Mirė Lietuvos Romuvos Krivis, etnokultūrinio judėjimo pradininkas Jonas Trinkūnas (nuotraukos, video) (76)

Jonas Jaunius Trinkūnas (1939-2014)

Jonas Jaunius Trinkūnas (1939-2014)

Sausio 20 d. eidamas 75-tus metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014).

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.

1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią  galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir  sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.

Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.

Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.

1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą  iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.

Romuvos įkūrėjas Jonas Trinkūnas Rasos šventėje Kernavėje 1967 m.

Romuvos įkūrėjas Jonas Trinkūnas Rasos šventėje Kernavėje 1967 m.

Tuomet bemaž dviem dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.

Visa jėga J. Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.

1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.

J.Trinkūnas tarp Jorės šventės dalyvių Kulionyse, Molėtų r. | Alkas.lt nuotr.

J.Trinkūnas tarp Jorės šventės dalyvių Kulionyse, Molėtų r. | Alkas.lt nuotr.

2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.

1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.

Tačiau, deja,  iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas.

Todėl toliau lieka galioti ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale užrašyti žodžiai:

„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

***

Atsisveikinti su Velioniu bus galima nuo trečiadienio (2014-01-22) Vilniaus Šventaragio slėnyje esančiame Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius): sausio 22 d. nuo 12 iki 20 val., sausio 23 d. nuo 10 iki 12 val.

Laidotuvės numatytos ketvirtadienį (2014–01–23) Rokantiškių kapinėse. Velionio palaikai į kapines išlydimi iš Lietuvių liaudies kultūros centro (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius) 12 val.

Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti su Velioniu nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna ir aukomis Romuvos šventnamio statybai.

Velionio bendražygiai visų ateisiančių palydėti velionio palaikų į kapus prašo atsinešti su savimi savo Vėliavas ir deglus. Palydėkime Velionį į Vėlių viešpatiją – Vėliavomis ir ugnimis.

Krivis Trinkūnas įšvenčią į Romuvius ant per Jorės šventę Kulionių piliakalnio, Molėtų r. | Alkas.lt nuotr.

Krivis Trinkūnas įšvenčią į Romuvius ant per Jorės šventę Kulionių piliakalnio, Molėtų r. | Alkas.lt nuotr.

Dukros Ugnės Trinkūnaitės (šiuo metu esančios Indijoje) giesmė skirta Tėveliui:

 

Atsisveikinimo su Kriviu eisena Vilniaus Šventaragio slėniu | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Atsisveikinimo su Kriviu eisena Vilniaus Šventaragio slėniu | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Bendražygių ir bendraminčių žodžiai Jono Trinkūno Vėlei:

Romualdas OzolasRomualdas Ozolas: Jonas Trinkūnas buvo Epochos žmogus. Per daug didelis, kad per gyvenimo kasdienybę brendančiųjų būtų pastebėtas ir atpažintas. Nekalbant apie pripažinimą.

Metas tam ateis.

Ne tik giliausiai savo sąsajas su savo baltiškąja kilme jaučiantieji lietuviai, bet ir viso

pasaulio žmonės, dar nevisiškai uždusinti totalinio vartojimo diktatūros, kreipia akis ten, kuo jau pusę šimtmečio gyveno Jonas. Visus sprendimus jis prisiimdavo kaip apsisprendimus savo gyvenimu įkūnyti tai, ko neturėtume prarasti niekada, ką privalėtume atrasti kaip naują tikrovę.

Aistringai norėjęs gyventi, Jis gyvens savo gyvenimu kurtoje epochoje.

Romas GudaitisRomas Gudaitis:

…Dar studijų metais stebino nestandartiniais interesais – toks buvo Jo žavėjimasis matematine lingvistika – paskui ryžtingu posūkiu į filosofiją. Atviras pažiūrų manifestavimas neišvengiamai turėjo baigtis konfliktu su režimu. Jonas tampa disidentu savo Tėvynėje – išmestas iš Vilniaus universiteto katedros su vilko bilietu, be teisės gauti darbą, tampa akmenskaldžiu, skulptoriaus padėjėju – tai Jis iškala paminklinį akmenį anksti išėjusiam mūsų kolegai Antanui Masioniui, verčiasi atsitiktiniais darbais, sunkiai pelno duonos kąsnį. Buvo saugumo šunų akylai stebimas, sekamas, o nepaliovė kurti ir telkti bendraminčius aplinkui save. Rasos šventė ir Ramuva – tai Jono idėjos ir stebuklingas jų įkūnijimas, galvojant apie tikslą ir mažiausia – apie save, ilgam suvienijo daugybę žmonių. Jonas atranda autentiško dainavimo ištakas, giluminę tradiciją išlaikiusius dainininkus, kuria Žiūrų kaimo ir kitus folklorinius ansamblius. Šis tautinis nusiteikimas vėliau atvedė žmones į Sąjūdį ir Atgimimą. Jono pradėtas žygis tęsiamas ir šiandien. Prasmingai tęsiamas.

Atmesdamas bet kokį blaškymąsi, Jonas pasirenka savo kelią – etnokultūros, folkloristikos, mitologijos tyrinėjimus. Su mumis Jo knygos. Jo nutiestos dainų kūlgrindos. Jo asmenybės šviesa. Tylus kuklumas, tauri laikysena – daug ką mūsų istorijoje, kultūroje matuoji šiomis savybėmis.

