Žemaitijos „krikštijimo“ metinės paminėtos greta veikiančio Amžinosios Ugnies Aukuro (nuotraukos, video) (77)

Žemaitijos „krikštijimo“ metinės paminėtos greta veikiančio Amžinosios Ugnies Aukuro | R.Pakerio nuotr.

Žemaitijos „krikštijimo“ metinės paminėtos greta veikiančio Amžinosios Ugnies Aukuro | R.Pakerio nuotr.

Rugpjūčio 3 d.  ant Šatrijos kalno šurmuliavo didokas žmonių burys, gal keli šimtai žmonių, daugiausia jaunimo. Mat prieš 600 metų, esą būtent nuo Šatrijos, Vytautas  su Jogaila pradėjo paskutiniosios prigimtinę religiją išpažįstančios Europos Tautos – Žemaičių politinį krikštą. Tad susirinkusiuosius ši sukaktis ir atvedė ant šio didingo kalno – alkakalnio. Tiktai vieni būrėsi į ratą prie ugnies Aukuro, o kiti aplink vyskupus bei popiežiaus legatą. Palei Aukurą plevėsavo vėliavos su ženklais: vienose, raudoname audekle stovėjo nupiešti be antkaklių (nelaisvės ženklo) bei karališkų karūnų su kryžiais, lokiai – Žemaitijos stiprybės simbolis. Kitose – du lokiai laikė gintarinę Saulę.

Na, o kitas būrys telkėsi po žydros spalvos vėliava su didelėmis baltomis raidėmis išrašytu žodžiu – Jėzus. Buvo ir kitų, mažesnių vėliavų, kuriose galėjai išvysti Mariją su kūdikiu ant rankų…

Vieni prisiminė prievartinį krikštą kaip tautos pažeminimą, tapatybės bei nepriklausomybės praradimą, žiaurų beprasmį žmonių žudymą, tautos papročių bei pasaulėžiūros keitimą ir galiausiai nelygybės bei vergovės įsigalėjimą.

Kitiems tai buvo džiugi šventė, nes su krikščionybe esą atėjo raštas, dokumentai, sakramentai, civilizacija, įsiliejimas į dievo tautą…

Galėjai išgirsti šnekant, kad labai gerai, jog Vytautas priėmė žydų tikėjimą, nes nelabai mokėjome dirbti ir esą dar ir dabar iš jų verta pasimokyti. Taip, dideliai mano nuostabai, žemaitiškai porino augalotas į apsaugininką panašus dvimetrinis dvasininkas su neperregimai juodais akiniais. Jei ne krikštas, mūsų čia visai gal jau nebūtų nė buvę… – samprotavo jis.

Krikščionių vyskupui Borutai pradėjus pasakojimą apie Žemaitijos praeitį, kokias žmonas turėjo kunigaikštis Algirdas ir koks žemaitis buvo Vytautas, šalia ęsantys, bet kitame rate stovintys piliečiai, o labiausiai, kauniečiai Antanas Aleknonis ir Vilmantas Rutkauskas, ėmė dainuoti dainą sukurtą pagal Justino Vaidelio eilės:

Mes buvom drąsūs ir galingi
kol garbinom savus dievus,
neblaškė vėjas siautulingas
lyg rudenėjančius lapus

Giria mus gynė nuo audrų
ji slėpė moteris nuo priešų
stovėjo pilys ant aukštų kalvų
savų ir svetimų aplietos

Sutramdėm priešus ir savus
žaizdre išlydėme metalą
Kryžiais neženklinom kapus
Stovėjo aukuras ir amžina ugnis žėravo…

Kai pūstels vėl nuožmieji pietų vėjai
Plėnim liepsnos priešams lemtingos pilys
Prūsų dievams gal būt mes nusidėjom
Trinariu kryžiumi ant kaktos

Mes esam narsūs siautulingi
savų dievų šventa garbe
dar dunda savas mums Perkūnas
sausio speigų baltam laike..

Krikšto šventėjai buvo susirinkę iš įvairių Telšių parapijų. Daugiausia tai buvo merginos ir vaikinai iki dvidešimties metų su savo tikybos mokitojomis bei kunigais.

Na, o mūsų romuvių būrelį sudarė Nemuno ir Neries santakos Aukuro telkiami žmonės. Jau treti metai mes Krivio Jauniaus-Jono Trinkūno patarimu sekdami, kiekvieną ketvirtadienį 18 val. kuriame santakos aukuro Amžinąją Ugnį. Greta mūsų  stovėjo didžiulių vėliavų su žemaičių lokiais savininkai –  klaipėdiečiai, judėjimo „Būkime vieningi“ vadovai. Buvo malonu čia matyti šeima iš Tverų ir motociklininkus vadinamus baikeriais ir telšiškius – garbaus amžiaus senolį su sūnumis, atsivežusių daug pasakančių  paveikslų, kurių ne vieną dovanojo aplinkiniams:

Prabėgus kokiai valandai, švenčiantieji, savaip pagarbinę Viešpatį nužygiavo link Luokės, kur anuomet, prieš 600 m. Vytautas ant Šartijos užgesinęs ugnį, tame miestelyje pasodino kunigą, kad tas nebeleistų žmonėms rinktis ant kalno senu papročiu švęsti šventes. Likusieji pasiliko ant kalno, susikibę ratu už rankų ėjo aplink ugnį ir giedojo protėvių giesmes.

Viskas praėjo ramiai ir taikiai. Iškilmes stebėjusių tvarkos  saugotojų įsikišimo neprireikė. Po dvyliktos valandos, pajudėjome atgalios link Kauno. Bet ir vakar ir šiandien, po to pasibuvimo širdies neapleidžia nerimas. Mes lyg šiol esame suskaldyti. O kai suskaldo, tada ir valdo, nes atėjūnai puikiai žino ką gali padaryti lietuviai susilieję į lietą. Į nedalomą liejinį – LIETUVĄ susilydę piliečiai, piliakalnių ir pilių gynėjai – pilėnai – yra nenugalimi.

Tarp ant kalno plevėsavusių vėliavų buvo dar viena – žaliai geltona, it geltonai žalsvas Žaltys. Ji vadinasi – Lieta. Kas žino, gal tai atgimstančios mūsų tikrosios sąjungos tarp visų Asčių genčių vėliava. Viltis išlieka.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Religija, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *