Rugpjūčio 3 d. ant Šatrijos kalno šurmuliavo didokas žmonių burys, gal keli šimtai žmonių, daugiausia jaunimo. Mat prieš 600 metų, esą būtent nuo Šatrijos, Vytautas su Jogaila pradėjo paskutiniosios prigimtinę religiją išpažįstančios Europos Tautos – Žemaičių politinį krikštą. Tad susirinkusiuosius ši sukaktis ir atvedė ant šio didingo kalno – alkakalnio. Tiktai vieni būrėsi į ratą prie ugnies Aukuro, o kiti aplink vyskupus bei popiežiaus legatą. Palei Aukurą plevėsavo vėliavos su ženklais: vienose, raudoname audekle stovėjo nupiešti be antkaklių (nelaisvės ženklo) bei karališkų karūnų su kryžiais, lokiai – Žemaitijos stiprybės simbolis. Kitose – du lokiai laikė gintarinę Saulę.
Na, o kitas būrys telkėsi po žydros spalvos vėliava su didelėmis baltomis raidėmis išrašytu žodžiu – Jėzus. Buvo ir kitų, mažesnių vėliavų, kuriose galėjai išvysti Mariją su kūdikiu ant rankų…
Vieni prisiminė prievartinį krikštą kaip tautos pažeminimą, tapatybės bei nepriklausomybės praradimą, žiaurų beprasmį žmonių žudymą, tautos papročių bei pasaulėžiūros keitimą ir galiausiai nelygybės bei vergovės įsigalėjimą.
Kitiems tai buvo džiugi šventė, nes su krikščionybe esą atėjo raštas, dokumentai, sakramentai, civilizacija, įsiliejimas į dievo tautą…
Galėjai išgirsti šnekant, kad labai gerai, jog Vytautas priėmė žydų tikėjimą, nes nelabai mokėjome dirbti ir esą dar ir dabar iš jų verta pasimokyti. Taip, dideliai mano nuostabai, žemaitiškai porino augalotas į apsaugininką panašus dvimetrinis dvasininkas su neperregimai juodais akiniais. Jei ne krikštas, mūsų čia visai gal jau nebūtų nė buvę… – samprotavo jis.
Krikščionių vyskupui Borutai pradėjus pasakojimą apie Žemaitijos praeitį, kokias žmonas turėjo kunigaikštis Algirdas ir koks žemaitis buvo Vytautas, šalia ęsantys, bet kitame rate stovintys piliečiai, o labiausiai, kauniečiai Antanas Aleknonis ir Vilmantas Rutkauskas, ėmė dainuoti dainą sukurtą pagal Justino Vaidelio eilės:
Mes buvom drąsūs ir galingi
kol garbinom savus dievus,
neblaškė vėjas siautulingas
lyg rudenėjančius lapus
Giria mus gynė nuo audrų
ji slėpė moteris nuo priešų
stovėjo pilys ant aukštų kalvų
savų ir svetimų aplietos
Sutramdėm priešus ir savus
žaizdre išlydėme metalą
Kryžiais neženklinom kapus
Stovėjo aukuras ir amžina ugnis žėravo…
Kai pūstels vėl nuožmieji pietų vėjai
Plėnim liepsnos priešams lemtingos pilys
Prūsų dievams gal būt mes nusidėjom
Trinariu kryžiumi ant kaktos
Mes esam narsūs siautulingi
savų dievų šventa garbe
dar dunda savas mums Perkūnas
sausio speigų baltam laike..
Krikšto šventėjai buvo susirinkę iš įvairių Telšių parapijų. Daugiausia tai buvo merginos ir vaikinai iki dvidešimties metų su savo tikybos mokitojomis bei kunigais.