Krivis Jaunius – tai irgi Jonas Trinkūnas. Baltiškojo tikėjimo rekonstravimas, klausimai, ką prarado tauta, baltiškąjį civilizacinį, gamtinį ir dvasinį Panteoną pakeitus krikščionybe, ką išsaugojo iš amžių glūdumos, tautinių vertybių perspektyva šiuolaikiniame pasaulyje. Žvilgsnis į numylėtąją, pėsčiom išvaikščiotąją Lietuvą – į jos piliakalnius ir pilkapius, alkus, į baltiškąją protėvynę, mūsų Romuvą. Gražus žmogus pirmiausia išmintingai žvelgė į gražų lietuvį, mąstė apie tiltus tarp kiekvieno žmogaus dvasinio pasaulio ir Lietuvos.

Pralaimėjai, o juodoji Viešnia Nekviestoji: Šventaragio slėnyje ant amžinojo aukuro akmenų jau liepsnoja ugnis. Šventoji ugnis. Šypsosi mūsų Brolis – mūsų Jonas. Toje šypsenoje – toks šviesus ir giedras tikėjimas tauta, jos galiomis, visų kartų lietuvių Tėvyne. Ir mes – Jo paraginti – tyliai uždainuojame, pro gėlą uždainuojame. Apkabiname Iniją, dukras, visa šeimą, susiburdami prie lietuvių tautos Žynio į Jo svajonių, idėjų ir darbų realizavimo talką.

Kaip gražu, sakai mums Tu.

Vacys BagdonaviciusVacys Bagdonavičius:

…Tarp Tavo, Jonai, dvasią pasitinkančių yra ir Vydūno dvasia. Esame įsitikinę, kad ji Tau pasakys, jog Tu viską darei teisingai.

Palydėdami,Tave, Jonai, pas Vydūną ir kitus didžiadvasius protėvius, mes, Tavo bendramoksliai, kartu su vydūniečiais, išsirinkusiais Tave savo Garbės nariu, guodžiame Tavo Iniją ir dukras, sakydami: neliūdėkite, o didžiuokitės – brangiausias Jūsų žmogus padarė daugiau negu galėjo.

Gintaras SongailaGintaras Songaila:

Palydime Anapilin Joną Trinkūną – lietuvybės Krivį.

Jonai, iškeliauji į amžino džiaugsmo ir tobulybės šalį, tačiau Tavo dvasia lydės ir globos kiekvieną, kuriam brangi mūsų Tauta ir jos Valstybė. Tu visą save paskyrei lietuviškajam pasauliui. Kartu su Tavimi ėjo ir Tavo šeima, ir gausus bendražygių būrys. Nepaisant kiekvieno iš mūsų laikinumo, Tavo palikimas augs kaip Ąžuolas.

Mums buvo didelė garbė, kad buvai su mumis. Niekada nepasiduodantis. Tavo žodžiai ir darbai sutapo. Jie lieka mums, kaip tvirtas pavyzdys. Kaip pergalės prieš tuštumą ir beprasmybę įrodymai. Kaip įpareigojimas.

Užuojauta Inijai ir Jono mergaitėms – Žemynai, Rimgailei, Vėtrai, Ugnei, Indrei. Jūs nuostabios.

Tvirtybės visiems Jono artimiesiems ir bičiuliams.

Dainius RazauskasDainius Razauskas:

Taip nebūna, kad tuštuma, tuštuma, ir staiga atsiranda žmogus. Būna atvirkščiai: yra žmogus, yra, ir staiga tuštuma. Medis auga iš lėto, visi įpranta matyti jo vešlią, dangų remiančią lają, o išverstas griūna staiga, ir staiga jo vietoje nelieka nieko.

Jonas Trinkūnas įkūnijo vieną retą, nuostabų, nepaprastai reikalingą, tiesiog būtiną mums visiems dalyką: jis sugebėjo suburti ir palaikyti žmones neprievartaudamas sielų – nereikalaudamas išpažinti jokių iš anksto nustatytų įsitikinimų, kartą sugalvotų ir šiukštu nepermąstomų (todėl nebegyvų) minčių. Tai aš ne kartą patyriau asmeniškai, savo kailiu. Jis turėjo savo nuomonę, jos neslėpė, bet ir nebruko jos kaip vienintelio galutinio atsakymo. Jis sukūrė erdvę, kurioje galima tuo pat metu draugauti ir mąstyti, mąstyti ir draugauti. O tai išties didis dvasinis pasiekimas!

Vienas iš tokių skirtumų pažiūrose į senają lietuvių religiją tarp mūsų buvo Dievo klausimas. Pastaruoju metu man šis klausimas atrodo itin svarbus, ir aš manau galįs gana patikimai įrodyti lietuvius nuo seno garbinus vieną Dievą (greta kitų daugelio dievų ir dievybių), dar daugiau – Dievą buvus senojo lietuvių tikėjimo branduoliu. O štai Jonas man nepritarė, bet nepritarė manęs nenutildydamas, tik pareikšdamas abejones ir kitokio požiūrio galimybę. Toks santykis visuomet verčia permąstyti ir tik gilinti skirtingus požiūrius, o tokiu atveju jie vienąsyk gali pasiekti tą bendrą vardiklį, kai staiga pasirodo, kad matyta iš esmės tas pat, tik iš skirtingų pusių…

Neseniai buvau prisiminęs bene 2012 metų antroje pusėje Donio įgrotą vieną Jono nuostabiai dainuojamą kalėdinę dainą, kurios pabaigoje Protėvį įkūnijęs Jonas palengva tolsta spindinčiais sniego laukais, kol tie laukai nejučia virsta dangumi, o danguje, lyg saulė debesims prasiskyrus, prasiveria šviesos ertmė, ir toje Šviesoje galiausiai viskas ištirpsta…

Norėjau priminti Jonui tą dainą su tuo vaizdu ir paklausti – kas gi kita yra ši Šviesos Ertmė vidur visų mus kasdienybėje apniaukusių debesų, jei ne Dievas, kuriame mes visi vienasyk sueisime į Vieną? Bet nebespėjau. Na, nieko, Jonas atsakymą, matyt, jau žino, o kiek čia truks, pažinsime Jį ir mes… Visi be išimties.

Audrius BeinoriusAudrius Beinorius:

Lietuviškas Ąžuolas…

Retai kada turėdavau galimybę bendrauti su kitu tokiu sielos prasme atviru žmogumi kaip Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas, nors nedažnai, bet ir jo sodyboje ir namuose, visada jausdavau gilią ramybės atspirtį, tarsi priglusdamas prie giliai į Lietuvos žemę šaknimis įsikibusio Ąžuolo,  – be socialinių žaidimų, formalių diskusijų, intelektualinių spekuliacijų, – kaip prie ramybę ir sąmoningą dvasios tvirtybę teikiančios atramos… Tai buvo ir bus Jono didžioji galia, kuri pritraukė daugybę žmonių prie Jo ir prie Romuvos sąjūdžio per Jį, tuos kurie ieškojo iš sielos gelmių skausmingai kylančio atsako apie mūsų kultūrinę ir religinę tapatybę, apie mūsų senosios baltų kultūros vietą pasaulyje ir mumyse…

Buvimas greta Jono savaime suteikdavo šį atsakymą, per Jo garbingą, ramiai tvirtą laikyseną, kas kartą suteikdavo vidinės dvasinės ašies, axis mundis, pojūtį, kuris neabejotinai kildavo iš Jono pasaulėvaizdžio ir patyriminio santykio su mūsų  prigimtine kultūra…

Atsakomybė už mūsų kultūrinį paveldą, už mūsų dvasinę, unikalią lietuvių vertybinę gelmę – yra tai ko mane tylėdamas nuolat mokė Krivis, kas didele dalimi mane patį nukreipė ir į Indijos kultūros tyrimus, ieškant kultūrinių bei religinių ištakų, sąsajų ir ryšių… Ačiū Kriviui už tai ir tikiu kad Jono darbas ir palaikymas iš anapus bus ir toliau jaučiami Lietuvoje ir ateityje…

Dvasios Ugnis/Gyvastis visada išlieka ir tik auga… Mirties nėra, tėra kiti būties ir patyrimo lygmenys, kuriuos dabar  Jonas betarpiškai pažįsta ir per kuriuos neabejotinai veiks mus ir toliau… Ateities kartos mums pavydės, kad turėjome galimybę pažinti Krivį…

Tebūnie…  OM TAT SAT!

Šarūnas MikelionisŠarūnas Mikelionis:

Tebūna lengva kelionė, šią žvaigždėtą naktį, Paukščių taku, į Anąpilį…
Jonai, Jūs, padovanojot Meilę lietuviškai dainai, kuomet širdis apsąldavo girdint Jūsų tvirtą Kario sielą giedant Žiūrų krašto dainas ir netik. Teapvalo Jus Šventoji Ugnis susitikimui su Didžiają Lietuvos Dvasia. Į Amžiną Šviesą ir Kūrėjo glėbį tepalydi Saulė Motulė. Už begalinę Tėvynės, Žemynos, Meilę!

Su didžiule pagarba ir riedančia skruostu ašara, Šarūnas iš Švenčionių krašto apylinkių.

Tvirtybės Krivio šeimai ir visai Romuvos bendruomenei.

Nijole-LaurinkieneNijolė Laurinkienė:

Buvau viena tų lituanisčių, kurios sekė paskui Joną Trinkūną kaip paskui mokytoją, autoritetą, mūsų dvasinės kultūros žinovą. Tai traukė mus anuomet, gal ir intuityviai suvokėme viso to vertę. Prisimenu pirmąjį VU ramuvos klubo  susibūrimą 1970 m. kovo 4 d. vienoje auditorijoje. Jonas buvo šios idėjos vienas pagrindinių įkvėpėjų. 1970 m. vasarą Dūkštose jau vyko pirmoji Jono suorganizuota ekspedicija. Vėliau jų būta ir kitose vietovėse. O mūsų dažnos kelionės į Žiūrus! Visi kartu ne tik talkininkavome šio ir gretimų kaimų žmonėms, bet ir dainavome, rengdavome vakarones. Jonas liko ištikimas savo idealams, įsitikinimams ir buvo jiems nuoširdžiausiai atsidavęs. Dabar tariu: „Žemynėle, būk linksma, priimk šią dūšelę ir gerai kavok!“

Nijolė Balčiūnienė su KriviuNijolė Balčiūnienė:

Pamačiau Mokytoją Kernavėje per pirmąsias atgaivintos  Rasos šventes. Jauni Vilniaus universiteto žygeiviai pirmą kartą išgirdome kiekvienam lietuviui brangius, bet tada dar nesuprantamus, žodžius: Rasos, Žemyna, Gabija, Sotvaras… Jonas Trinkūnas su bičiuliais tuo metu kūrė Ramuvą. Jie šiek tiek buvo vyresni, išprusę, žadino Baltiškosios kultūros gelmes, skleidė senosios lietuvių religijos šventumą. Jo žodžiai, mintys skverbėsi į jaunas širdis. Pasklidome po Lietuvą lankydami piliakalnius, pilkapynus, gojus, ieškodami dubenuotų akmenų, šventų ąžuolų, šaltinių. Platėjo, gilėjo pažinimo medis, senosios dainos suskambo folkloro ansambliuose, apeigų sakralumas persipynė su  Rasos šventės ugnimi, Vėlinių liepsnelėmis. Kaip gaivus šaltinis ištryško tautos versmės, kurios girdė senosios religijos puoselėtojus.

Jonas mus mokė, kad lietuvių senoji religija neatskiriama nuo gimtinės, protėvių žemės, kalbos, jos praeitis slypi senovėje, o jos pradininkai – mūsų protėviai.  Gal todėl tokia brangi lietuviams tėviškės žemė, kurioje daug amžių brendo ištisos kartos.

Pastaruosius dešimtmečius teko laimė eiti greta Krivio. Jis man patikėjo Lizdeikos šventvietę globoti, pakvietė į Vaidilų ratą. Šalia Krivio jaučiau nenusakomą dvasingumą. Į Dvarciškes važiuodavau „pabūti su Trinkūnu“, pasėdėti šalia, ant suolo palangėje. Nebūtinai kalbėdavo Jis.  Mokėjo išklausyti, patarti ir tyloje pabūti. Sielos vaistai buvo dainavimas. Krivio dėka dainos vėl tapo Romuvos religijos „šventuoju šaltiniu ir versme“. Švęsdami žiemos Saulėgrįžą kartu dainavome paskutinį kartą.

Jau atkelti vario varteliai, jau atidarytos vėlių durelės…per kurias Romuvos Krivis Jaunius Paukščių Taku keliauja į Protėvių buveinę.

Žmogus, kuris laikėsi senųjų papročių ir tikėjimo, gyveno darnoje ir doroje, yra amžinas ir nemirtingas.

Krivio dvasios žvaigždė sužibo Dausose.

erika-drungyteErika Drungytė:

Himnas žolei

Kai sueižėja glotnūs langai
Ežerų atkartojančių dangų
Ir krauju ima srūti laukai
Lekiant salvėms iš saulės patrankų

Kai šuoliuoja geltoni kariai
Ordų ordos gyvybę nušluoja
Vien žolės neįveikia kuriai
Amžinybė šarvus graviruoja

Tai žolė neišmoko galvos
Lenkt kai narvą sausra atrakina
Ir smėlynai nuo kaulų kalvos
Pasileidžia užlieti dykynę

Tai žolė neišmoko išduot
Prispausta po ledynmečių volais
Savo spalvą kasmet atkartot
Nirčiai kalas pro ledo gurvuolius

Savo žemę žolė apkabins
Kaip žvaigždynais baltais šaknų pirštais
Ir tankiausia šviesa apipins
Tą pasaulį anapilių  tirštą

Ji ir čia ir tenai lyg tinklu
Gaudo žemę suaudžia velėną
Tai stipriau už bet kokius ginklus
Ir tikriau už dievus trikamienius

Ir mane tu savim užadyk
Kad neliktų spragų nei tuštybės
Žalias žalias lietuvių žaltys
Amžina mano žemės tirštybė

Nika Aukštaitytė–PuteikienėNika Aukštaitytė–Puteikiene:

Baltoj tyloj nuskęsta laikas,
Baltoj tyloj tarp debesų
Esu kažkam tik mažas vaikas,
Tiktai užuomina esu.

Brendu per sniego pūgą klaidžią,
Brendu, ieškodamas takų.
Kažkur aukštai trimitai gaudžia.
Ne man. Aš vartų nerandu.

Pilis baltais kristalais žiba –
Namai būtybių tobulų.
Man prieš akis – naktis beribė,
Naktis – nerandančiam savų.

Aviu aš klumpes ledo šalto,
Verpiu aš vilnas iš šerkšnų.
Kitai tėvynei aš sutvertas.
Čia – tik užuomina esu.

Miglė Nargėlaitė–ValaitienėMiglė Nargėlaitė–Valaitienė:

Brangus Mokytojau,

Taip ir neparašiau Tau paskutinio laiško,
Neužėjau, neaplankiau…
Bijojau priekaištų, kurių sulauksiu,
Tiek laiko darbus pamiršau…

Beržai sūpuoja sakalo vaikus prie upės
Ir plaukia valtis per upes vėlių
Žvaigždė Vakarė spindi, kelią rodo
Ir aš tarp jų viena einu…

Prie kelio posūkio sūpuojas vėtros
Ir spindintys žili plaukai
Tau, Mokytojau, kanklių aidas skamba
Ir mes palikę be Tavęs silpni.

Alesis Mikus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Ales Mikus:

Jonas Trinkūnas, Krivis Jaunius svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visam baltų pasauliui, kurio skeveldros dabar puoselėjamos įvairiose to pasaulio dalyse ir Gudijoje, kur gyvenu. Jis buvo daug kam svarbus ir kaip asmeninis mokytojas. Jo pavyzdys, jo dvasinė galia vedė ir veda daugelį. Jis įžiebė ir savo gyvenimu palaikė tikėjimo ugnį daugelyje iš mūsų, tame tarpe ir manyje asmeniškai. Jo  galia gyvens mumyse ir po jo mirties. Jis aplink save skleisdavo Darną, jis daugino Darną šiame pasaulyje. Didžiuojuosi, kad buvo suteikta garbė pažinti tokį žmogų. Dabar mums teks nešti šią ugnį be jo, tai būs sunkiau, bet jo dvasia padės.

Valdas AnelauskasValdas Anelauskas:

Kaip tik šiandien, sausio 20 d., ruošiausi išsiųst Kriviui e-knygą apie pagoniškas kalendorines šventes, o prieš vos kelias dienas mudu dar dalijomės mintimis bei prisiminimais apie Dobroslavą, kurio laidotuves Jis neseniai buvo aprašęs Alke. Kas galėjo pagalvot, jog tai ir bus paskutiniu Jo paskelbtu rašiniu, ir dar tokiu pranašingu…

Žinoma, sunku bus su šia netektimi dabar susitaikyti, bet kaip kažkas labai gražiai pasakė, gyvenimas yra trumpas, užtat amžinybė – amžina. Mes visi gyvename savo gyvenimus, čia ir dabar, net ir nepagalvodami dažniausia apie tai, kad po mirties, kaip senovės skandinavų poemoje Hávamál parašyta, vienintelis dalykas kas išlieka, niekada nenumiršta, tai mirusio žmogaus atlikti darbai. Tas ir yra svarbiausia, o Krivio Jauniaus atlikti šiame gyvenime darbai tikrai išliks amžinai.

Lietuvių tautos istorijoje Jonas Trinkūnas stos šalia Kudirkos, Basanavičiaus, Vydūno. Tokių ypatingų žmonių tokiose mažose, kaip mūsų, tautose tebūna per šimtmetį tiktai vienas kitas.

Gintaras RonkaitisGintaras Ronkaitis

Krivį prisimenant

Išėjo Žmogus – Legenda. Legenda jis buvo dar tada, kai vaikščiojo tarp mūsų. Vienas pirmųjų šiuolaikinėje Lietuvoje (1967 – pirmoji vieša Rasų šventė, o pirmoji Šventa Ugnis, matyt, gerokai anksčiau), uždegęs Šventą Ugnį ir mum visiem priminęs, ką turim prisimint. Kas mes esam ir kas mūsų Prabočiai yra.

Gyvenimas, jam dar gyvam esant, tapęs legenda. Ką reiškia “gyvam”. Argi Jo jau nebėra? Argi mūsų Prabočių nebėra? Išėjęs iš šio mums visiems apčiuopiamo ir atrodančio aiškiu fizinio pasaulio, Jis įsiliejo į Omžinai Gyvųjų mūsų Protėvių – Žynių, Krivių, Išminčių, Didvyrių karžygių – gretas. Taip savimi nutiesdamas tiltą tarp praeities ir dabarties. Juk gyvenimas neprasideda gimstant ir neužsibaigia miršant. Ir ypač tiems, kas ateina į šį pasaulį su Didžia Užduotimi. Krivio Jauniaus Misija – gaivinti Protėvių Dvasią, mūsų Tikėjimą. Būdamas pirmeiviu, jis nešė deglą. Ir sklido ta Šviesa plačiai ir budino žmonės, kad prisimintų, kad atsibustų iš atminties stingulio.

Dabar taip svarbu rodos, kad buvau šį Žmogų sutikęs. Tų mūsų susitikimų nebuvo daug, tačiau man buvo jie prasmingi. Indijoje tai būtų pavadinta darshan – susitikimu su Šventu Žmogumi. Tylus jis buvo ir ramybė apimdavo šalia jo ir gerumas kažkoks, lyg pasijaustum širdį turįs. Tą, kurią poetai apdainuoja.

Prisimenu tylią akimirką Dvarciškėse, sėdi Krivis, šalia troboj stalas, virš stalo sukasi šventas protėvių Sodas. Tokia graži tyla, ugnis spragsi pečiuj ir tas Sodas sukasi kažkaip ypatingai ir viskas ypatinga. Nors atrodytų ir nieko tokio ypatingo nevyksta… Būtent po šio vakaro ėmiau tirti Sodus, suvokdamas juos ne vien kaip etnologinį, tačiau kaip dvasinį mūsų tautos gyvensenos faktą ir Protėvių aukšto suvokimo įrodymą.

Kai žmogus išeina, šios akimirkos įgyja dar gilesnę prasmę. Nes šį mano aprašyta akimirka buvo mokymas tyla.  Nebuvo ištarta nė žodžio, tačiau kiek daug Esmės atskleista!

Kai žmogus išeina ir mus palieka – visada liūdna. Tačiau ir džiaugsmas ima – kad buvo atėjęs, kad keliai suvedė.

Ir dar. Krivio išėjimas yra tiek pat svarbus, kiek ir buvimas šiame pasauly….

Yra gražūs lietuviški žodžiai aumuo, aumenys, aumeningas. Tai reiškia ir sielvartą ir atmintį ir žmogaus savybių ypatingumą, suvokimą. Ne viskas žodyne parašyta, ką širdis jaučia, šį žodį išgirdus. Krivis Jaunius buvo (yra) Aumeningas Žmogus…

Aumens – atminties ir suvokimo.

Gabriella AnelauskaitėGabriella Anelauskaitė:

Krivis Jaunius mano gyvenime buvo kaip trečias senelis. Nuo tos dienos, kai atvykau į Lietuvą, jis mane globojo, mokė, skatino tobulėt. Didelė dalis to, dėl ko aš dabar didžiuojuosi, yra jo dėka. Kai aš pasiklysdavau savyje – jis man parodydavo kelią. Kai mano siela buvo nerami, – jis siūlydavo padainuot, pasikalbėt, išsipasakot, paskolindavo knygą paskaityt. Labiausiai aš jam dėkinga už įskiepytą meilę lietuvių liaudies dainoms. Dabar aš jau suprantu, kodėl jis bardavo, kai skųsdavausi, kad nusibodo dainuoti vis tą patį per tą patį. Tos dainos yra amžinos, jose slypi mūsų protėviai, jų vėlės su mumis šnekasi per tas dainas. O man ši Perkūno daina labiausiai siejasi su juo. Jos klausydama aš visada prisiminsiu jį – mano Mokytoją, Bičiulį, Krivį.

Eglė ČesnakavičiūtėEglė Česnakavičiūtė

Nuo pat pirmadienio, kai tik išgirdau šią baisiai liūdną žinią, nežinojau net ką sakyti. Buvo tik tuščia. Suvokiu, kad tuščia dabar yra ne tik man, ne tik baltų tikėjimo išpažinėjams, folkloristams, etnologams… tuštumą pajuto visa Lietuvos žemė, netrukus priimsianti veliono kūną savo globon.

Šis žmogus per savo gyvenimą (o jis galėjo būti daug ilgesnis!) nuveikė nesuskaičiuojamą galybę gerų darbų. Jis kėlė lietuvių tautinę dvasią iš sovietmečio… gniaužtų, nebijojo taikiais būdais prieštarauti sistemai, visą savo gyvenimą ėjo vieno tikslo link.

Kai man buvo 14, jis tapo mano Mokytoju. Pirmąkart jį sutikus supratau, kad Jonas – neeilinis žmogus. Jo pamokymai, pasakojimai, giedojimas… – viskas turėjo man didelę prasmę. Trinkūnų sodyba Dvarciškėse taip pat sukelia tik maloniausius prisiminimus… Metai Kūlgrindoje davė galimybę pažinti šį nuostabų žmogų dar giliau.

Taigi liūdžiu su visa Lietuva. Linkiu jo vėlei ramios ir lengvos kelionės pas protėvius į dausas. Keliu kaušą šiandien į Tave, Mokytojau. Vieną dieną susitiksime!

sigita-lesinskiene-asmen-nuotrSigita Lesinskienė:

Liūdesys ir skausmas ėmė tirpti einant palydėjimo atsisveikinimo ratu ir giedant, toks stiprus visų atsisveikinimas su Jonu Jaunium vyksta, ir vieta prie Vilnelės Velijos  – viskas laidotuvėse taip gryna, tikra ir teisinga, koks ir buvo KRIVIO gyvenimas, darbai, buvimas su mumis. Toks Jis stiprus ir reikalingas buvo, ir tebelieka. Ir Gamta šiom dienom ypatinga, kiek Saulės šviesos, koks didelis Mėnulis, koks skaistus baltas žiemiškas šaltis.

Prisiminus Jo lengvą švelnumą, gilią pajautą ir Perkūniškos jėgos stiprybę, labai aišku, kokia didelė laimė buvo KRIVĮ gyvenime pažinti ir su juo bendrauti. AČIŪ už viską, ko žodžiais nenusakysi. Dvarciškės. Dainų šventieji kodai ir jų pajautimas, mokėjimas pasidalinti tuo pajautimu. Šypsena. Pasėdėjimai. Geras žodis. Perkūno Giesmė. Dubenėtas  Akmuo. Ugnis. Medis. Trinkūnų namai. Lietuvos išminčių knygos. Baltų mokykla. Džiaugsmas susitikti.  Darnos suvokimas: Rimo rimo tūto rimo rimo tūto sutariela, sutariela…

Lietuviškos dvasios, giliausių kiekvieno esaties šventųjų šaknų pajauta per gamtą ir dainas, protėvių išminties, stiprybės supratimas, puoselėjimas, išlaikymas ir perdavimas – pagrindinis Trinkūno (taip dažniausiai vadindavom) darbas ir šventoji pareiga šiame gyvenime. Jis labai džiaugėsi, kad jaučiančių ir suprantančių ratas didėja, mačiau, kiek daug Jis perdavė jaunimui ir mums visiems aplinkui. Jo pavyzdys įpareigoja ir moko. Darbai bus tęsiami, su jo palaikymu iš ANAPUS. Stiprios mūsų protėvių vėlės, kiek visokių laikmečių prabėgo, o jos gyvos, veikia, yra su mumis.

Nuolatinės kaitos ir judėjimo giluminiai dėsniai nenumaldomi. Uždegėm žvakeles, tyloje ir dainuodami palydime, atsisveikiname.

Giedro šventosios Ugnies švytėjimo, Dievų globos anapusybėje….

egle-ir-tomas-dirgelosTomas Dirgėla:

Krivis mus su žmonele Skaiste sujungė į šeimą – tvirtą, darnią ir visomis prasmėmis lietuvišką; šeimą, suprantančią savo įsipareigojimus protėviams, tautos dabarčiai ir ateičiai; šeimą, kuri savo ainius auklės būti lietuviais – kalba, dvasia ir darbais.

Po Krivio išlydėjimo Dausosna mane apėmė kaži kokia didžiulė energija, didžiulė pareiga atnaujinti savo santykį su protėvių tikėjimu ir tradicijomis, su liaudies kūryba ir joje slypinčia išmintimi – į visą tai pažvelgti iš naujo, kitokiu, tarsi labiau subrendusiu žvilgsniu. Ir tai vyksta.

Taip niekada ir neišdrįsau prieiti prie Krivio, pasidalinti vienokiomis ar kitokiomis mintimis, išgyvenimais, atgal gaunant didelės išminties. Tačiau tai darau šiandien – Jaunius Trinkūnas geba mokyti ir išlydėtas.

ZALTIS zime_logodievturiu-logoLatvijos Dievturių bendruomenė, Latviškos Gyvensenos centras ZALTIS:

Skausmo dienomis esame su jumis, broliai lietuviai!

Kai gavome tą šaltą dieną žinią apie Lietuvos kryvio Jono Trinkūno kelia i Anapilį, atrodė, jog diena dar šaltesnė tapo. Bet žiemos saulutė nesiliovė spindėti, lyg norėdama mums pabiloti, jog šviesos kelias nesibaigia. Taip kaip Jono veikla ir palikimas, pilni spindesio ir begalybės.

Mes Joną pažinojome, kaip baltiškos dievystės lietuviškos šakos puoselėtoją, Romuvos įkūrėją ir vadovą, Pasaulio etninių religinių bendruomenių veiklos ir bendradarbiavimo pradininką. Jonas Latvijos Dievturių bendruomenei ir Latviškos Gyvensenos centro ZALTIS žmonėms buvo atrama ir pagalbininkas rengiant ir plėtojant Baltų krivulės sueiga.  Daugelio kartų latviai – tautosakininkai, folkloristai, kitų tradicinių kultūros sričių aktyvūs puoselėtojai esame dalyvavę Jono rengiamose stovyklose ir Vasaros mokyklose. Tai paliko ryškius pėdsakus mūsų dvasinio vystymosi raidoje, stiprino ir plėtojo akiratį, žinias apie senovės baltų sielos stiprybę ir didybę.

Jeigu esame apmąstę amžinybės sąvoką, tai esam ir suvokę – mes esame ir Jono puoselėto baltiškumo šaukliai ir veikėjai – tie, kurie Jona pažinojo ir buvo sutikę, ir tie, kurie apie Jį buvo tiktai girdėję.

Šiandien siunčiame širdingiausia užuojauta Jono artimiesiems, šeimai, ypač Inijai ir dukroms, bendraminčiams, mokiniams, draugams ir visiems broliams lietuviams Lietuvoje, kurie liūdi.

Mes uždegėm atminimo ir šiltų minčių žvakelę dūmodami apie Jono dvasios kelius.

Mes Latvijoje sakome:

Vadiet mani dziedādami,
Nevadiet raudādami;
Lai iet mana dvēselīte
Pie Dieviņa dziedādama.

Palydėkit mane giedodami,
Nelydėkit raudodami;
Lai eina mano dvaselė,
Pas Dievulį giedodama.

Te šviečia!

Vydūno draugijaVydūno draugija:

Dar taip neseniai Jonas Trinkūnas (1939-2014), rašydamas savo prisiminimus bei pamąstymus apie Vydūną ir Romuvą (Vydūno draugijos 25-ečio proga), mintimis buvo sugrįžęs į 1967-uosius, 1968-iuosius metus… Jo teigimu, Romuvos gimimas „neatskiriamai susijęs ir su Vydūno dvasiniu pasauliu“. Draugija didžiuojasi, kad jos Garbės nario Jono Trinkūno kelyje degė ir Vydūno Amžinoji Ugnis.

Tedega ji – Tavo širdies tiek metų kurstyta – mums dar ryškiau, Tau išėjus…

Palydėti Joną norime paties Vydūnožodžiais, jo „Amžinos ugnies“ Krivio ir žynių žodžiais:

Kiekvieną laimin Amžina Dievybė,
Kurs sieloje suranda Ruomuvą!
Čia tyli Amžinos Ugnies šventybė.
Lai tąją ji pati mums vis išlaiko.

Kiekviens liepsnelė esam
Pašventint ir raminti
Iš Amžinos Ugnies.
Kiekviens liepsnelė esam
Pašventint ir raminti.

__________________

Savo mintis siųskite: info@alkas.lt

Gimtadienio sveikinimai Jonui Trinkūnui draugų ir bendražygių įrašyti ant Inijos ir Jono Trinkūnų trobos durų Dvarciškių kaime, Švenčionių r. | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Gimtadienio sveikinimai Jonui Trinkūnui draugų ir bendražygių įrašyti ant Inijos ir Jono Trinkūnų trobos durų Dvarciškių kaime, Švenčionių r. | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Jonas Trinkūnas, Krivis of Lithuania’s Romuva, passed away

On January 20, 2014, 75-year old Jonas Jaunius Trinkūnas (b. 1939), founder of Lithuania’s pagan revival Romuva, as well as being an ethnologist and folklorist, passed away in Vilnius, Lithuania.

Jonas Trinkūnas was born on 28 February 1939 in Klaipėda. He finished primary school in Kaunas in 1957 and in 1965 he earned a degree in philology at the Vilnius University Faculty of Lithuanian Language and Literature. While still a student he founded Indijos bičulių draugija (Society of Friends of India). The Vedic traditions of India were what pushed him to search for the roots of Lithuanian culture and its spiritual meaning.

In 1967 J. Trinkūnas and his friends organised the first Rasos (Summer Solstice) celebration in Kernavė, which was the start of a great “singing revolution”. Three years later the KGB tried to erase from the nation’s memory the Rasos celebration in Kernavė, but in every corner of Lithuania folklore and ethnographic ensembles had begun to form, the bonfires of Rasos celebrations were lit, candles burned on Vėlines (All Saints Day) — symbols important to the cultural vitality of the nation.

J. Trinkūnas was one of the founders of Vilnius University’s Ethnographer Ramuva society. Folklore studies, trips to Lithuanian villages with hundreds of students for the purpose of writing down Lithuania’s living culture, songs, traditions, awakened from Soviet lethargy the hearts and souls of those who even now continue to call themselves ramuviai and žygeiviai (“travellers”).

From 1969 to 1973 J. Trinkūnas worked at the Faculty of Philology at Vilnius University as a post-graduate and lecturer.

The folkloric movement was so dangerous and unacceptable to the Soviet government that those who organised and participated in the traditional holiday celebrations were persecuted by the KGB as the greatest enemies of the Soviet empire.

In 1973, for his dissident activities, J. Trinkūnas was forced to leave the University. Until 1988 he was forbidden from engaging in any scientific research work and activities in his profession.

Therefore, for more than two decades, J. Trinkūnas dedicated his life to studying the living traditions of Lithuania. Travelling from village to village and helping the people in their many various daily activities, he listened to and learned their songs, stories, customs and beliefs. These experiences were more valuable than any university and turned the Ramuva folklorist into a true believer of Romuva, who discovered in the folk memory a thousand living springs of the nation’s spirit and raised it to the level of a symbol of the ancient Baltic faith.

With the beginning of the Sąjūdis (the Reform Movement of Lithuania), J. Trinkūnas was able to return to the University and worked as an assistant at the Ethics Division of the Institute of Philosophy and Sociology. In 1990–1993 we held the office of Head of the Ethnic Culture Division of the Ministry of Culture. From 1994 he worked as researcher at the Ethics and Ethno-Sociology Division of the Institute of Philosophy and Sociology; he lectured on ethnic culture at Vilnius Pedagogical University, participated in numerous international conferences and events related to old pagan faiths, authored many articles in Lithuanian and foreign press, wrote several books. He was a member of the ritual folklore ensemble Kūlgrinda, Etninės kultūros draugija (Ethnic Culture Society), Tautos namai (Home of the Nation), Mažosios Lietuvos reikalų taryba (Board of the Affairs of Lithuania Minor), Prūsa club and other organisations.

J. Trinkūnas’ scientific and ethno-cultural activities bloomed during the Atgimimas (post-Independence period in Lithuania). When Trinkūnas was Head of the Republic of Lithuania Ministry of Education and Culture’s Ethnic Culture Division, this division cared not only for ethnographic and folklore ensembles, issues on Lithuanian education and culture in Lithuania Minor and Kaliningrad, but also extensive publishing activities. As Head of the Ethnic Culture Division, J. Trinkūnas demanded that a special Jonas Basanavičius Award be founded, which would stimulate folklore research and activities. This was also the same time when the idea was raised to found the Council for the Protection of Ethnic Culture, accountable to the Seimas, which even now continues to implement the Law on National Protection of Ethnic Culture.

In 1992, together with his followers, J. Trinkūnas registered the Romuva religious community, which later included all of the communities throughout Lithuania and became the community of the ancient Baltic religion. In 1998, at the World Congress of Ethic Religions (WCER) in Vilnius, J. Trinkūnas was chosen as this organisation’s Chairman. Later, as Chairman of this Congress and spiritual leader of the Lithuanian Romuva, he was invited to different events in India, Australia, USA.

In 2002 J. Trinkūnas was ordained as Krivis (HIgh Priest) of Romuva and was given the name Jaunius (lit. jaunas — “young”), symbolising the rebirth of the ancestor’s faith.

In 1997, along with Venantas Mačiekus, for the organisation of the Ramuva cultural reform movement, Jonas Trinkūnas was awarded the State Jonas Basanavičius Award.

In 2013, on the occasion of Statehood Day, for active anti-Soviet dissident activities, organising of ethnographic activities as well as underground distribution of religious and nationalistic literature, Jonas Trinkūnas was awarded by the President of Lithuania the Order of the Grand Duke Gediminas.

Unfortunately, Krivis Trinkūnas’ lifelong goal that the traditions of Lithuania’s ancestors in the form of the Romuva faith be legalised and recognised as an official religion has unfortunately still not been realised.

Particularly poignant now are the words of Romualdas Ozlas, one of the signatories of Lithuania’s Declaration of Independence. These words appeared in 2007 in the journal Liaudies Kultura:

“No one has yet truly valued the legacy of Jonas Trinkūnas. The time will come for this, for he is truly a cultural hero … / .. / Everything he achieved he did supported only by himself, scorned by all, and even when we has not scorned he was observed with indifference; therefore we still have the duty to honour him…”

***

Jonas Trinkūnas’ funeral is planned for Thursday, where his cremated remains will be buried at Rokantiškes cemetery.

He leaves behind a grieving widow, five daughters and three grandchildren, as well as the whole Romuva community, in whose hearts Krivis Jaunius will remain forever.

J. Trinkūnas’ family asks that all those who would like to honour the deceased donate to the construction of Romuva’s temple.

Also, the family asks that his spirit be honoured by lighting a candle or writing a few memorial words.

Here is the last song recorded by Krivis Jonas Jaunius Trinkunas, from the upcoming Kūlgrinda album, which he was fortunately able to complete before his untimely death:

Laidotuvių eisena Vilniaus Šventaragio slėniu | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Laidotuvių eisena Vilniaus Šventaragio slėniu | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Vertė Gabriella Anelauskaitė

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *