D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (II)

I dalis ČIA>>

Sukilimo dainos

Amžininkų požiūrį į 1863–1864 metų įvykius liudija tuo laiku kuriami literatūriniai tekstai, gimstančios liaudies dainos. Būtent jos reikalautų atidesnio žvilgsnio. Nėra teisingas D. Staliūno teiginys, kad sukilimą „remiančios dainos – tai pirmiausia vertiniai iš lenkų kalbos“ [1].

Į sukilimą kaip į jo dalyviams savą ir svarbią kovą žvelgiama beveik visose liaudies dainose. Nemaža dalis šių dainų remiasi literatūrine tradicija. Ir vos viena turi neabejotinas lenkiškas ištakas. Tai jau minėta iš giesmės „Dar Lenkija nepražuvo“ pasidaryta, 1861-aisiais lietuviškai užrašyta ir dainuota, o sukilimo metu išplėtota daina „Neprapuls mūsų tėvynė“. Naujais poetiniais vaizdais papildyta ji tampa lietuviškojo patriotizmo manifestu:

„Aikim, broliai, visi drųsiai / Ažu sava vierų – / Tegu pažins neprieteliai / Mūsų dalgį gerų. / Motina mūsų tevyne švinta, / Šių pagelbu būsi atimta. // Bus vėl mūsų šitas žemes, / Kaip visados buva, / Tegul pažins tie pragarai, / Ku gali Lietuva. / Tevyne mūsų, motina švinta, / Mes tava vaikai – būsi atimta“ [2].

Kitame šios dainos variante esama ir tokio posmo: „Ir vėl bus ta mūsų žemė, / Kaip visados buvo. / Bėgsit, gudai, kaip pasiutę, / Čia mūsų Lietuva“ [3].

Liaudies dainose kaip savi herojai iškyla sukilimo vadai: „Jablanauskas“, „Jablonskis“ arba „pons Jablonauskis“ (Žemaitijos būriams vadovavęs ir Jablonovskio slapyvardį turėjęs Boleslovas Dluskis), „kunigs Mockus“ (Antanas Mackevičius), „Kalinauskas“ (Konstantinas Kalinauskas). Jablanauskas dainose kreipiasi į bernelius kaip į savo vaikus ir juos tėviškai drąsina: „Muškit muškit, mano vaikai, / Iš savo drąsumo. / Nebijokit neprietelių / Nei anų daugumo“[4].

Dainoje „Paklausykit visi manęs“ sakoma: „Jablonskis, stiprus vyras, / Už visus geresnis“[5]. Kitos dainos dvieiliu pagerbiami du vadai: „Garsūs vadovai po mūsų miškus / Pons Jablonauskis ir kunigs Mockus“[6]. Taigi „mūsų miškuose“ – mūsų „garsūs vadovai“. Kalinauskas vaizduojamas kaip „bernelių varguolių“ vedlys į žūtbūtinę kovą už „šventą žemę“:

„Mes berneliai varguoliai / Stiprūs kaip tie ųžuolai. / Gana ponų mum loskos, / Aisim veizdėt sa dalios. / <…> Kalinauskas visus veda, / Ponus cėrio visur karia. / Ir kazokus sukapojo, / Kapušilėj pakavojo. // Švintų žemį pabučiuosim, / Niekam niekam neatduosim, / Savo krauju palaistysim, / Jei reiks, galvas paguldysim“[7].

Bernelių priešai – ne lenkų, o caro „ponai“ ir caro kariuomenės kazokai.

Sukilimas išlikusiose lietuvių liaudies dainose – tai visų pirma prasminga kova su „maskoliais“ už savo žemę, savo tėvynę, savo „vierą“ (tikėjimą). Yra dainų, kuriose „broleliai“ stoja kovon prieš „maskolius“ kartu su „lenkais tikraisiais“, prisideda prie „lenkų krūvos“[8]. Ir tik vienoje „Lietuvių liaudies dainyno“ dainoje – „Vyrai, pypkes rūkydami“ – sukilimas minimas kaip „mužikams“ svetimas „ponų“ reikalas.

Pasak dainos, ponai supykę, kad karaliaus paliepti mužikai jų nebeklauso, ir šaukę: „Aikit čia, bajorai, / Visi šliektos, visi ponai: / Maskolius išvarysim, / Mužikus vėl kankinsim“ [9]. Daina, regis, bus pagrįsta sukilimo metu Rusijos valdžios valstiečiams skleista „žinia“, jog „ponų lenkų maištas“ esąs nukeiptas ne tik prieš juos globojantį carą, bet ir prieš juos pačius.

Mykolas Biržiška yra atradęs ir daugiau „paliokus“, „ponus“ kandžiai pašiepiančių, „prasčiokus mylintį“ carą – „karalių Aleksandrą“ – aukštinančių dainų [10]. Akivaizdu, kad tai ne sukilimo dalyvių kurtos ir dainuotos dainos.

Svarbus lietuvio sukilėlio savivokai pažinti yra poeto, sukilimo dalyvio Andriaus Vištelio-Višteliausko paliktas rankraštinis liaudies dainų ir poezijos rinkinys, šiandien saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jo pagrindą sudaro lietuvių liaudies karo dainos, kurios galėjo būti sukilėlių dainuojamos. Tarp jų ir žinoma 1794-ųjų sukilimo daina apie Tadą Kosciušką – „Užgyst gaidžiai vidurnaktyj“, rinkinyje pažymėta XXXVII numeriu [11].

Čia užrašyti ir du karo maršai: vienas jų pažymėtas 1831-ųjų data ir pavadintas „Maršu senovės gadynių“, antras – „Maršas Lietuvos“ – greičiausiai bus sukurtas paties A. Vištelio 1863-iaisiais. Šis, tiesa, be paskutinių šešių posmų, dar 1889-aisiais buvo paskelbtas Plimute lietuvių išeivių išleistame dainų rinkinyje [12], pakartotas ten pat 1893-iaisiais [13], M. Biržiškos perspausdintas Vilniuje 1920-aisiais [14], mūsų dienomis Brigitos Speičytės publikuotas iš rankraščio jau visas interneto svetainėje Šaltiniai.info.

Apžvelgsime šį įspūdingą tekstą, remdamiesi rankraščiu: Vištelio rinkinyje jis pažymėtas XII numeriu. Cituodami rašybą šiuolaikinsime. Pradedamas maršas kreipiniu į motinos Lietuvos sūnus – į brolius lietuvius: „Gana, Broliai, mums miegoti / Ant kapų motynos! / N’yr ko ilgai nei dūmoti, / Nosis pakabinus. // Marš, marš, vajaunykai, / Ing svodbą kruviną, / Marš, Lietuvos mūčelnykai, prikelti motyną!“.

Taigi žygiuojantys ir šią karo dainą dainuojantys yra Lietuvos kovotojai, Lietuvos kankiniai. Jie leidžiasi į kruviną kovą tam, kad prikeltų savo mirusią motiną Lietuvą. Kituose posmuose mūšin einantys iškyla kaip „Žemaičiai, Lietuvnykai“, kaip „valnasties vajaunykai“ (laisvės kovotojai).

Netrukus į laisvės gynėjų gretas maršas įtraukia lenkus ir gudus, skelbia Lietuvos ir Lenkijos „karūnų“ suvienijimą: „Kai suvienysim karūnas / Lietuvos su Lenkų, / Užūš strielbos kaip Perkūnas / Iš mūs smarkių rankų. // Marš, marš, Lietuvnykai, / Marš Lenkai, Žemaitai, / Marš ir Gudų vajaunykai, / Visi drauge, greitai!“.

Įsidėmėtina: Lietuva skelbiama esanti karalystė, lygi Lenkijos karalystei. Kovoje už „valnastį“ abi „karūnos“ turinčios susivienyti ir kartu kautis prieš bendrą „neprietelių“, kartu „tironus išnaikyti“. Tie išnaikintini „tironai“ – tai „meškoriai“ (meškų korikai, „maskoliai“, maskvėnai). Juos su sąjungininkais įveikusi Lietuva raginama eiti ir prieš „vagaičius“ (vokiečius):

„Marš, marš, marš, Lietuva, / Atimt savo Prūsų – / Karaliaučius bus kaip buvo / Ir vėliak jis mūsų… // Nes ta graži žemė Prūsų, / Kur vagaičiai sėdi, / Buvo ilgus amžius mūsų – / Pati savim rėdė [pati save tvarkė]… // Marš, marš, vajaunykai / Lietuvos ir Prūsų! / Nes ir Prūsai Lietuvnykai / Kaip mes – broliai mūsų. // Būsim kaip protėviai mūsų / Visam sviete slauni, / Tiktai būkim, prašau jūsų, / Drąsūs ir vajauni. // Marš, marš jų takeliais / Ir kaip jie be baimės. / Bėgs tironai visais keliais, / Ir išnyks nelaimės“.

Taigi maršo pabaigoje prisimenamas LDK istorinis pasakojimas apie lietuvių ir senųjų prūsų giminystę, apie legendiniais laikais jų neva turėtą bendrą valstybę. Ir ši legenda su romantiniu polėkiu, praradus tikrovės jausmą, nukreipiama į ateitį. Toji ateitis – savo protėvių šlovę, „slaunumą“, susigrąžinusių lietuvių ir jų iš tironų išvaduotos, laisvos, „save rėdančios“, Lietuvos ateitis.

Skelbiamą lietuvių ir žemaičių bendrystę su lenkais ir gudais laisvės kovoje daina be didelių prieštaravimų suderina su išsakoma savarankiškos Lietuvos vizija. Jos turinys grindžiamas lietuviška istorine bei politine vaizduote ir visiškai atitinka autoriaus duotą pavadinimą – „Maršas Lietuvos“.

Vištelio rinkinys liudija Lietuvos sukilėlių jaustą jungtį su krašto kovų už laisve tradicija. Nėra atsitiktinės šiame rinkinyje nei senosios lietuvių karo dainos, nei 1794-ųjų sukilimo daina, nei 1831-ųjų „Maršas senovės gadynių“, kuris žodynu, vaizdais ir idėjomis siejasi su „Maršu Lietuvos“.

Beje, gyvo T. Kosciuškos atminimo poveikį 1831-ųjų Lietuvos sukilėlių apsisprendimams patvirtina B. Speičytės Lenkų bibliotekos Paryžiuje rankraštyne atrastas ir paskelbtas Simono Barasos pasakojimas. Žemaičių valstietis Barasa, 1831-aisiais subūręs Žemaitijoje pirmą sukilėlių būrį, teigia, kad „mintis surengti sukilimą atėjo galvon“ dėl girdėtų dainų apie T. Kosciušką, pasakojimų apie kitus to meto sukilėlius [15].

Regis, pagrįsta dainų tyrinėtojos Pranės Jokimaitienės prielaida: „Atrodo, kad kai kurios dainos, sukurtos per 1831 m. sukilimą, buvo dainuojamos ir 1863 metais“ [16]. Taigi patys sukilimų dalyviai suvokė ir teigė ryšį tarp Lietuvoje skirtingu laiku vykusių ginkluotų pasipriešinimų Maskvos „tironams“, jungė šiuos pasipriešinimus į bendrą istorinių Lietuvos kovų už laisvę grandinę.

Atsiminimai

1863–1864 metų sukilimo pobūdį Lietuvoje suprasti padeda ir dalyvių atsiminimai. Lietuvos skyriui vadovavęs Kėdainių krašto dvarininkas Jokūbas Geištoras paliktame pasakojime vaizduoja save kaip žmogų, vertinantį politinius įvykius „lietuvio širdimi“ ir visomis jėgomis mėginantį išsaugoti vienybę su Lenkija [17].

