J.Vaiškūnas. Rytietiški Trys Karaliai ar baltiška Krikštų šventė? (66)

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Įsigalint krikščionybei visur ir visuomet savitos senosios tautų tradicijos buvo pritempiamos prie žydų tautos ir krikščioniško mokymo įvaizdžių. Tai buvo padaryta ir su baltų bei kitų Europos tautų pasaulėžiūra. Mes baltai susidūrėme jau su vėlyvosios krikščionybės poveikiu – įsiurbusios į save iš dalies kai kurias Artimųjų rytų, keltų, germanų ir kitų indoeuropietiškų kultūrų tradicijas. Bandymas krikščioniškai perkoduoti vietos tradicijas ypač ženklus metinių kalendorinių švenčių simbolikoje. Likdamos iš esmės su gamtos virsmais ir žmogaus ūkine veikla susijusių gairių per gamtinį kodą simboliškai išreiškiančių ir žmogaus sielos poreikius rinkiniu – ciklinis kalendorinis ratas buvo paverstas ir krikščionių mitinės istorijos projekcijos skale. Krikščioniškasis kodas ypač akivaizdus dabartiniame tradiciniame liaudiškame kalendorinių švenčių paviršiuje. Sakau – paviršiuje, nes tai nekeičia pačių švenčių savito tautinio giluminio gamtinio turinio. Tarkime Joninės nesėkmingai bando užgožti Rasos – Kupolių šventės giluminę esmę, Visi šventieji – Vėlines, Marijos šventės – deivės Žemynos, mitinio Kristaus gyvenimo įvykių datos – Perkūno švenčių turinį, tačiau būdamos paviršutiniškos krikščioniškos liturgijos atspindžiais, jos taip ir neperprato ir neperėmė šių švenčių gelminių gamtinių-dvasinių klodų.

Sausio 6-toji, krikščionių siejami su mitiniais „Trimis Karliais“, taip pat bando nuspalvinti mūsų baltišką dienų ir metų laikų prasmę Krikščionių herojaus Jėzaus Kristaus biografijos turiniu, tačiau ir vėl nesėkmingai, nes jokių gilesnių tikrų tuo metu mūsų gyvenamame laike ir erdvėje vykstančių gamtos ir sielos virsmų esmės neapčiuopdama praslysta esmių paviršiumi.  Šios, kaip ir kitų dienų ir vietų esmingumas tebeglūdi mūsų išsaugotame, nors vis labiau primirštamame baltiškame šventės supratime. Sausio 6-tąją mūsuose nuo seno buvo vadinama Krikštais, Atarašais. Latviai ir lenkai išsaugojo šios šventės dangišką pavadinimą – Žvaigždžių diena.

Trumpiausias Saulės „stovėjimo“ dienas nuo Kūčių iki sausio 6–tos Šiaurės Europos tautos siejo su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu. Šį laiką Lietuvoje vadindavo – „tarpukalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“. Tuomet sodybas lankydavo žmonės persirengę lokio, arklio, gervės, ožio ir kitomis apeiginėmis kaukėmis. Tik paskutiniu metu krikščioniškos mitologijos įtakoje šių persirengėlių būrį papildė ir Trijų Karalių personažai. Atsilankę sodyboje persirengėliai giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės ir gero derliaus, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami. Nors per amžius išblėso šių kalėdinių kaukininkų supratimas, bet galima spėti, kad tai – mitiniai protėviai, vaizduojantys mūsų pačių žmogiškąsias savybes, kurios buvo kildinamos iš toteminių mitinių protėvių siejamų su gyvūnų pavidalais ir jų įkūnijamomis galiomis. Bandydami susivokti kas esame, dar ir dabar save lyginame būtent su gyvūnais: „stiprus kaip lokys“, „dirba kaip arklys“, „grakšti kaip gervė“, „užsispyręs kaip ožys“… Kadaise žvaigždininkai simbolinius gyvūnų vaizdinius siedami su žvaigždynais sukūrė net savitą astrologinę sistemą įgalinusią žynius atlikti žmogaus dvasinės ir fizinės raiškos prognostiką.

Būtent senovinių dangaus šviesulių stebėjimo praktikos dėka buvo pastebėta, kad praėjus 12 dienų po žiemos saulėgrįžos – sausio 6 d. jau yra pastebimas dienos pailgėjimas. Tą dieną tamsa pradeda pastebimai  trauktis, o pagal mitinį mąstymą būtent tai ir reiškia dangišką ženklą vėlėms iki tol tamsioje vėlumoje lankiusioms mūsų laukus ir namus  iškeliauti atgal į Anapilį, 0 ten iš kur jos kasmet ir ateina po Vėlinių. Todėl Krikštų išvakarėse būdavo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis.  Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, pastatai ir daiktai buvo „atrašinėjami“ – magiškai pažymimi. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, nupiešdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus. Tarsi kokiame spiritizmo seanse tokiais ženklais pažymėton erdvėn vėlės jau nebegali grįžti, tad privalo apsigręžti ir keliauti Dievop iki kitų šventvakarių.

Ne tik anglimi ir kreida buvo ženklinami būstai, tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyniniuose kraštuose apsauginiai kryželiai buvo daromi taip pat ir iš verbos šakelių ar šiaudų ir, apsaugos nuo piktųjų dvasių sumetimais, būdavo užkišami įvairiose pastatų vietose. Latviai ant pastatų, neatkeldami rankos išpaišydavo penkiakampės arba aštuonkampės žvaigždės – vadinamus slogučio kryžius (lietuvēna krusts). Kaip minėjau ir pačią Krikštų šventę latviai vadino – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Taigi, pliuso pavidalo maginių kryželių prasmė gali būti perteikiama ir  žvaigždžių simboliais. Ir tai neturėtų stebinti, nes su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kalėdų išvakarėse pasitinkame protėvių vėles, o su Šienpjovių žvaigždyno ryškiausių 3 žvaigždžių vakariniu patekėjimu – jas jau išlydime. Taigi 3 kryžiukai + + + , tai ir trys žvaigždės savo pasirodymu pranešančios apie žiemos Saulėgrįžos šventinio laikotarpio išsipildymą – Naujos Saulės, Naujos Šviesos, Naujo Pasaulio užgimimą ir su juo siejamų visų žmogiškųjų vertybių atgavimo galimybę.

Kalėdinis laikotarpis baigėsi. Pasisėmę galių iš savo protėvių išminties ir tikėjimo šventųjų aruodų naujoje šviesoje dabar turime kilti ir kibti į naujus ir didingus darbus.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>