Kauno pilyje skambėjo baltų maldos (nuotraukos)

Praėjusį šeštadienį Nemuno ir Neries santakai teko prisiminti prieš 650 metų Kauną drebinusius įvykius. Baltiška dvasia persismelkusioje upių sankirtos vietoje buvo paminėta Kauno pilies gynybos sukaktis, skirta pagerbti lietuvių drąsai ir atsidavimui kovoje prieš kryžiuočius XIV amžiuje.

Kauno pilies fone liepsnojantis aukurų ratas kūrė mistišką atmosferą, o pučiamo rago gausmas ir kūną virpinantys būgno dūžiai nukėlė į Gediminaičių dinastijos laikus kuomet mūsų šalyje vyko nuolatinės kovos dėl išlikimo bei tikėjimo laisvės.

Jau antrus metus Kauno romuviai kiekvieną ketvirtadienį kūrena ir gerbia Santakos aukuro ugnį. Vis daugiau kauniečių renkasi prie aukuro. Kovo 29 dieną romuvių kvietimu švęsti Kauno pilies gynybos sukaktuvių susirinko gražus patriotų būrys.

Kauno Romuvos, bendruomenės Alkas, Senojo Kauno Draugijos, Kauno Baltų klubo VDU, Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos (LTJS) ir Vilkaviškio Romuvos,  pastangomis surengta šventė sukvietė visą būrį miestiečių, prijaučiančių senosioms lietuvių pažiūroms ir papročiams. Gausi renginio svečių eisena išreiškė tvirtą tautinę dvasią, o apeiginis ugnies pagerbimas priminė senąjį Baltų tikėjimą.

“Vis dažniau iškyla klausimas, ko reikia žmonėms. Ši šventė – tarsi bandymas, siekiant įsitikinti ar mes galime atsisakyti materialiosios savo pusės bei patirti dvasia tai, ką jautė mūsų protėviai”, – sakė šventės sumanytoja Rita Dorė. “Eisenoje mačiau gilų žmonių susikaupimą, o pagarba kovojusiems už Lietuvą tvyrojo visą laiką”, – tikino ji.

Kauno pilis – tai seniausias Lietuvoje mūrinis pastatas, turinti gilią istorinę praeitį. Dėl svarbios strateginės padėties nuolat traukdavusi priešų dėmesį, 1362 metais ji tapo rimtu Teutonų ordino taikiniu. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujami tautiečiai stengėsi pasipriešinti pilies apgulčiai.

Palyginus su kryžiuočių kariuomene, lietuvių pajėgos tuomet atrodė tarsi menka saujelė vyrų, tačiau nepaprastai sudėtingomis sąlygomis jiems pavyko atsilaikyti net tris savaites. Šios apgulties baigtis –  tragiška – išžudyti pilį gynę vyrai, moterys išniekintos ir su vaikais išvežtos iš Lietuvos. Ir ne tik žmonės išniekinti ir pažeminti, bet ir Perkūno šventykla išniekinta, ir sugriauta. Tačiau kauniečių ryžtas atskleidė šio miesto svarbą valstybės kovose už tautos išlikimą. Dabar santakoje stovi aukuras, maždaug toje pačioje vietoje kur kadai buvo Perkūno šventykla ir jame vėl plazda šventa Gabijos ugnis, kurią per šį minėjimą įžiebė Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos nariai.

“Jie anuomet čia stovėjo ir gynė savo laisvę, savo kraštą, savo tikėjimą. Dabar mes čia stovime ir juos minėdami semiamės stiprybės iš tų žmonių kovai, kuri iki šiol tebesitęsia…” – sakė Kauno Romuvos atstovas Rimas Pakerys.

Rita Dorė apgailestavo dėl šalyje susiformavusios renginių kultūros: “Dažnai sunku suprasti, kodėl Lietuvoje rengiamos šventės, pasiglemžiančios milžiniškus pinigus, bet tuo pat metu menkinančios ir šalies orumą. Tikroji šventė turi gimti žmogaus dvasioje ir tikrai ne iš noro pasirodyti prieš kitus.”