Nors lietuviškai nekalba, savo dvare išlaiko lietuvišką mokyklėlę, „apskrities aktus“ rašo „lietuviškai, nes tai yra visiems suprantama vietos žmonių kalba“, „gerai pažįsta“ Lauryną Ivinskį, savo giminaičių mokytoją, nesyk šūkteli: „Koks nuostabiai gražus mums, lietuviams, Vilnius…“ [18].

Į Varšuvą J. Geištoras „pirmą kartą gyvenime“ atvažiuoja tik 1862-ųjų gruodį – Lietuvos bajorų pasiųstas čia veikiančiame „Judėjimo komitete“ aptarti, kaip kartu su Karūna bus bendros valstybės nepriklausomybės siekiama. Komiteto posėdžiuose žiūri, „kas tinka Lietuvai“, siūlo nesiskaidyti į partijas, sukilimą atidėti ir jam rengtis. „Santykiai su Karūna visada buvo sudėtingi“, – pastebi geriau pažinęs lenkų politikus.

Tarp posėdžių lanko rašytoją J. Kraševskį, kuris „nuoširdžiai kalba apie mūsų Lietuvą“. Viešnagės metu labiausiai J. Geištorą sukrečia Kūčių vakarą patirtas vienišumas: „Blogiausia, kas Varšuvoje man nutiko, buvo tai, kad Kūčių vakarą vienut vienas praleidau viešbutyje. <…> Man, griežtam lietuviui, buvo keista, kad tą iškilmingą dieną niekas nepakvietė pasidalinti kalėdaičiu brolio iš Lietuvos, atvykusio atnaujinti tautinės sąjungos“ [19].

Sukilimo metu J. Geištoras jaučia savo ir kitų Lietuvos skyriaus narių dvilypę padėtį: jie esą ir Varšuvoje veikiančios Tautinės vyriausybės paskirti, ir „mūsų [Lietuvos] provincijų išrinkti“.

Kartu su „lietuvių separatistu“ K. Kalinausku ir kitais Lietuvos sukilimo vadovais jis piktinasi nevykusiu Varšuvos vadovavimu, jos neveiklumu. Tačiau sustabdo ir paprašo atidėti visų Skyriaus narių priimtą nutarimą „vieną kartą baigti su ta priklausomybe [nuo Varšuvos], kuri mus žlugdo“, iš esmės pakeisti „Karūnos ir Lietuvos valdžių santykius“, atskirti Lietuvos vadovybę nuo „Varšuvos vyriausybės“. Mat, pasak J. Geištoro cituojamo Skyriaus nario Vladislovo Malachovskio, „Varšuva nesupranta mūsų reikalų, todėl patys privalome pasirūpinti Lietuvos gerove“.

Vilniaus sukilėlių vadovybė pasirengia naujų Lietuvos ir Karūnos santykių projektą, pasigamina „naujo antspaudo pavyzdį, kuriame virš Lietuvos herbo buvo įrėžta Lietuvos valdymo komitetas“. Tačiau atideda savo sprendimą, gavusi Skyriaus vado J. Geištoro pažadą: „jeigu nepergalėsiu Varšuvos užsispyrimo, pasitrauksiu, bet padėsiu sudaryti tikrą Lietuvos vyriausybę“ [20]. 

Atsiminimuose J. Geištoras aptaria „lietuvių tautai būdingą žmonių charakterį“. Pasak jo, lietuviai valstiečiai neįsivaizduojantys „laisvės be bajorystės“. Todėl jiems kartu su žeme turėjusi būti duota ir bajorystė, taip „visą tautą“ padarant kilmingą. Pabrėžia, kad Lietuvoje, skirtingai nei Karūnoje, „net ir turtingiausių dvarininkų jaunimas dedasi prie būrių“.

Apgailestauja, kad Varšuva atmetusi jo siūlymą ginkluotą kovą rengti tik ten, kur vietos žmonės sukilimą palaiko, ir „neliesti Baltarusijos“. Jis išskiria „šventąją Žemaitiją“ kaip kovingiausią kraštą ir cituoja Kauno bajoro Zigmanto Gruževskio jam tartus žodžius: „Kiek ginklų duosite, tiek savanorių Žemaitijoje turėsite“. Pasak J. Geištoro, „Kauno gubernijoje žmonių nuotaikos buvo palankiausios“, „visoje Lietuvoje tik vienintelė Kauno gubernija buvo ta vieta, kur galima buvo laimėti“ [21].

Lietuvos skyriaus vadovui atitaria ir Kauno gubernijoje kovojęs bajoras Antanas Medekša. „Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografijoje“ jis liudija: nors valstiečiai kurį laiką nepasitikėję dar neseniai juos engusiais bajorais, bet „nebuvo tautos sukilimo priešai“, jie „pamažu ėmė eiti į sukilimą, palaikė jį visa širdimi ir rėmė nesavanaudiškiausiai atsiduodami“ [22].

Šiuos sukilėlių liudijimus patvirtina dabartiniai istorikės Ievos Šenavičienės tyrimai. Pasak jų, sukilimą istorinėje Lietuvoje galima apibrėžti 1863-iųjų vasario 4-osios ir 1864-ųjų sausio 20-osios datomis. Taigi čia kovota 11 mėnesių ir 14 dienų. Ilgiausiai kautasi lietuvių tankiausiai gyvenamoje Kauno gubernijoje – 10 mėnesių ir 10 dienų. Vilniaus gubernijoje – 9 mėnesius ir 16 dienų, Gardino – 5 mėnesius ir 8 dienas, Minsko – 4 mėnesius ir 28 diena, Vitebsko – 15 dienų, Mogiliavo – 6 dienas. Kauno gubernijoje būta 198 sukilėlių kovų, Vilniaus – 60, Gardino – 62, Minsko – 37, Mogiliavo – 7, Vitebsko – 4. Žinomi 3356 Kauno gubernijoje žuvę sukilėliai ir 2821 žuvęs visose kitose gubernijose.

