J. Vaiškūnas. Kaip atsinaujina Pasaulis

Monotoniško darbų ciklo grandines pertraukiančios metinės šventės – pašauktos būti sielos išlaisvintojomis ir pakylėtojomis virš kasdienybės svarmenų į kultūrinį, dvasinį filosofinį, dievišką lygmenį.

Apeiginiai veiksmai žmogaus sielai tebereikalingi kaip paženklintų klaviatūros mygtukų paspaudimai kompiuteriui. Tebeprogramuojame save – žodžiais, judesiais, dovanomis, giesmėmis, įvairiausiais ženklais…

Apeigos ir papročiai – dvasinio kelio išraiška, savotiškas jo žemėlapis. Nors sąmonės šviesoje jie pasirodo keistais ir nesuprantamais, tačiau mūsų sielų jie priimami ir sukelia jose gyvus ratilus ir sroves, žadinančias ir išlaisvinančias snaudžiančias mūsų galias.

Atsinaujinimas kyla iš mūsų vidaus. Iš gelmės kur susitinka žmogiškumas su gamtiškumu, kur nėra ateities nei dabarties, kur kasdienis laikas sustoja ir su mumis kalbasi visų laikų gyvieji ir mirusieji.

Ausis išūžusi materialistinė Krizė – šiuolaikinio žmogus dvasinės negalios atspindys. Dvasia užspausta beprasmių savitikslių daiktų, skirtų dirginti vartojimo geiduliui.

Paslaptingas, nepaprasto grožio senąsias mūsų Kalėdų giesmes užtikrintai baigia išgraužti įkyrusis „Dzingul bel, dzingul bel!..“ Kalėdų dovanas atneša – amerikonas Santa Klausas ir pepsikolinis Kalėdų senis, išstūmę dar ne taip seniai įprastą Died‘ą maroz‘ą.

Savi lietuviški veikėjai – Kalėda, išraiškingi ir gausūs mitiniai kalėdiniai persirengėliai laiminantys mūsų namus, atliekantys apeigas ir krečiantys linksmus pokštus – nebepasirodo. Jei švenčiame jūros šventę, tai garbiname – Neptūną, jei šnekamės apie meilę – dieviname Venerą, jei aptariame kūrybą – šaukiamės Pegaso…

Senieji lietuviški minties ženklai, dar ne taip seniai tikę bent vaikų pasakoms, jau ir iš jų pasitraukė, užleisdami vietas fėjoms, elfams, o dar dažniau – monstrams ir robotams…

Ir nėra dabar kitos išeities, kaip tik žadinti apsnūdusią mūsų bendruomeninę dvasią. Viskuo kuo galim, o pirmiausia įsiklausimu į tradiciją, į senuosius mūsų tautos ženklus ir papročius.

Naujametinių švenčių laikotarpis – vienas ilgiausių ir reikšmingiausių mūsų kalendoriuje. Čia telkiasi pagoniškos ir krikščioniškos, civilinės ir astronominės prasmės. Dabar gruodžio 21 arba 22 d. – astronominė žiemos saulėgrįža, vis dažniau prisimenama ir pažymima kaip šventinė gamtos virsmo diena.

Gruodžio 24 – Kūčių vakaras pripildytas išimtinai senais lietuviškais papročiais; gruodžio 25 d. – anksčiau 3 ir net 4 dienas trunkantis Kalėdų šventimas, kuriame susitinka senieji lietuviški ir krikščioniški papročiai; Gruodžio 31– sausio 1 dienomis civiliniai Naujieji metai – kuriems būdingas jau daugiau pasaulietinis proginis turinys.

Galiausiai sausio 6-toji, užbaigianti ilgą šventinį laikotarpį. Nors šiais laikais šią dieną jau mažai švenčiama, tačiau ji vis dar žymi Kalėdinių švenčių maratono pabaigą: išnešame lauk Kalėdines eglutes, nustojame sveikinti vieni kitus su Kalėdomis, konstatuojame nežymų dienos pailgėjimą „gaidžio žingsniu“, palydime protėvių vėles atėjusias mūsų aplankyti vėl į Anapus. Į tarpus tarp šių datų įsimaišantys dar ir savaitgaliai paverčia šį laikotarpį viena ištisine švente.

Lietuvoje, prieš įsigalint krikščionybei, Naujieji metai galėjo būti švenčiami pavasarį. Gamtos žmogui žemdirbiui ir gyvulių augintojui natūralu buvo skelbti naujų metų pradžią – kai atsibunda ir ima keltis visa kas gyva, kai prasideda naujos gyvybės ir pavasario darbų ciklas.

Žiemos saulėgrįžos laike naujumo idėja nėra tokia akivaizdi. Nors Saulė suka ilgėjančių dienų linkui, tačiau tiek gruodyje, tiek sausyje ką nors naujo atrasti sunku. Bet būtent šiuo metu lemiama ateitis, būtent dabar įdėmiau žiūrime į žemės ir dangaus ženklus, bandydami spėti savo ateitį.

Pasaulis savaime neatsinaujina – bėdos kaupiasi, daiktai dyla, žmonės silpsta ir sensta. Nei mirties, nei blogio išnaikinti nesame pajėgūs.

