A. Šidlauskas. Žodis apie kalbą

Kalbos įdomybių pasaulyje

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika – aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios. Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni).

Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris). Be abejonės, šiais atvejais su logika labai prasilenkiama, bet nuo to nesumažėja meninė įtaiga, vaizdumas, raiškumas. Tai daugiau poetinis pasaulis, kuriame daug vaizduotės ir išmonės, vaizdinių ir neįprastybių, kas šnekamajai kalbai mažiau būdinga.

Kaip įdomu klausytis vaizdaus pasakojimo. Pasiklausykime Vytauto Landsbergio, Arvydo Šliogerio, Algimanto Čekuolio vaizdakalbės. Ir ausį paglosto, ir jausmines pajautas sužadina. O, kaip maža eteryje tokių kalbėtojų. Ir tiesiog maga šaukte sušukti, apsaugok, Viešpatie, nuo tuščiakalbių vogravimų, nestilingų pašnekų prie apskrito stalo. Juokingai teisinasi laikraštininkai: esą per skubą nėra laiko atkreipti akis į rašomo sakinio stilių. O kur redaktoriai stilistai, kalbos mokovai? Sunku netgi apsakyti, kiek kalbos grožybių dar slypi mūsų tarmėse. Jose – mūsų didysis ir pats pamatinis tautos turtas, žmonių savastis, grožinės kalbos šaltiniai. Čia ir mąstymo gylis, ir išraiškos dermė, ir šnekėjimo savastis. Tai ilgalaikio gyvenimo tam tikroje žemės vietoje padarinys. Atimk kalbą, anot Mikalojaus Daukšos, ir neliks tautos kaip žmonių jungties, bendruomenės viseto.

Kalbėti – tai ne pagalį drožti, kalbėti – tai parodyti savo vidinį pasaulį mąstyseną ir jauseną. Štai du žodžiai – „žiedas“ ir „galva“. Ne vienas kalbėtojas pasakys, kad tai daugiareikšmiai žodžiai. Arba „kasa“ ir „akis“. To paties galo du žodžiai. Kiek čia analogijų, asociacijų ir poetizmų. Ne vienas svetimtautis, mokydamasis lietuvių kalbos, nekart nuogąstavo: „kaip sunku kirčiuoti“. Iš tiesų, taip: „šaũk“ ir „šáuk“ – kokie skirtingumai. Galima netgi žmogaus paklausti nevienokiai: „Kur tamsta eini?“ Keliauji, skubi, krypuoji, žengi, zylioji, virtuoji, mindžikuoji, klibikščiuoji, linguoji, kinkuoji, pėstuoji, kulniuoji. Tai tik dalelė sinonimų. Kiek eisenų, matyt, tiek ir ėjimo būdų. Ir susigaudyk ar pasirink, jei gudrus esi. Žodis „eiti“ mūsų gimtojoje kalboje yra turtingiausias žodis sinonimais.

Vadinasi, dažno žodžio potekstė ir užtekstė yra itin įvairi, teikianti kalbai įvairumą, poetiškumą, vaizdingumą. Tik imk, žurnaliste, į rankas „Lietuvių kalbos žodyną“ (20 tomų) ir semkis visomis saujomis, ir pilk naujus žodžius į burną, ir į savo tekstą (kalbą). Juk niekas šito daryti nedraudžia ir niekada nedraus.

Kalbos įdomybių ir įvairybių yra ne dešimtys, o šimtų šimtai.

Nemažėja kalbos teršalų

Kiek prirašyta, kiek prikalbėta, kad gatvių reklama nebūtų perdėm užteršta svetimžodžiais, nesuprantamomis frazėmis ar simboliais. Daug prišnekėta apie moterų pavardžių beatodairišką trumpinimą, jokių konkrečių nutarčių dar nepriimta. O gal šito visai nereikia? Tegul demokratijos sąlygomis išsidarkaliojama kaip kam patinka, matyt, kalbos žinovai taip pagalvoja. Letargo būsenon pateko kone visa žiniasklaida, kuriai mūsų prigimtoji kalba visai nė motais, nes jos vadinamasis puskalbiškumas ją pilnai patenkina. Kažkokia virusinė apatija jau yra apėmusi, o abejingumas tvyro kiekviename kampe ir pakampėje. Deja, nesumąžta barbarizmų, nieko nesakančių ir niekam nereikalingų pertarų, kalba apsišiukšlino keiksmažodžiais ir nešvankybių bjaurastimis.

