J. Vaiškūnas. Kai pražysta paparčio žiedas

Kai paveldo turtų vis dažniau ieškoma su kastuvais ir metalo ieškikliais, o paparčio žiedo ir kalėdinių stebuklų akcijas skelbia didieji prekybos centrai, vis dažniau tenka prisiminti Fridricho Nyčės žodžius: „Jeigu aš ką nors suprantu žmoguje, žmoguje, galvojančiame simboliais, tad štai ką: kaip realybę, kaip „tiesą“ jis suvokė tik realybę vidinę, o visą kitą, kas gamtiška, laikina, erdviška – kaip savo sakmių medžiagą“.

Tad gamtinio išorinio pasaulio įvairovė mūsų protėvių buvo priimama kaip savotiškas tekstas. Ji kalbėjo apie žmogiškosios būties kelią ir tikslą, teikė gyvenimo ir elgesio gaires bei kryptis. Gamta buvo suvokiama kaip vidinio dvasinio pasaulio metafora – kaip savotiškas žmogaus sielos veidrodis.

Metiniu Saulės ritmu pagrįstame tradiciniame kalendoriuje – su vasaros ir žiemos saulėgrįžos reiškiniais siejamuose kalendoriniuose Rasos – Joninių bei Kūčių – Kalėdų švenčių papročiuose dar ženklūs ne vien šventinių pramogų pavidalai, bet ir dvasinės patirtys bylojančios apie skirtingus pasaulio pažinimo kelius.

Apie šiuos kelius kalba du esminiai saulėgrįžos švenčių sakmių vaizdiniai. Rasos šventėje vienu mistiškiausių simbolių yra – paparčio žiedas. Kalėdose – vynu pavirstantis šulinių vanduo. Tiek įgijęs paparčio žiedą, tiek atsigėręs stebuklingai vynu virtusio vandens, žmogus įgyja visažinystės galią. Bet, atrodo, kad tiedu pažinimo keliai ir žinojimai yra pakankamai skirtingi.

Rasos šventėje švenčiamoje gamtoje, mūsų mintims ir dėmesiui plintant po klonius ir laukus, susitelkiant ir pasklindant gausiame bendraminčių būryje, mistinio paparčio žiedo paieška grindžiama racionalumu.

Paparčio žiedo ieškojimui parenkama vieta, kurioje yra negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Šermukšnio lazda apsibrėžus ratą ir patiesus skepetaitę, uždegama žvakė ir garsiai meldžiamasi nesižvalgant ir nesibijant visokių bauginančių baisybių, kurios per visą naktį šiurpiais garsais ir vaizdais mėgina išgąsdinti ir išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato… Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukrenta ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…

Kalėdose įsiviešpatavus tamsai, žmogaus veikla iš plačių erdvių nusikelia į namus, telkiasi apie namų židinį, kreipia mūsų mintis į savo giminę, savo šeimą, į savo vidų, į sielos gelmes. Tad ir Kalėdų visažinystė įgyjama visiškai priešingai negu Rasos šventėje. Tai nutinka atsitiktinai. Čia priešingai, negu paparčio žiedo atveju, apskaičiuotas tyčinis bandymas pasisemti ir atsigerti vandens, stebuklingai virstančio vynu, baigiasi mirtimi. Kalėdų stebuklingos visažinystės malonės tyčia laukti negalima.

Pasakojama, kad „kartą vienas vaikinas sėdėjo paprūdyje ir kas valandą vandenį ragavo: tik vieną sykį pasisėmęs atsigėrė: „Vynas!” – ištarė ir tuojau mirė. O jei netyčia būtų pasisekę tokią valandą pasemti ir atsigerti vynu virtusio vandens, tuomet būtų nemiręs ir įgijęs visažinystės dovaną.

Tuo tarpu netyčia įgytas paparčio žiedas, pavyzdžiui, užkritęs už apavo einant per mišką, kaip ir su juo lengvai įgyta visažinystė, neilgai trukus prarandama.

Regis mūsų senosios sakmės skiria du dvasinio pažinimo kelius: racionalųjį – pagrįsta minties drausme, logika ir intuityvųjį – grindžiamą netikėta spontaniška apreikštimi, patiriamą kaip mistinę dovaną, o ne išskaičiuotą ir iškentėtą racionalų pasiekimą.

Šį skirtumą liudija ir žinių nešėjų simboliniai pavidalai. Spindintis paparčio žiedas – nukrenta nelyg iš dangaus ant žemės nupuolęs šviesulys. Kartais jis tiesiog prilyginamas žibančiai žvaigždei ar švytinčiam mėnesiui.

Pažinimo vynas dažniausiai semiamas iš šulinio, taigi iškyla iš žemės gelmių.

Ant kalno, būryje draugų švęsdami aukščiausią pasaulio šviesos pakilimą vainikuojančią Rasos šventę ir atskirtyje atlikę paparčio žiedo paieškai būtinus veiksmus, bei nepabūgę baisių trikdžių ir kliūčių, įgyjame dangiškąją – dieviškąją visažinystės dovaną. O siaurame Kūčių – Kalėdų giminės rate, apsupti vėlių viešpatijos, pasisėmę šulinio vandens, galime nelauktai patirti protėvių vėlių teikiamą intuityvią visažinystės malonę.

Šiuodu dvasinio žinojimo kelius mūsų krašte, kaip ir senovės Indijos vedų tradicijoje, atitinka du metinio Saulės kelio periodai. Pirmasis pusmetis, kuomet Saulės kelias krypsta aukštyn – į šviesą, vedų raštuose vadinamas Devayana „dievų keliu”, o antrasis, Saulės keliui leidžiantis žemyn – į tamsą, – Pitrayana „protėvių keliu“. Indų tradicijoje „dievų” ir „protėvių keliai” – tai kartu ir dvi pomirtinio sielos likimo galimybės: „dievų kelias” veda į Nušvitimą, o „protėvių kelias” – į vėlių pasaulį ir po to į kitą įsikūnijimą. Kalėdų šventė šiame kontekste iškyla kaip savotiški vartai, į „dievų kelią”, o Rasos (Joninės) – vartai į „protėvių kelią”.

Aukščiausią Saulės kelio dievop tašką Rasos šventėje išreiškia aukštai ant karties iškeltos stebulės, o pakalnėn ridenami degantys ratai jau ženklina Saulės žemėjimo ir artėjančią „protėvių kelio“ pradžią. Šis kelias, naktims tapsiant ilgesnėm už dienas, atves į Vėlines, o vėliau, ilgiausią metų naktį, – prie šienu apkloto Kūčių stalo švęsime bendrą vakarienę su gyvaisiais šeimos nariais ir protėvių vėlėmis… kol vėl sugrįžtanti Saulė nepakreips mūsų minčių ir darbų „dievų keliu“. Senieji kalendorinių švenčių papročiai yra įdomūs ne vien savo pramoginiu žavesiu. Jie vis dar pajėgūs perteikti mums mūsų protėvių dvasines patirtis.

Kalėdose įkvėpti pažinimo vyną semiamės iš žemiškųjų dvasios gelmių šulinių, o Rasos šventėje trokštame šviesiausios dangaus dovanos – paparčio žiedo šviesos. Rasų dovanos nusileidžia kaip dangaus raktai atveriantys kelią į šviesą, į visavertį žinojimą. Žinojimas, pažinimas nuo seno tapatinamas su šviesa – „šviesus žmogus“, „šviesuomenė“, „švietimas“.

Būname pilki, paniurę ir tamsūs, bet siekiame šviesos. Paparčio žiedas – tai dvasinė metafora, rodanti kelią į šviesą. Ir kai eini teisingu keliu, tai visuomet turi įveikti patį didžiausią pasipriešinimą.