųsi jų pavadinimas(ai), tai neabejoti, kad čia buvo “pietiniai kuršiai” ar po to išvardintų pavadinimų žemės, negalima. Dėl to pakimba ore ir visas manymas, kad Žemaitija tą kraštą pavadino Mindaugas ar kad Minija šiuo vardu pavadinta karaliaus Mindaugo garbei ir t.t.
            Taigi, kaip yra 1244 metais parašyta “Jų” (“pietinių kuršių”) pavadinimai Kronikoje – šaltinyje?

            • Vaitas:

              Yra taip, kaip parašyta, nereikia įrodinėti, jog saulė šviečia. Jei tamsta rašysite mokslinį darbą, skaitykite šaltinius, tik nedera pamiršti, jog slaviškos klastotės yra gana smarkiai suplaiksčiusios mūsų istorines vertes, bet ne tiek, kad nepajėgume atsirinkti. O šiaip, didelė dalis istoriografinių darbų primena, destis tik priešai dideliuose dalykuose ieško prieštaravimų, bet taip ir išsiduoda.

              • Ne apie mokslinius darbus čia yra kalba. Ir nėra čia joks “prieštaravimų dideliuose dalykuose ieškojimas”.
                Lietuvos namą turime statyti kiek galima mažiau ant vištos kojos…
                Būtent, dėl to ir siekiama atnarplioti tuos slaviškus, svetimus istorijos “suplaikstymus”, o ne ir toliau viską statyti ant jų – ant vištos kojos.
                Kuršių pavadinimas neatsietinas nuo Kuršių marių vietos, nuo Nemuno žemupio. Be to, istoriniai šaltiniai kuršius ir sembius paprastai mini greta, taigi galima sakyti, kaip tuos pačius subjektus, vadinamus dviem vardais. Todėl Vokiečių ordino kronikoje minimi 1244 metais sukilę kuršiai greičiau laikytini kairiajame Nemuno krante prie Kuršių marių, šalia sembų, o ne apie Palangą gyvenę baltai. Taigi nereikėtų siaurinti pajūryje turėtas Mindaugo valdas, kurias jis paveldėjo iš savo tėvo, kurį istorinės kronikos mini buvus laibai galingu valdovu. Kas reiškė ne ką kita, o tai, kad jis tuo metu valdė didelius turtus – kontraliavo pagrindinius upių prekybos kelius, buvusius tarp Rygos ir Karaliaučiaus, o gal net ir iki Gdansko. Taigi, minėto 1244 m. įvykio atveju kalba eina apie kuršius, gyvenusius kairėje Nemuno pusėje, šalia sembių, o ne prie Palangos. Todėl tai negalėtų būti siejama ir su Žemaitijos susidarymu, jos vardo atsiradimu. Tad šis Kronikoje minimas faktas patvirtintų, kad Mindaugas valdė pajūrį ir kairėje Nemuno pusėje. O tai keistų Lietuvos istorijos koncepciją apskritai.

                • Vaitas:

                  Taigi, Lietuvos istorinius rūmus siekta sugriauti ne su „vištos koja“, o klastotėmis. Pietinių kuršių prisijungimą prie Lietuvos 1244 m. lydėjo lietuvių žygis į šiaurinių kuršių Banduvos žemę prieš Livonijos pasistatytą Embūtės pilį. Nepavykus užimti pilies, atsitraukė, o žemėlapyje nusistatė valstybės siena, kuri išliko iki šių dienų.

  6. O gal instinktas yra tai, kas insteigta, įsteigta. Ar ne per toli šokame dėl jo į lotynų kalbą… Šiaip tai sumanymas pavartyti žodyną – sveikintinas.

  7. Bartas:

    Pagaliau. Lietuviškas rašinys. Suprantamas, aiškus. Šaunuoliai!

  8. Stipruoliai:

    Ačiū Liudele ir Vytautai. Tik nesustokit, Jūs turite jėgų nuplaukti iki tikslo. I

  9. kai kurie žodžiai dar gyvi:

    Sūduvoje dar yra gyvas toks išsireiškimas: turiu omeny, tai yra – turiu galvoje, turiu mintyje.

    • Bartas:

      Ne tik. Vidurio Lietuvoje taip pat sakoma.

    • Perkūno Paukštis:

      Iš Vikipedijos:
      ——————
      Garsas žymi transcendentinį garsą, iš kurio vibracijų pagal hinduizmo mokymą atsirado Visata. Jis apibūdina aukščiausią Dievo įvaizdį: beformį, bekūnį Brahmaną, beasmenę Pasaulio sielą.

      Sikh Ek OnkarOM yra simbolis, kuris viską apima ir savyje talpina. Pirmą kartą paminėtas Upanišadose. Vėliau OM – 3 garsų a, u, m junginys – kaip mistinės meditacijos objektas. Be to, jis simbolizuoja Trejybę: Višnus, Šiva ir Brahma. Visose hinduizmo religijose OM laikoma švenčiausia iš visų mantrų.