Kaip didžiavyriškai atrodo laidų vedėjas Vytautas Šapranauskas ar Algis Ramanauskas, kai eterin paleidžia sodrų keiksmažodį. O pasiklausius garsiųjų anekdotų „meistrų“, net plaukai ima piestu stotis, šiurpuliai nueina per visą kūną. Rodos, kad ne televizijos studijoje esama, o prisigėrusių valkatūnų šutvėje ar paauglių kompanijoje, kai pasididžiuojama tik keikiantis.

Kas gi pasidarė? Kas atvėrė vartus į šitokią laisvūniją? Ar čia naujasis kalbos „stilius“, ar tiktai piemeniškas burnojimas ties kaimyno ežia? Netgi gabūs prozininkai Sigitas Parulskis ir Herkus Kunčius taip pat dažnokai neprikanda savo liežuvio. Ką tuomet bekalbėti apie septintoką ar aštuntoką, kuris vis nori pavaizduoti savo tėvą ar kaimyną, nuo kurio keiksmų, anot Donelaičio, visos varnos nuo kraigo nukritinėjo.

Kalbininkai tarpukaryje ir 1965 – 1985 metais turėjo itin svarų balsą, nes juos visi laikė autoritetais, perspėjais, kalbos mokovais ir žinovais.

Gerai menu tuos metus, kai kalbininkas Pranas Kniukšta, ieškodamas naujažodžio naujam pašarui įvardinti, pasitelkė paprasčiausią analogiją. Taip šalia „šienainio“ radosi „šiaudainis“. Paprasta ir tikslu. Nemanau, kad šiandien kalbininkai neturi darbo ir sėdi prie stalo vandens burnon prisisėmę. Pats laikas greičiau, mielieji kalbininkai, brautis į visus eterius ir spaudos puslapius. Persergėkite, pataisykite, įrodykite tai, kas netinka, nepaisant, kad firmos vadovui ir nepatinka, nes jis nenori sulietuvinti savos įstaigos vardo.

Ir dar vienas pavyzdys. Ilgai nerastas atitikmuo pažymėti frazei „masinio informavimo priemonės“. Tai buvo nepatogi samplaika kasdienei pašnekai. Netikėtai atsigręžta į išeiviją, kuri senokai vartojo naują žodį „žiniasklaida“. Ir dabar reikėtų pasinaršyti spaudoje ir surasti tinkamą pakaitalą „brifingui“ ar „marketingui“. Pasekime vengrų, suomių ir estų kalbos praktika. Tose šalyse „svetimtautis“ beveik neprasibrauna į kasdienybę.

Pagaliau reikia skelbti žodžių (naujų) darybos konkursus. Ar nebūtų paranku (ir gražu!) vietoje „mobilusis telefonas“ (mobiliakas) įteisinti naujadarą „kišenukas“. Pradžioje vaimėtųsi, kad tai keista, bet ilgainiui priprastume. Kiekvienas daiktas ar reiškinys visuomet prašyte prašosi vienažodžio įvardijimo. Visuomenė, apskritai, kalbos nepatobulins. Tam yra Kalbos institutas, mokytojai lituanistai, Kalbos komisija, šviesuomenė, intelektualai. Duokime jiems darbo, prašydami, kad jie ateitų žiniasklaidai talkon.

Bendros pastangos visuomet gali duoti gražių vaisių. Šie mano moralizavimai ar pasiūlymai tebūna menka paskatėlė stabtelėti, pasidairyti ir pamąstyti. Kažkada vienas Jonas Jablonskis padarė daugiau negu didelė kalbos įstaiga. Ieškokime ir surasime ne vieną jablonskį, būgą ar balčikonį.

Pabuskime ir kelkimės…