Aktyvų lietuviškų žemių dalyvavimą sukilime I. Šenavičienė grindžia patriotiškai nusiteikusių katalikų kunigų pažadintu valstiečių ryžtu ginti savo tikėjimą nuo valdžios siekių jį sunaikinti. Ir mano, kad toks pasiryžimas „su lietuvių tautine politine sąmone neturi nieko bendra“ [23]. Ar tikrai? Juk sukilimo dainos, sukilėlių liudijimai sako, kad lietuvių kautasi prieš „maskolius“ ir už savo „vierą“, ir už savo „valnastį“, ir už savo „šventą žemę“.

Su didžia pagarba sukilimas minimas rašytojų – bajoraitės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, valstietės Liudvikos Nitaitės-Didžiulienės – atsiminimuose. Žinoma, jos visų pirma perduoda, liudija tuo metu jas, dar mergaites, supusių artimųjų nuostatas. Iš baudžiauninkų kilusio, liaudies dainas rinkusio Salų vaito Antano Nito dukra Liudvika prisimena „iš popierėlių“ tąsyk namuose su svečiais giedotas giesmes „Neprapuls mūsų tėvynė“, „Dieve aukščiausias, kurs mūsų tėvynei“. Mini ir į Salas „atėjusią Lietuvos kariuomenę“ – „tris didžiausius pulkus“, vedamus Zigmanto Sierakausko-Dolengos, kunigo Antano Mackevičiaus ir kunigo Dominyko Palionio-Pėžos.

Įsirėžė Liudvikos Nitaitės atmintin ir iki senatvės išliko anuo metu iš Salų bažnyčios grįžusių tėvelių vaikams „apsakinėti tokie gražūs daiktai“: A. Mackevičiaus lenkiškai ir lietuviškai sakyto pamokslo lauke klausiusi „visa kariuomenė ir pulkų pulkai žmonių“, kurie verkę, išgirdę tokius kunigo žodžius – „Eikim, broliai, už vierą šventą, už tėvynę mūsų brangiąją Lietuvą ir už mūsų brolius Lietuvius!“. Sukilimą nuslopinus, gedėdamos dėl nužudytų „prakilniausių, geriausių žmonių“, Salų panelės „gedulingai apsivilko“, o Liudvikai iš valstiečių kilusi mama „dirželį su Kosciuškos sagtim nupirko“ [24].

Sukilėlius gydžiusio mediko dukra G. Petkevičaitė-Bitė teigia „augusi ir senusi sukilėlių tarpe“, visą laiką jautusi buvusių sukilimo dalyvių slaptą solidarumą. Rašytoja domisi tolesniais Panevėžio apylinkėse kovojusių žmonių – dvarininkų, bajorų, valstiečių – likimais, juos aprašo atsiminimuose. Sukilėlis, ūkininkų sūnus Giedrikas, kuris ir po sukilimo visoje apylinkėje „skleidęs apie save šviesą ir tiesą“, Bitei pirmąsyk atvežęs lig tol nematytą „Aušros“ laikraštį [25]. 

Sodriomis spalvomis „Autobiografijoje“ sukilimo paveikslą tapo Žemaitė: prisimena tuomet „įėjusias į madą liuosybę, lygybę“, cituoja lietuviškas sukilimo dainas, kurias dainavo kartu su kitomis bajoraitėmis ir valstietėmis „lauko darbininkėmis“, su švelnia ironija mini visus apėmusį troškimą „prisidėti prie tokio didelio, svarbaus darbo – tėvynę nuo maskolių apginti“.

Pasakoja rašytoja ir apie savo dalyvavimą sukilėlius remiančiame dvarininkių ir bajorių komitete: apie naktimis kovotojams siuvamus marškinius, į girią vežamą maistą. Prisimena, su kokiu liūdesiu laidojusi sukilime žuvusius giminaičius. Sykiu pasišaipo iš jaunų sukilėlių puikavimosi savo didvyriškumu, kalba apie maskvėnų kariuomenės „išblaškytus lenkelius“, „klausiukus“, „areštuotus dvarponius“.

Žemaitė perpasakoja ir kraupų savo giminaičio liudijimą: atradę mūšio lauke sužeistus sukilėlius, kaimiečiai apkaltina „ponus lenkus“, kad šie siekę „išmušti maskolius, sugrąžinti pančizną [baudžiavą]“, vėliau juos apiplėšia ir išžudo [26].

sidėmėtina: lietuvių kaimiečiai atkartoja Rusijos valdžios propagandos tezes, kurios skelbiamos ir keliose išlikusiose to laiko dainose. Ši propaganda ir valstiečius prieš dvarininkus kursčiusi Maskvos politika [27] galėjo išprovokuoti ir siaubingus kaimiečių poelgius. 

Rusijos imperijos pareigūnai, valdininkai, istorikai, žurnalistai, mokytojai daugiau nei penkis dešimtmečius trynė sukilimo atminimą iš lietuvių visuomenės kolektyvinės atminties, stengėsi jį perrašyti. Ir šios pastangos nebuvo visiškai tuščios. Jos gebėjo net perkelti lietuvių kalbon Maskvos vartotą politinį žodyną: sukilimas dalyje lietuviškų raštų, atsiminimų imamas vadinti ne tik „lenkmečiu“, bet ir „maištu“, „sumišimu“, „buntu“, „metežu“, sukilėliai – „metežninkais“ (maištininkais) [28].

Poetas Juozas Miliauskas-Miglovara, sukilime dalyvavęs bežemis bajoras, vėliau Rygoje įsidarbinęs policijoje, senatvėje rašytuose atsiminimuose išsižada jaunystės kovos kaip „klaidingo sukilimo“, kuris buvęs pradėtas „visai bereikalingai“, kurio priežastis „iki šiol nesuprantama“. Pasak Miglovaros, jokios Maskvos vergovės Lietuva nepatyrusi: „Tuo metu nei lenkams, nei lietuviams rusų priespaudos nebuvo, nes jų tvarka buvo mums nesunki ir jokio jungo neturėjome. Jungo sunkenybės mums buvo tik įkalbėtos. Gyvenome laisvai, niekas mūsų dvasiškai nevaržė…“ [29].

Vis dėlto ir Miglovaros pasakojime atrasime iškalbingų sukilimo scenų, kurios prieštarauja autoriaus išsakomam požiūriui, tačiau lieka jo nevertinamos, nekomentuojamos. Atsiminimuose nesiaiškinama, kodėl sukilėlius remia, jiems „daug maisto prineša“ „širdingi valstiečiai“, kodėl daug atkakliau už bajorus prieš rusus kaunasi lenkiškai nekalbančio Adomo Bitės vadovaujamas lietuvių valstiečių būrys [30]. Tad D. Staliūno vis pasitelkiamas Miglovaros pavyzdys tikrai neatspindi vyravusio lietuvių požiūrio į sukilimą [31].

Regis, šiandien geriau derėtų įsiklausyti į sukilimo neišdavusių, tačiau istorikų pamirštų sukilėlių pasakojimus. Būtent jie, kaip vėliau Bronius Krivickas ir kiti pokario partizanai, savo tekstais mėgina įprasminti pralaimėtą kovą. Po sukilimo rašytuose eilėraščiuose jau minėtas tremtinys J. Anusavičius priekaištauja lietuviams dėl kovose žuvusiųjų užmaršties, dėl moralinio jautrumo stokos:

„Kurgi pomietės [atmintys] dėjos lietuvnyko? / Argi jam širdies krūtinėj nebteko, / Užmiršo cnatą [dorybę], nebejaučio grieko. / Kiek tai yr kapų, o užmiršti visi, / Nesgi ir kryžiaus ant jų neįkiši. / <…> Dvidešimt metų, o tai jau ir penki, / Ar kas ant maldos nors kelius sulenkė? / Ar atminimą lietuviai padarė…?“.

Tad poetas ir stengiasi eilėmis pažadinti bendruomenės atmintį, įrašyti į ją kritusių savo kovos draugų, garbingiausių sukilėlių vardus. Visų pirma išaukštinama „Lietuvos vyro“ Z. Sierakausko auka: „Čia kraujs Dolengos samanas apliejo. / Pirmu vadovu jis mūsų žemėje. / Jis generolas – maskolius atstojo, / Kad būt amtmonu savo Lietuvoje… / <…> Lietuvos vyras pirmas čionai krito, / Ir tokio, tokio neberadom kito“.

Iškeliami eilėse ir kunigas A. Mackevičius, ir Boleslovas Koliška, ir kiti kartuvėse nužudyti vadai: „Be grabų buvo anie ir užkasti, / Kur kapai anų – kas galės atrasti? / Atrasti galgi nebūtų dar dyvas, / Bet, kas atrastų, ar liktų pats gyvas? / Maldų jiem nereik, – jie, gal tarti, šventi, / Krauju nuplauti, virve išaukštinti…“.

Pagaliau, visiems žuvusiems Lietuvos sukilėliams J. Anusavičius sukuria poetinį paminklą: „Kas to nežino, jog mum nepavyko, / Bet šlovė ilga dėl mūsų paliko. / Šlovė jum, broliai! Ant virvių kabėję, / Loc [lyg] danguj lekdam [liekam, lekiam?], numirę ant vėjo. / Šlovę ir garbę duoda tiems Lietuva, / Kurie už cielą prie štulpų tai buvo. / Šlovę ir garbę didžiausią dastoja [pasiekia], / Kurie pakrito vainoj kruvinoje“ [32].

Dalinamasi viltimi, kad už „cielą“, sveiką, Lietuvą kartuvių virvėse kabėjusių ir vėjyje mirusių brolių garbė bus lietuvių išsaugota.

Darbų ir idėjų tąsa

Taigi dalis likusių gyvų sukilėlių stengiasi ginklu gintas idėjas paliudyti literatūriniais tekstais, įgyvendinti jas jau kita – kultūrine – veikla. Poetas A. Vištelis po sukilimo rašytuose laiškuose skelbiasi: „visa siela esu lietuvis, tai yra respublikonas!“ [33]. 1880-aisiais Dresdene aptaręs lietuviško laikraščio idėją su J. Kraševskiu, jis drauge su Jonu Basanavičiumi, Jurgiu Zauerveinu ir Jurgiu Mikšu organizuoja „Aušros“ leidimą  [34].

Jau pirmame „Aušros“ numeryje 1883-iaisiais skelbia kartu su A. Baranausko „Dainu dainele“, su Jono Šliūpo straipsniu apie S. Daukantą ir savo eilėraštį „Lietuviškoji kalba“. Antrame numeryje greta savo „Regėjimo“ publikuoja ir tarsi iš sukilimo dainų ataidinčią Miglovaros „Lietuvą“: „Lietuva! Tu brangi žemė senų bočių mūsų, / Miela motyna Žemaičių, Lietuvių ir Prūsų…/ <…> Duok liuosybei ir dorybei amžinai gyventi, / Duok Lietuviais visiems gimti, augti ir pasenti“ [35].

Ketvirtame „Aušros“ numeryje atrasime cituojamą S. Valiūno „Birutą“ ir Birutės kalno aprašymą, o penktame – straipsnį apie „garsingą didžiavyrį“, „Lietuvninką“, „mūsų viengentį“ T. Kosciušką ir jo laiško vertimą į lietuvių kalbą. Taigi savarankiškas Lietuvos istorinis pasakojimas nuosekliai tęsiamas.

1884-aisiais „Aušra“ skelbia dar vieno sukilėlio – M. Akelaičio – laišką, parašytą Paryžiuje 1883-iųjų liepą. Pagyręs laikraštį už jo jaunystės bičiuliui, „neužmirštinam Lietuvos raštininkui [rašytojui]“ S. Daukantui rodomą dėmesį, M. Akelaitis ragina nuosekliau vartoti lietuvišką žodyną, primena, kad herbą „Pogoń“ lietuviškai reikėtų vadinti „Vytimi“, ir iškelia Rusijos imperijos pavergtiems lietuviams savo kraštą savarankiškai tvarkančios tautos, savo žemės šeimininkės, siekinį:

„Jaunas būdamas girdėjau senuką pasakojantį: „Mūsų senovės žmonės vytį vijo, norėdami pagauti Laimę.“ … Ir mes, anų senelių įpėdiniai, vykime vytį, be paliovos tardami ypačią tarmę [ypatingą posakį]: LIETUVA LIETUVIAMS“ [36].

Taigi A. Vištelio, M. Akelaičio visuomeninė veikla ir tekstai liudija esant gyvą jungtį tarp 1863–1864 metų sukilimo ir XIX amžiaus pabaigos lietuvių tautinio sąjūdžio: tie patys asmenys, tos pačios savo žemės politinio savarankiškumo idėjos. Pagrįstai šią jungtį jau mūsų dienomis ne kartą yra ryškinęs istorikas Egidijus Aleksandravičius [37].   

Ar įžvelgė lieptą tarp sukilimo ir tautinio atgimimo ankstesni, paties atgimimo iškelti Lietuvos praeities tyrinėtojai? Jauno kunigo Jono Mačiulio-Maironio 1891-aisiais Tilžėje Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu išleistoje istorijoje „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ daug dėmesio skiriama T. Kosciuškai ir jo vadovautam 1794-ųjų sukilimui, kuriame „Lenkai ir Lietuviai“ kartu „kibo prie ginklo gelbėti skęstančią tėvynę“, paminimos 1812-aisiais Napoleono pažadintos viltys atgauti valstybę, bet apie 1863-iuosius užsimenama tik puse sakinio – tais metais kilęs „maištas“ lenkų „neišliuosavęs“ iš „geležinių Rusų rankų“ [38].

1911-aisiais Kaune išspausdintoje kunigo Antano Aleknos „Lietuvos istorijoje“ iškalbingai nutylimi visi trys – 1794, 1831 ir 1863–1864 metų – sukilimai. Tik pastebima, kad „po 1863 metais Rusijos vyresnybė visus Lietuvos bajorus ėmė skaityti lenkais“ [39]. Spėtina: gal šitoks XIX amžiaus ginkluoto pasipriešinimo nutylėjimas kunigų kurtame istoriniame pasakojime rėmėsi ištikimybe Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui, kuris Rusijos valdžios buvo priverstas 1863-iųjų „sumišimą“ pasmerkti ir tik asmeniškai rūpinosi per sukilimą nukentėjusių kunigų likimais [40]?

Vis dėlto jau 1918-aisiais istoriko A. Janulaičio Vilniaus lietuvių bendruomenei perskaitytame, archyvų tyrimais pagrįstame pranešime „lenkų maištas“ virsta „sukilimu Lietuvoje“. Kaip tautos istorijai svarbų įvykį ginkluotą XIX šimtmečio pasipriešinimą stengiasi visuomenei pristatyti atkurta Lietuvos valstybė, jos institucijos.

Prisiminkime: išplėtotą A. Janulaičio pranešimą atskira knyga 1921-aisiais išleidžia ne privatus asmuo, bet Krašto apsaugos ministerija, jos Literatūros skyrius. 1925-aisiais Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus pradėtas leisti „Karo archyvas“ jau pirmame tome publikuoja pluoštą A. Janulaičio surinktų 1863–1864 metų sukilimo tekstų: lietuviškų ir baltarusiškų dainų, Lietuvos sukilėlių vadovybės atsišaukimų, nutarimų, laikraščių [41].

Antrame „Karo archyvo“ tome – visas sukilimui skirtas skyrius, kuriame leidinio redaktorius majoras Vytautas Steponaitis skelbia paties sukauptą „Medžiagą 1863–1864 metų sukilimo istorijai“ [42] ir sukilimo dalyvių bei liudininkų atsiminimus. „Karo archyvo“ šešto ir septinto tomų atskiruose skyriuose kartu su 1863-iųjų sukilimo tyrimais ir atsiminimais publikuojami straipsniai, nagrinėjantys 1831-ųjų sukilimą Lietuvoje.

Taigi Vasario 16-osios Respublikos istorikai į XIX amžiaus sukilimus ima žvelgti kaip į vieną laisvės kovų grandinę. Būtent taip sukilimai aptariami ir 1936-aisiais Švietimo ministerijos išleistoje Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“. Krašte vykę pasipriešinimai Rusijos valdžiai 1794-aisiais, 1831-aisiais ir 1863–1864 metais čia pristatomi kaip savi Lietuvos sukilimai. Parodomas jų ryšys su Lenkijos sukilimais, bet pabrėžiamas ir vietos savitumas.

Pastebima: „Lietuvoje [1863-iųjų] sukilime jų [valstiečių] dalyvavo daug daugiau, negu Lenkijoje, kur jie beveik visai neprisidėjo“ [43]. Tad nėra pagrįstas „Būdo“ skaitytojams neseniai išsakytas D. Staliūno teiginys, kad „komunikacinėje lietuvių atmintyje net ir tarpukariu sukilimas nesuvoktas kaip savas“, kad „į jį buvo žvelgiama labiau neigiamai“, kad „tuo metu dauguma šį sukilimą vertino ne kaip lietuvių kovą už laisvę, bet kaip lenkmetį, t. y. valstiečiams lenkų ar ponų primestą įvykį“ [44].

Po Antrojo pasaulinio karo likęs Maskvos okupuotoje Lietuvoje rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas sukuria istorinį romaną „Sukilėliai“. Pradeda rašyti vos sovietų valdžiai palaužus partizanų pasipriešinimą. Gręžiasi į 1863–1864 metų sukilimą ir kelia ginkluotos kovos už laisvę prasmės klausimą. Atsako į jį tapomais ryškiais sukilėlių Antano Mackevičiaus, Eduardo Jokūbo Daukšos, Mikalojaus Akelaičio, Juliaus Anusavičiaus, Stanislovo Išoros, Zigmanto Sierakausko paveikslais: žūtis kovoje dėl Lietuvos laisvės – „dėl aukštesnio gėrio“ – yra kilni ir prasminga, lietuvių laisvės kova turi būti tęsiama [45].

LITERATŪRA

Akelaitis 1861 = [Mikalojus Akelaitis]. Trumpas papasakojimas apej Lietuwos wejkałus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas, F1–30, [prieš 1861 m.].
Akelaitis 1862 = [Mikalojus Akelaitis]. Opisanie Wielkiego Księstwa Litewskiego. Lenkų bibliotekoje Paryžiuje saugomo rankraščio kopija: Lietuvos istorijos instituto biblioteka, F4-389, [1862].
Akelaitis 1884 = [Mikalojus Akelaitis]. Svetur. Gromata brolio Ak. isz Pariźiaus. Auszra, 1884, Nr. 5,6.
Alekna 1911 = Antanas Alekna. Lietuvos istorija. Su paveikslais ir žemėlapiais. Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė.
Aleksandravičius 1991 = Egidijus Aleksandravičius. Politiniai lietuvių siekiai 1863–1914. Metmenys, 1991, Nr. 61.
Aleksandravičius 1993 = Egidijus Aleksandravičius. Atgimimo istorijos slenksčiai. Lietuvos atgimimo istorijos studijos, 1993, T. 4.
Aleksandravičius 2019 = Egidijus Aleksandravičius. Amžiaus slenksčiai. Vilnius: Versus, 2019.
Aleksandravičius, Kulakauskas 1996 = Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos.
Amžininkai 2013 = Amžininkai – apie 1863 metų sukilimą. Sudarė Remigijus Misiūnas. Vilnius: Bonus animus, 2013.
Ant upės 1987 = Ant upės krašto blindelė auga. Eilėraščiai lietuvių ir lenkų kalbomis. Parengė Regina Mikštytė. Vilnius: Vaga, 1987.
Anusavičius 1938 = Juliaus Anusavičiaus nežinomi eilėraščiai. Parengė Vaclovas Biržiška. Mūsų senovė, 1938, Nr. 2 (7).
Anusavičius 1980 = Julius Anusavičius. Viena pavasario diena. Parengė Vincas Kuzmickas. Vilnius: Vaga, 1980.
Baranauskas 1994 = Antanas Baranauskas. Rinktinė. Parengė Regina Mikšytė. Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Biržiška 1920 = Mykolas Biržiška. Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos. Vilnius: Švyturys.
Biržiška 1965 = Vaclovas Biržiška. Aleksandrynas. T. III. Čikaga: JAV LB Kultūros fondas.
Dainos 1889 = Dainos lietuwiszkos isz wysur surinktos. Plymouth: Spaustuvėje Juozo Paukszczio.
Didžiulienė 1926 = Liudvika Didžiulienė-Žmona. Ką aš beatmenu. Redagavo Juozas Tumas. Kaunas: Spaudos fondas.
Geištoras 2022 = Jokūbo Geištoro atsiminimai. 1857–1865. Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas ir Regina Koženiauskienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Griškaitė 2009 = Reda Griškaitė. Mikalojaus Akelaičio rankraščio Opisanie Wielkiego Księstwa Litewskiego (1862) istorija. Archivum Lithuanicum, 2009, t. 11.
Janulaitis 1921 = Augustinas Janulaitis. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos literatūros skyrius.
Janulaitis 1925 = Augustinas Janulaitis. Spausdintieji ir nespausdintieji 1863–1863 m. sukilimo raštai. Karo archyvas, 1925, T. I.
Jokimaitienė 1995 = Pranė Jokimaitienė. Karinės istorinės dainos (XVIII a. pabaiga – XX a.). Lietuvių liaudies dainynas. T. IX. Karinės istorinės dainos. D. 2. Parengė Pranė Jokimaitienė ir Aušra Žičkienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Kirkor 1978 = Stanisław Kirkor. Przeszłość umiera dwa razy. Powieść prawdziwa. Kraków: Wydawnictwo Literackie.
Lietuvių kultūros veikėjų 1992 = Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. I. Kraševskiui. Parengė Bronius Genzelis ir kiti. Vilnius: Mokslas.
Lietuvių liaudies dainynas 1995 = Lietuvių liaudies dainynas. T. IX. Karinės istorinės dainos. D. 2. Parengė Pranė Jokimaitienė ir Aušra Žičkienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Lietuwiszkos dainos 1893 = Lietuwiszkos dainos isz visur surinktos. Plymouth: Spaustuvėje Juozo Paukszczio.
Lietuvos istorija 1936 = Lietuvos istorija. Redagavo Adolfas Šapoka. Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys.
Maironis 1891 = Stanyslovas Zanavykas [Maironis]. Apsakymai apie Lietuvos Praeiga. Tilžė: pas Otto v. Manderodės.
Mataitytė 2013 = Inga Mataitytė. 1863 metų sukilimas ir sukilėliai kalboje. Gimtoji kalba, 2013, Nr. 4.
Medekša 2015 = [Antanas Medekša]. Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija. Parengė Ieva Šenavičienė, Dainius Junevičius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.
Miglovara 1883 = Juozas Miglowara. Lietuwa. Auszra, 1883, Nr. 2.
Mykolaitis-Putinas 1959 = Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, T. 6.
Mykolaitis-Putinas 1968 = Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai. Vilnius: Vaga, 1968, T. 7.
Petkevičaitė-Bitė 1966 = Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Krislai. Apsakymai ir atsiminimai. Surinko Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga.
Rok 1863 = Rok 1863. Wybór aktów i dokumentów. Oprac. Edward Maliszewski. Warszawa: Ignis, be datos [1924?].
Skeberdis 1938 = Iš J. Skeberdžio rankraščio. Parengė Vaclovas Biržiška. Mūsų senovė, 1938, Nr. 2 (7).
Speičytė 2013 = Brigita Speičytė. „…Kol žemaičiai gyvi“: 1830–1831 metų sukilimo Žemaitijoje liudijimas. Literatūra, 2013, Nr. 55 (1).
Staliūnas 2008 = Savas ir svetimas paveldas? 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. Vilnius: Mintis.
Staliūnas 2024 = 1863–1864 m. sukilimas lietuviškoje istorijos erdvėje. Su istoriku dr. Dariumi Staliūnu kalbasi Lina Leparskienė. Būdas, 2024, Nr. 6.
Steponaitis 1925 = Vytautas Steponaitis. Medžiaga 1863–1864 metų sukilimo istorijai. Karo archyvas, 1925, T. II.
Šenavičienė 2016 = Ieva Šenavičienė. 1863 m. sukilimas ir nepriklausomos Lietuvos hipotezė. 1863-1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.
Šimonis 1959 = Kazys Šimonis. Gyvenimo nuotrupos. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
Talvirskaja 1967 = Z. Talvirskaja. Nekotoryje voprosy obščestvennogo dviženija v Litve i Belorusii v konce 50-ch – načale 60-ch godov i podpol’naja literatura. Revoliucionnaja Rossija i revoliucionnaja Pol’ša (vtoraja polovina XIX v.). Moskva.
Valiūnas 1976 = Silvestras Valiūnas. Ant marių krašto. Parengė Regina Mikšytė. Vilnius: Vaga.
Vištelis 1870 = [Andrius Vištelis]. J. A.Vištaliaus rinkinys. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas, F1–D842, [apie 1870].
1863–1864 metai Lietuvoje 1991 = 1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai. Sudarė Vida Girininkienė. Kaunas: Šviesa.
1863–1864 metų sukilimas 2013 = 1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje. Sudarė Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Sabatniekienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.
Žemaitė 2004 = Žemaitė. Raštai. Parengė Aleksandras Šešelgis. Vilnius: Žara, 2004, T. 4.

LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS: 1863–1864 METŲ SUKILIMO PATIRTYS

Darius Kuolys

Straipsnyje nagrinėjamas 1863–1864 metų Lenkijos ir Lietuvos sukilime prieš Rusijos imperiją dalyvavusių lietuvių bajorų ir valstiečių požiūris į ginkluotą pasipriešinimą. Tyrinėjami Lietuvos sukilėlių kurti atsišaukimai, eilėraščiai, dainuotos liaudies dainos, palikti atsiminimai. Dauguma šių tekstų tęsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorinį pasakojimą. „Motina“ Lietuva sukilėlių kūryboje iškyla kaip istorijos subjektas, o sukilimas suvokiamas kaip dar vienas mūšis šimtmečius trunkančioje lietuvių kovoje dėl tėvynės laisvės. Patys sukilėliai vadina save „laisvės kovotojais“: nuo Maskvos „tirono“ jie gina ne tik savo tikėjimą, laisvę, tėvynę, valstiečių teises, bet ir „civilizaciją“. Sukilėlių dainose, eilėraščiuose brėžiama ta pati LDK tekstams būdinga antitezė tarp Lietuvos laisvės ir Maskvos despotijos, barbarybės. Skelbiama nuostata, kad kovoje su Maskva būtina suvienyti Lietuvos, Lenkijos ir Rusios jėgas, kad „laisvai Lietuvai“ reikia ir „laisvų lenkų“. Po pralaimėto sukilimo rašytuose tekstuose lietuvių sukilėliai stengiasi įamžinti žuvusių „brolių“ atminimą, įprasminti pačią „kovą už Lietuvą“. Sukilime dalyvavę rašytojai Andrius Vištelis, Mikalojus Akelaitis, Juozas Miliauskas-Miglovara XIX amžiaus pabaigoje įsijungia į tautinį lietuvių sąjūdį.

VU Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų institutas, Lietuvių literatūros katedra
Universiteto g. 5, LT-01131, Vilnius
paštas: darius.kuolys@flf.vu.lt

Nuorodos:

[1] Staliūnas 2008: 26.
[2] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 486–487.
[3] Biržiška 1920: 78.
[4] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 480–481.
[5] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 488–491.
[6] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 492.
[7] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 496–497.
[8] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 491–492.
[9] Lietuvių liaudies dainynas 1995: 494.
[10] Biržiška 1920: 99–100.
[11] Vištelis 1870.
[12] Dainos 1889: 191–195.
[13] Lietuwiszkos dainos 1893: 311–312.
[14] Biržiška 1920: 68–69.
[15] Speičytė 2013: 49, 66, 88.
[16] Jokimaitienė 1995: 18.
[17] Geištoras 2022: 54, 67, 171, 259.
[18] Geištoras 2022: 99, 101, 275–276.
[19] Geištoras 2022: 126–135.
[20] Geištoras 2022: 208–209, 226–230, 269.
[21] Geištoras 2022: 94–95, 154, 199, 200–202, 268.
[22] Medekša 2015: 40.
[23] Šenavičienė 2016: 60–64, 67.
[24] Didžiulienė 1926: 21–25.
[25] Petkevičaitė-Bitė 1966: 337–347, 537–560.
[26] Žemaitė 2004: 278–284, 290–291, 297–302.
[27] Janulaitis 1921: 40.
[28] Mataitytė 2013.
[29] Amžininkai 2013: 27.
[30] Amžininkai 2013: 34, 36–37.
[31] Staliūnas 2008: 36–37; Staliūnas 2024: 33.
[32] Anusavičius 1980: 214–217, 223.
[33] Lietuvių kultūros veikėjų 1992: 244.
[34] Lietuvių kultūros veikėjų 1992: 265, 273, 278.
[35] Miglovara 1883: 35–36.
[36] Akelaitis 1884: 198– 200.
[37] Aleksandravičius 1991; Aleksandravičius 1993; Aleksandravičius 2019: 46–74.
[38] Maironis 1891: 176–177.
[39] Alekna 1911: 91.
[40] 1863–1864 metai Lietuvoje 1991: 94–111.
[41] Janulaitis 1925: 209–231.
[42] Steponaitis 1925: 62–158.
[43] Lietuvos istorija 1936: 438–439, 459–465, 469–474.
[44] Staliūnas 2024: 31.
[45] Mykolaitis-Putinas 1959: 537–542, 626–628; 1968: 204–205, 214–221, 250–254.

Pabaiga