Bet galime apvalyti ir sustyguoti savąją dvasią. Ir tam esame pajėgūs tik pasitelkę daug didesnes nei mūsų pačių galias – slypinčias visuomeniniuose kolektyviniuose vaizdiniuose ir veiksmuose.

Kalendorinės šventės būtent ir nustato periodinį bendruomenės atsinaujinimo laiką. Laiką, kuomet sudaroma proga kreiptis į aukštesnes galias.

Dažnai šis ritmas siejamas su cikliniais gamtos reiškiniais – metiniu Saulės keliu, metų laikų kaita ar net reguliariai pasikartojančia žvaigždynų padėtimi. Šie objektyvūs reiškiniai vaizdžiai išreiškia ir suderina žmonių bendruomenės veiksmus.

Garsusis sociologas ir religijotyrininkas E. Durkheimas pačios religijos esmę kildino būtent iš kolektyvinės sąmonės ir kolektyviniais vaizdiniais kuriamos viršindividualios tikrovės.

Tik kolektyvinis gyvenimas leidžia sukurti idealaus viršžmogiško pasaulio vaizdinį. Pasak E. Durkheimo, tik bendruomenėje atkuriami ir palaikomi bendri vaizdiniai gali suteikti žmogui viršindividualių galių ir prikelti jį naujam gyvenimui.

Visuomeninių – religinių vaizdinių dėka, žmogus įgyja ryšį su kitu, aukščiau profaninės kasdienybės plytinčiu pasauliu, „kuris tam tikra prasme egzistuoja tik jo mintyse, bet jis šį pasaulį pakelia į kur kas aukštesnį lygmenį nei anas“.

Bendruomenė periodiškai susiburdama ir susitelkdama, siekia suvokti save, atkurti ir išsaugoti aukštesnę savimonę.

O toks susitelkimas lemia dvasinį pakilimą, teikia psichinių jėgų antplūdį. „Ir šios jėgos prisijungia prie tų, kurias eikvojame plušėdami dėl duonos kasdienės. Visuomenė, nekurdama idealo, negali savęs nei kurti nei atkurti“ (E. Dukheimas).

Mūsų krašte ir daugelyje kitų Europos tautų ilgiausių žiemos saulėgrįžos naktų laikotarpis susietas su protėvių vėlių sugrįžimo vaizdiniu. Šioje žemėje, mus palikusios tęsti nebaigtus savo darbus, jos išėjo dievop. Ir tik ilgiausiais vakarais ir tamsiausiomis naktimis suguža į mūsų namus kartu švęsti. Jau pats vėlės vardas primeną vėlumą, tamsą.

Kalėdinių švenčių laikotarpiu drausta dirbti, laikytasi daugelio atsargumo priemonių, kad nematomos vėlės nebūtų pažeistos ar kaip nors sutrikdyta jų ramybė.

Teigdami, kad nuo vėlių pagalbos priklauso gyvųjų sėkmė bei gerbūvis, protėviai uždėjo akcentus kurlink turime mąstyti ir kreipti dėmesį, jei norime atsinaujinimo.

Tikėta, kad pasaulio atsinaujinimas didžiąją dalimi priklauso nuo protėvių santykio su mumis. Juk mūsų gyvenimas tik akimirka tarp praeities, kurios jau nėra ir ateities, kurios dar nėra. Tuo tarpu, praeitis niekur nedingo.

Ji skleidžiasi per visą žmogiškąją kultūrą, kurią užgimę šiame pasaulyje paveldime iš prieš tai gyvenusiųjų. Ir kalbasi jie su mumis per visą paveldą – per daiktus ir papročius, žodžius ir vėliavas, per įvairius ženklus….

Pasaulis užpildytas išėjusiųjų kūrybos. Per ją visų laikų vėlės supa mus savo rūpesčiu ir linki mums gero. O mes savo gyvenimais bandome jungti praeitį su dabartimi. Perduodami jos išmintį ateičiai.

Kūčių – Kalėdų – Naujųjų metų šventiniame laike užkoduotas kelias į dvasinį atsinaujinimą. Jis rodo, kad ryšius su naujam gyvenimui įgalinančiomis prisikelti galiomis, galime atkurti nuosekliai pradėdami burti ir bendrais apeiginiais veiksmais vienyti savo šeimos (Kūčios), giminės ir bendruomenės (Kalėdos), tautos ir Valstybės (Naujieji metai) kolektyvines gyvųjų ir išėjusiųjų pajėgas.

Šiandien išblaškytiems kalėdinių gėrybių reklamos mirgėjimo ir civilizacijos patogumų, iš tradicinio gyvenimo ritmo išplėštiems, mums sunkiai įkandamas Kalėdinis protėvių egzistencializmas, pasireiškęs gebėjimu drąsiai žengti į susitikimą su sielos gelmėse glūdinčia dvasine tikrove – iš kurios į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kurioje gyvena atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.

Ir štai vėl esame Kalėdinėje finišo tiesiojoje. Vėl kuriame naujas viltis ir naujus lūkesčius. Naujametinis mitas vis dar veikia. Jis tebevaro mus gyvenimo ratu, sutelkdamas prie ataskaitų, sugrąžindamas mūsų dėmesį artimiesiems ir draugams, duodamas atramos tašką mūsų ateities planams ir siekiams.

Atsigręžkime į tai kas mus jungia ir vėl patirsime tikras žemės ir dangaus dovanas.