  10. Rašykite dar:

    Tai turėtų daryti Valstybinė kalbos komisija ir kiti kalbininkai. Vietoj to, kad prikeltų senuosius lietuviškus žodžius – jie patys modernina ir kuria svetimybes arba leidžia į mūsų raidyną svetimas raides. Tai nusikaltimas. Kalbos komisija vykdo nusikaltimą prieš Kalbą, prieš Tautą, prieš Protėvius.
    Liuda ir Vytautai – rašykite daugiau, rašykite Jūs, nes jaučiate savų žodžių virpesius. Kalbininkai jau nejaučia, jiems kalba tėra ‘darbas” už kurią gauna atlyginimus.

  11. Laimis:

    Pirmiausia reikėtų kirviu iškapoti mums įbruktus garsus F ir H. O tada galima ir toliau judėti, bet jau be dabartinių propesorių. Susirinkime kitų išgrobstytus mūsų žodžius: karalius, kūnininkas, rikis, sūnus. Svarbiausia susigrąžinti germanų atimtą mūsų žodį Svintas, kuris dar dabar Lietuvoje tarmėse naudojamas ir reiškia Šventas.

    • Vaitas:

      Šaunuolis Laimi. Tai ir „Gusaras dėl „gusaro“. Liaudies dainoje skambėjo „Skauda širdį Lietuvos gusarams“. Lietuvos I-ojo gusarų pulko kapitonas Žlabys-Žengė rašė „Gusaras dėl „gusaro“ (KARDAS, 1934 m. Nr. 2). Kalbininkas Balčikonis ir kiti anuomet teigė, jog gusaras – „dabar plačiai pasklidęs žodis, taip kad „bėdos nebūsią“, jei vadinsime, tarsime, rašysime su „g“. Nors autentiškų praeities žodžių keisti nedera, bet dabar erzelis, verčiama gusaras rašyti su „h“, klastojama net praeities dokumentai.

    • Bartas:

      Gal kas primins, kuris kalbininkas prieš 100 m. įkišo ” F” .

  12. Šiandien:

    višta pakakojo ant plytelių prie namo, mat kol dar niekas nepasėta, jos vaikšto kur nori. Didieji krūvelę apėjo aplink, o mažylis įmynė ir šūdinom kojelėm visur pripėdavo, net ir priebutėlį “papuošė”. Ne taip lengva buvo gerai išvalyti.
    Taip ir su kalba, vaikštom “šūdinom” kojom po ją, pėduojam svetimžodžius, ir tik tada suprasim, kokį vargą sau pasidirbom, kai išsivalyti nuo jų norėsim…

  13. Širdis nerimsta:

    Viltį, kad kas nors pasikeis, suteikia pernykščiai renginiai, skirti K. Donelaičiui. Jau atrodė, kad tokias sunkiasvores klasikas išstums, net ir iš paskutinės apkasų linijos – mokyklinių vadovėlių. Kol tie, kurie myli, dar vis tyli, tai priešiškai nusiteikę drąsiai vedė ginčus, kad visokias klasikas, nesuprantamas atgyvenas reikia pašalinti iš vaikų akiračio, žodžiu, nekankinti jų. Bet, paskaitykit paskutinėje “Liaudies kultūroje” R. Tamošaičio įspūdžius apie renginius mokyklose.
    Mūsų automobilyje, ilgos kelionės metu, taip pat skambėjo R. Kazlo skaitomi “Metai”. Panirome ir mėgavomės, net kelionės baigti nesinorėjo.

  14. Tamara:

    Nuostabu! Gal pagaliau bus finansuojami projektai mūsų senųjų žodžių prikėlimui ir jų pritaikymui naujai, technologizuotai ir kitaip modernintai mūsų aplinkai.
    Vieni tiks, kaip yra, suteikiant jiems papildomą reikšmę, kitus teks papildyti priesaga, pakeisti galūnę, šaknies balsį, lytį… Manyčiau, galima būtų pasitelkti moksleivius, specialiai jiems parengus projektą…
    Tik gal reiktų programėlės (gal jie patys ją sukurtų?), kuria jie lengvai ir žaismingai galėtų atlikti bandymus, kokie būt įmanomi turimo žodžio variantai, kai jis bus kaitaliojamas pagal LK žodžio kaitybos dėsnius…
    Tačiau kol jos nebus – galima ir pačiam, piršteliais ir klaviatuūra padirbėti… Tik reikia surinkti į krūvą visas priesagas, priešdėlius, leistinus šaknies kaitos variantus.

  15. Atgalinis pranešimas: Liuda Petkevičiūtė, Vytautas Musteikis. Žodyną pavarčius | Lituanistų sambūris

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: