Rusijoje „Slavų bendruomenių sąjunga“ (SBS), pasišventusi gaivinti senąjį slavų tikėjimą savo leidžiamame žurnale „Rodnoverije“ (2014 m. Nr. 1) paskelbė apie savo patriarcho Dobroslavo (Aleksejaus Dobrovolskio) laidotuves pagal senovės slavų papročius.
Apie šias pernai metais gegužės mėnesį vykusias laidotuves žinią į Lietuvą atvežė neseniai Vilniuje atsilankęs SBS vadovas Belojaras. Į Lietuvą jis buvo atvykęs susipažinti su čionykščių baltų tradicijų tęsėjų – romuvių veikla.. Dobroslavo palaikai jo paties prašymu senu slavų papročiu buvo sudeginti ant apeiginio laidojimo laužo.
Kaip gi pavyko sudeginti mirusįjį senoviniu papročiu? Tai buvo beveik neįmanomas veiksmas pagal Rusijos įstatymus. Pats Dobroslavas, jausdamas artėjančią gyvenimo baigtį, ėmė rūpintis savo sudeginimo juridiniu pateisinimu. Tam jis išsirūpino notaro patvirtintą dokumentą.
Į Velionio palydėtuvių „trizną“, taip šermenis vadino senovės slavai, suvažiavo didelis būrys bendratikių, daugiausia iš „Veleso rato“ bendruomenės. Deginimo laužas buvo sukrautas prie Dobroslavo sodybos.
Atsisveikinimo su Velioniu apeigų metu buvo priminti Dobroslavo pamokymai ir priesakai. Štai kelios Dobroslavo mintys : „Aš gerbiu gyvenimą, bet nerūgoju prieš mirtį. Aš žinau – dvasios mane paims į savo linksmą giedotojų ratą“ ir dar –„Gyventi reikia garbingai ir numirti be baimės“.
Dobroslavas gimė 1938 m. spalio 13 d. Maskvoje. Gana anksti įsijungė į politinį disidentinį judėjimą, todėl sovietų valdžios buvo kalinamas lageriuose. Čia jis susipažino su kaliniais vokiečiais, kurie pasirodė buvę vokiečių pagoniškų organizacijų nariais. Tai įtakojo jo susidomėjimą skandinaviška mitologija ir religija.
Išėjęs iš įkalinimo Dobroslavas metė savo politinę veiklą ir atsidėjo religinėms paieškoms. Dirbdamas bukinistiniame knygyne, sukaupė turtingą biblioteką. Jis daug rašė, skaitė paskaitas, ypač pabrėždamas būtinumą grįžti prie senųjų slaviškų vardų. Taip atsirado Dobroslavo ir Belojaro vardai.
1989 metais jis prisiėmė Dobroslavo vardą, įkūria pagonišką bendruomenę, pradeda rengti pagoniškas šventės, skaito paskaitas.
1990 metais jis nusprendžia palikti civilizaciją ir kartu su savo suaugusiais sūnumis Rodostavu ir Viatičiu įsikuria atkampiame kaimelyje Vesenevo Kirovo krašto miškuose.Čia jis bei jo sūnūs ima gyventi darnoje su gamta: Rodostavas įsiveisia bityną, o Viatičius ima drožti pagal užsakymus kaušelius bei kaušus ir kankles. Jo sodybą pamėgsta lankyti rūsų pagonys, o Dobroslavas išgarsėja kaip slavų pagonybės puoselėtojas – žynys.
1990 m. Dobroslavas surengia Kupalos-Saulėgrįžos šventę, į kurią pirmą kartą susirenka daugiau nei šimtas pagonių.
Dobroslavas parengia pirmąjį trumpą slavišką vardyną (imenoslov) ir pagonišką metskaitlių (meseceslov), kaip atgimusios slavų pagonybės ženklą įtvirtina septyniakryžmę svastiką (vadinamą Kolovorot).
Pasak SBS vadovo Belojaro, slavų senojo tikėjimo bendruomenės nėra palaikomos rusų valdžios, kuri visaip remia ir finansuoja stačiatikių religiją. „Rodnoverai“ („gimtatikiai“), taip save vadina rusų pagonys, netgi patiria dažnus persekiojimus. Pavyzdžiui, yra dažnai nugriaunami jų šventose vietose pastatyti Perūno mediniai stabai. Jų bendruomenių iki šiol valdžia oficialiai neįregistruoja, nes nepripažįsta jų religinio tęstinumo. Valdininkai sakosi galintys juos įregistruoti tik kaip neopagonišką organizaciją. Tačiau rusų pagonys siedami save su senąją vietinę tradiciją kratosi šio vardo. Ir vis tik Belojaras neatmeta galimybės, kad dėl sunkios padėties gali tekti sutikti su tokiu valdžios jiems primetamu reikalavimu.
Dobroslavo laidotuvės. Ugninis atsisveikinimas 1 dalis:
Dobroslavo laidotuvės. Ugninis atsisveikinimas 2 dalis:
atmintis,
galia,
vieta,
jėga ir laikas
visa sudeda
visa sudega
visa gimsta
savy turime – dar daugiau, dar giliau ir
nuo pat Protvos (Maskvos apyl.)
paliktas intakas, be politikos
SU MEILE
ir
su klaidomis
su viltimi
siekiame
per dainas,
per darbus,
per nuolatinę kasdienybę:
su laiku
su JUO
par-eis šventai
šviesos
vieta,
galia,
atmintis
Gražu, šventa būtų ir mūsų Kriviui po mirties suteikti tokią didžiulę prasmingą pagarbą.
paliko civilizaciją ir… organizavo šventę??? Čia galima baigti. Beje, ačiū, dabar man aišku, iš kur mūsų “pagonys” semiasi ideologinės stiprybės.
Šiaip „pagonys“ savęs pagonimis nevadina, taip įžeidžiančiai krikščionys pravardžiuoja stabmeldžius, daugiadievius ar senųjų tikėjimų atstovus. Lotyniškas „paganus“ reiškia „kaimietis“, todėl visi straipsnyje aprašyti žmonės yra išvadinti kaimiečiais.
Neišmanėlis. lyvis
Labai labai domiuos tokiais gamtagarbiais. Įsiklausau į jų stiprią žiūrą ir jautą – kai jie čia garbingai teigia, kad tiki ne į Dievus, o Dievams, kad patys jaučiasi Gamtos sūnumis ir dukromis, palaimintaisiais lietaus, vėjo ir t. t.
—-
Kaune kiekvieną ketvirtadienį dviejų upių Neries ir Nemuno santakoje 18 val. uždegama Ugnelė Dievams ir Deivėms. Tokius panašius žmones – grįžtančiuosius į save ir savo Dievus – man teko laimė ten rasti.
įdomi buvo informacija, tik noriu pastebėti, kad senovėje deginant nebuvo naudojami karstai, o mirusysis būdavo įvyniojamas į maršką (audeklą). Taip ir dabar yra Indijoje. Čia laidotuvės sumodernintos