Na, o mūsų romuvių būrelį sudarė Nemuno ir Neries santakos Aukuro telkiami žmonės. Jau treti metai mes Krivio Jauniaus-Jono Trinkūno patarimu sekdami, kiekvieną ketvirtadienį 18 val. kuriame santakos aukuro Amžinąją Ugnį. Greta mūsų stovėjo didžiulių vėliavų su žemaičių lokiais savininkai – klaipėdiečiai, judėjimo „Būkime vieningi“ vadovai. Buvo malonu čia matyti šeima iš Tverų ir motociklininkus vadinamus baikeriais ir telšiškius – garbaus amžiaus senolį su sūnumis, atsivežusių daug pasakančių paveikslų, kurių ne vieną dovanojo aplinkiniams:
Prabėgus kokiai valandai, švenčiantieji, savaip pagarbinę Viešpatį nužygiavo link Luokės, kur anuomet, prieš 600 m. Vytautas ant Šartijos užgesinęs ugnį, tame miestelyje pasodino kunigą, kad tas nebeleistų žmonėms rinktis ant kalno senu papročiu švęsti šventes. Likusieji pasiliko ant kalno, susikibę ratu už rankų ėjo aplink ugnį ir giedojo protėvių giesmes.
Viskas praėjo ramiai ir taikiai. Iškilmes stebėjusių tvarkos saugotojų įsikišimo neprireikė. Po dvyliktos valandos, pajudėjome atgalios link Kauno. Bet ir vakar ir šiandien, po to pasibuvimo širdies neapleidžia nerimas. Mes lyg šiol esame suskaldyti. O kai suskaldo, tada ir valdo, nes atėjūnai puikiai žino ką gali padaryti lietuviai susilieję į lietą. Į nedalomą liejinį – LIETUVĄ susilydę piliečiai, piliakalnių ir pilių gynėjai – pilėnai – yra nenugalimi.
Tarp ant kalno plevėsavusių vėliavų buvo dar viena – žaliai geltona, it geltonai žalsvas Žaltys. Ji vadinasi – Lieta. Kas žino, gal tai atgimstančios mūsų tikrosios sąjungos tarp visų Asčių genčių vėliava. Viltis išlieka.
Susiję straipsniai:
- J. Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis
- Viešnagė pas žmones, kurie niekad neužrakina durų ir širdžių (nuotraukos, video)
- Baltų Krivūlė ir Žemaičių vienybės diena Kražiuose pažymėta 10-čia atgimimo ir bendradarbiavimo ženklų (nuotraukos, video)
- Romuvos Kriviui – Lietuvos Prezidentės pripažinimas (nuotraukos, video)
- Romuviai ir žygeiviai paminėjo „dainuojančios revoliucijos“ 45-metį (audio, video, nuotraukos)
- 15-tą kartą Mėnuo Juodaragis sukvietė gentainius kerinčiam muzikos ir kultūros pokyliui (nuotraukos, video)
- J. Trinkūnas: Mane išaugino močiutės (video) (I)
- Briuselis 2014 metais priims Pasaulio Religijų Parlamentą (video)
- Kauno pilyje skambėjo baltų maldos (nuotraukos)
- Baltų kultūros puoselėtojai Jorės švente savaitgalį pradės Naujuosius metus (nuotraukos, audio, šventės dienotvarkė)
- J. Trinkūnas. Marija Gimbutienė ir Romuva (video)
- Rasos šventės kelias (audio)
- Prezidentė apdovanojo Lietuvai nusipelniusius žmones (video)
- J. Trinkūnas. Romo Kalantos žygdarbis ir jaunimo judėjimas (video)
- Baltų religija, lietuviškas Zodiakas ir šiuolaikinio žmogaus tapatybė
- A.Gedvilo knyga „Toks gyvenimas…“ – apie baltų tikėjimo puoselėtojo gyvenimo kelią
- Romuva pasitiko pavasarį ant Pučkorių piliakalnio
- Kviečiama Baltų krivulė „Baltų vienybė ir bendradarbiavimas“
- Krivis J.Trinkūnas: Dievai Lietuvą saugo tik tada, kai lietuvis į juos atsigręžia
- J. Trinkūnas. Paminėkime protėvius Ilgėse ir Vėlinėse
- J.Trinkūnas. Statistikos metraštis paliudijo – baltų tikėjimo pasekėjų daugėja
- Lietuvos Romuvos apeiginė grupė „Kūlgrinda“ baltų kultūrą pristatys JAV
Labai keista, kodėl žemaičiai pristatė tiek koplytėlių pakelėse, kryžių, kodėl jie per laidotuves gieda Kalnus, o ne kokias pagoniškas dainuškas… Nemanau, kad jie didesni katalikai nei suvalkiečiai ar aukštaičiai, bet laiko atgal niekas nesugrąžins, žemaitėlia melsis vienam Dievui Trejybėje…
Norėtumėt, velnio išperos. 😉
Beje, Dievas – ne krikščioniškas dievavardis, kaip ir Viešpats. Indai išgirdę pasakius, kad krikščionys Lietuvoje šaukiasi Viešpaties negali atsistebėti.
Kur norės ir kaip norės taip ir melsis,Dievas,Dievai nemėgsta pataikavimo,žmonėms suteikė galimybę sutart, suprasti vieni kitus.Žmonės patys,ne Dievai, sugalvojo kryžiaus karus ir lipimą vieni kitiems ant galvų.Šventos vietos yra šventos,jų niekinti nevalia ir pagarbą vienaip ar kitaip tikintiems galėtume parodyti. Tos kelionių ant piliakalnių-kodėl?Tiek bažnyčių pristatyta,tiek maldos vietų.
Labai svarbus pastebėjimas, kad žemaičiai gieda kalnus. Gal tiek pasakysiu kad tai nėra krikščioniškas ritualas tai pagonybės palikimas. lyvis
Nuošalėje stovėję keletas žmonių keistai atrodė: pusnuogis gerai įmitęs vyriokas įsikibęs kotą ,du seniokai rėkė be klausos, nuošalėje pasimūriję akmenys – BETVARKĖ.. toks vaizdas stebint ( sėkmės tobulėjimui)
O vienuoliai – vietoj maišinės medžiagos drapanų ir susijuosimui skirtos virvės – apdarais už tūkstančiais litų atrodo gerai.
kas Tevo tevui, kas ciezario ciezariui
Vienžo,
vienus okupantus išvijo 1993m., kitus irgi jau laikas išvyti.
Mažiau karksėk, vejūnas mat atsirado, kad į tą karksę kas netyčiomis neužvažiuotu. Ar pameni kaip vėmiai ant mūsų žemaičių jog tokių nėra, o kuomet aš pasiūliau nuvažiuoti ir tai pasakyti jiems patiems, pradėjai išsisukinėti jog “inteligentai” kumščiais nieko nesprendžia 🙂
Mat, kad nėra – kitaip kryžiuotiški velniai po lietuvių kalnus nesiduotų.
P.S. žiūrėk, kad pats į marmūzę už tokius pezalus negautum, ukrainiečio vaiks, negyvenantis Lietuvoj. 😉
Tikras lietuvi, jei reikės Tau pagalbos, pasišauk mane.
Pradėsim nuo Kemblio? 🙂
Per mažai jūsų dviejų bus mano marmūzei malti, intrneto didvyriai 🙂 Reikėtų dar kokius penkis panašius pasikviesti, gal tada ir atsilaikytumėte kokias kelias sekundes 😉 Jaunystėje mėgdavau pašėlioti ir kuo daugiau “kietuolių” apspizdavo tuo budavo įdomiau. Be je aš ne ukrainiečio, o KAZOKO ir ne bet kokio o Dono Kazoko ir garbingos Žemaitės vaikas. Todėl internete galite pavaizduoti kietus, o realybėje mane sutikus siūlyčiau neerzinti, patausoti sveikatą. Vienas toks soscemiškas seimo narys (dabar vadovauja duomenų apsaugos kontorai), kartą pabandė pavaidinti kietą, tai netyčiomis (ne savo noru) salto atbulomis padarė 😉
Valgai duoną, niekindamas mūsų Protėvius ir Dievus, bjaurus diede su savo nuodėmėmis.
Lietuvoje jis buvo lietuvis – rašė lietuviams tinkamus straipsnius, o ten pasidarė kryžininku.
Nebėr žmogaus. 😉
Pasirodo, didelis pagyrūnas esi, užsienių gyventojau.
Kada buvai Lietuvoje, tada buvai savas, o dabar, kas žino, gal ir užsienio agentas? 🙂
Man kvailai atrodo ‘tikro lietuvio’ grasinimai. Dar kvailiau, kad jis tų grasinimų nevykdo.
Bus laikas, bus ir vaikas. 🙂
Kvaileli, ‘tikras lituvi’, save gerbiantys negrasina. Po grasinimų, tu čia dar kažkokias išmintis dėstai, pasigailėtinai atrodai, prisimink:
https://alkas.lt/2013/05/23/lietuvos-ir-latvijos-seimu-naria-susitiks-joniskyje/?comments#comments
Pats tu – asilas ir asilo galva.
Tuo ir džiaukis. 🙂
Ne tą nuorodą įdėjau
https://alkas.lt/2013/05/16/patriotinis-jaunimas-pagerbs-vietines-rinktines-kovotoju-atminim/?comments#comments
Zenkle-dėlkuo betvarkė?Susirinkuom ne “pagal programa”,atvažiavuom laisva valia,iš šėrdėis.Esam laisvė dieva vaka,tad ir laisva elgėmies.O va kryžininka vėsa kėtep.Pagal scenariju,pagal programa.Nė žingsnė i šuona ne pagal plana,nė žuodia jei ne pagal programa.Eisena i to sustatė tep “kap tor būtė”……
Nesuprantu.Ko ten lipti ant piliakalnių katalikams?Kodėl neparodyti pagarbos protėviams ir saugantiems jų atminimą ir tęsiantiems prigimtinį tikėjimą.JManau doras katalikas, tuirėtų gyventi pagarboje kitiems.Pati susidūriau su vieno kataliko pasišaipymų iš baltiškų tradicijų ir papuošalų.Tai skaudina.Tada teko priminti apie gebėjimą gerbti,ne tik pagarbą priimti ir teko paklausti kiek pagarbos yra kataliko supratime Baltiško gyvenimo tradicijoms ir tikėjimui?.Monsinjoras Svarinskas geba gyventi pagarboje ir supratime.Kodėl nepasekti jo pavyzdžiu.
Garbė Patrmpui, dar yra nepasidavusių svetimiem tikėjimams (įneštiem per krauja ir ugnį).
indenai nesistebi niekuom, is ju iskamsos padarytos kaip ir is musu. Viespats tai VES PATS save, ne parklupdyti kardu anksciau, o dabar skalbimo milteliais, o PATS SAVE VES! pazins gyvenima ir papasakos vaikams savo. Ne geju lobi vatikano ir briuselio, o tevas vaikams, artimiems..
jei esate pakrykštyti ,, t r i n a r i u kryžiumi ,,,tai kas bendro su prigimtiniu tikėjimu (tiek vieni tiek kiti prisitaikėte ir kol mes pešimės ateis ,, kiti ,, ir vergausime). Pasisukitę į kitą praeitis pusę . 250m. buvo žudomi ,savo tikėjimo, baltų gentys, kol užgimė kartą, kuriai asmeniškumas aukščiau visko – tokioje aplinkoje ir randamės.
Kryžininkams nepavyko išniekinti šventojo Šatrijos kalno ir šventvietės aukuro. Religinės neapykantos kurstytojas Telšių vyskupas Jonas Boruta S.J., nepanorėjo išlikti padoriu ir nesibrauti į kitos religijos šventvietę. Jis nepaklausė net popiežiaus Benedikto rugpiūčio 2 dienos raginimo-kvietimo abipusei pagarbai tarp religijų. Vis tiek, 7 policijos ekipažų remiamas, kartu su 2 vyskupais ir popiežiaus pasiuntiniu- legatu kardinolu Peter Erdo užsirabazdino ant šventojo mums Šatrijos kalno. Jų akcija nepavyko, nes susirinkę gerieji žmonės vyskupams panosėje aukojo mūsų Dievams ir Deivėms ugnies apeigas, taip apgindami šventvietės šventumą nuo katalikų išniekinimo. Net pats popiežiaus legatas, kardinolas Peter Erdo dabar galės liudyti Vatikanui ir pasauliui: kryžininkams per 600 metų nepavyko sunaikinti mūsų senosios prigimtinės religijos. Kardinolas pats savo akimis ir ausimis matė ir girdėjo maldas ir apeigas baltiškiems Dievams- gyvą religinį gyvenimą. Kryžininkai,- jūsų “pergalė” tuščiavidurė ir nepilna,- tauta išsaugojo savo dvasią ir jos stiprybės pamatą- etninę religiją.
Vyskupai nuo kalno buvo nulydėti, nušvilpiant ožio ragu.
Gerbiu ir gerbsiu senąjį mūsų baltų tikėjimą. Pati esu krikščionė, nes esu pakrikštyta. Ką mes begalvotume apie katalikybę, kaip ji buvo mums atnešta – tai yra sena realybė, neatsuksime laiko atgal ir nieko nesusigrąžinsime. Reikia žiūrėti į priekį. Negalima skaldytis dėl tikėjimo, nes to labai nori išoriniai mūsų priešai. Tolerancija vieni kitiems būtina. Šita žemė yra mūsų protėvių, kurie buvo ir pagonys ir vėliau tapo katalikais. Ką laimėsime šiandien vieni kitus kaltindami? Juk mūsų kunigai irgi daug kentėjo, ir lageriuose, ir tremtyje – daug žuvo. Turime tokias iškilias asmenybes – kunigus, kaip Maironis, Juozas Tumas – Vaižgantas ir daug kitų katalikų nusipelniusių lietuvybei. Nevalia ieškoti priešų tarp savų, nes mūsų ir taip mažai beliko. O koki kaimynai mūsų, jie tik ir laukia kada galutinai praris mus visus ir gražųjį mūsų kraštą. Būkime protingi.
Esame lietuviai.Reiktų gyventi ir kalbėti lietuviškai.
1.”Homofobija”-žmogaus baimė.
Lietuvoje gyveno daug tautų atstovų.Jų santykiai buvo grįsti pagarba vieni kitiems.Nebuvo bijoma tą pagarbą tarpusavio santykiuose parodyti ateičiai,tai skaitėsi gero tono ženklu.
2,”Tolerancija”-pakęsti,pakanta
Lietuvių santykiuose pagarbą lydėjo tarpusavio supratimas.
Pagarba,tarpusavio supratimas buvo perduodami iš kartos į kartą kaip tarpusavio santykių pagrindiniai principai,kertinis akmuo,saugantys žmogaus orumą ir savivertę.Tą turėjome lietuviškose šeimose,buvom dauguma taip auklėti ir ugdyti.Todėl labai keista,kai dalis taip greit persikūnijo ir kartoja vis”tolerancija”,homofobija”.Nejau savo gyvenime nepalikome pagarbos seneliams,jų aiškintom vertybėms?Kodėl taip greit atsirado į lietuvių kalbą tempiančių visokius svetimkūnius,kurie ne tik ją ardo iš vidaus,bet ardo tuo pačiu ir tarpusavo bendravimo kertinį akmenį,tradicines taisykles,jas iškreipia,išniekina.Kaip gali būti formuojami geri tarpusavio santykiai jei jie sumoderninti kalbiniuose svetimkūniuose iki “žmogaus baimės”,”žmogaus pakentimo ar nepakentimo”?Rašiniai su žmonių pravardžiavimais”homofobai”,”tolerancija” gal yra koks asmeninis išsiliejimas,kur vertybinės naudos-nerasi,žala-matomai kaupiasi.
Gera įžvalga, rimti argumentai. Ar mes iš tiesų turėtume drabstytis vienas kitą žeminančiais pravardžiavimais, jei esame vienos tautos, vienos valstybės žmonės?
Aišku kad ne.Ir kam to reikia?
Nesipykime.Gyvenkime supratime ir pagarboje:)
Pagarbiai,
mintis
Po tokių savo minčių aiškiai gali sau ramiai miegoti.
Rutkauskai, o pats ramiai miegi? Jei diskusijoje randama santarvė, tarpusavio pagarba, tai tamstai kraujas užverda? Esu praktikuojanti katalikė, bet nė trupučio neneigiu ir senovės tikėjimų. Ir tikrai ramiai miegu. Manau, ir Mintis taip pat… O isterija yra liga, dabar Kaune pasikeitė psichiatrinės ligoninės vadovybė, gal pačiam reikėtų apsilankyti, nes triukšmo savo aplinkoje, kiek patį pažįstu, keli pernelyg daug.
Skaityk, esi jau nurašyta – po mirties tave Protėviai ir Dievai pakoros.
Ji, garantuotai, bus pragare ir mes jai atsakančiai katilą pakūrensim. 🙂
Kokią temperatūrą laikysim ?
CHA
~100*. 🙂
Ji kieta, tad gali būti per mažai.
Jūs,TL su Rutkausku,savo pirtelėje ir laikykit tą 100,bo vanojates ne tik su vantom,bet ir vienas kitą,vardan darnos …
Ką tu supranti, velnio išpera. 🙂
Vilmantai,
prie šimto laipsnių, patikėk, išverda viskas. 🙂
P.S., tik jaučiu – daugiau malkų reikės, nes į tą patį katilą veržiasi ir tas svetimo vardo vagis “Znakorius” bei Esavičius, sukryžiavėjęs užsieniuose. 🙂
Pastebėk, prakeiktieji apnikę ir šitą Alko šventovę.
Mūsų pareiga juos iš čia išrūkyti. 🙂
Nereiktų gvieštis į tai kas skirta ne Tau. Antra,nereikia manęs ginti,nes manęs niekas nepuola.Ir kodėl susitarimas gyventi taikoje neskatino taikai iš esmės,bet aplenkiamas ir ieškomi karo ginklai- kariauti,kariauti,kariauti?
Mintis:
,,Pagarba,tarpusavio supratimas buvo perduodami iš kartos į kartą kaip tarpusavio santykių pagrindiniai principai…” (pagrindinės nuostatos)
Prie Tavo nuostatų nedera žodis ‘pakanta’. Pakanta gali būti tik neilgą laiką neigiamiems reiškiniams. Pats žodis nusako, kad dėl kažkokių priežasčių teks kentėti. Jei kieno nors veiksmai, ar elgesys priverčia ką nors kentėti, tai yra blogai. Būtent dėl to lytiniai iškrypėliai niekada neatsisakys ‘tolerancijos’. Pvz. aš šiuo atveju esu pakantus Tau dėl parašyto svetimžodžio 🙂
ačiū už dovanotus lietuviškus žodžius.Bet tai tikrai gražios dovanos,kurios išlieka ir visad kartu:).
Gali tekti dar ne kartą pakantoje apsistoti juos dovanojant,dovanojus-kentėti,iškęsti:)
Kam džiaugsmas ,kam ašaros?:)
Esu pakantus, tik tada, kai negaliu susidoroti 🙂
Man tai per grubu suprasti.
Europoje bogžyčios uždaromos ir pritaikomos visuomenės poreikiams, o mes vis dar ,, plaukiojame religijų raštuose,,. Apsidairykite , Žemaitijoje išdygo ,,Jahovos,, , ,,Krišnaistų,, šventyklos su žemės aptvertais sklypais. Jei neturime ir nekuriame savos kultūros, o tik rūpi kas gražiau pasirodys, tai po kelių šimtmečių tarp savęs barsimės atneštine kalba, tik kokia?
Ar tik ne tas Pakerių vaikis išliejo savo vaizduotę,kuriam karts nuo karto tenka ,,pasžymėti,,tam tikroje įstaigoje? (kadangi viešas pasisakymas,tai viešai tagul ir pasisako)
Gal yra vienas netinkamas teiginys, kad meška pateikta be antkaklio t y laisva meška. Iš tikrųjų turi būti pateikta kaip išliko vaizdinys. Antkaklis reiškia antrą luomą ir tai labai svarbus ženklas. lyvis
Tadieniniai žydreliginiai prookupaciniai prakeiktieji krikščionys (kryžiuočių karo turistai) Kalną skaudžiai užteršė ir Dievų valios iš skausmo staugiančias sielas vėl trypė. Po šios baisios krikšpiligrimystės – dar ilgai teks Kalną Ugnimi ir įvairiomis apeigomis valyti.
—-
Straipsnyje lyg kalbama apie pažinimo ir primirštų vertybių išsaugojimą nuo krikščioniškosios prakeiktybės bei jos vergų, švenčiančių pavergimą.
Bet nebūkite naivūs – ta diena aiškiai parodė, kad prakeiktų žydreligininkų karo žygiai toli gražu dar nesibaigė.
Vargšeli tu vargšeli, drabstaisi prakeikimais, o pats ką – laimingas?
O tu manai, kad prakeikti žydreligininkai Lietuvoje nusipelnė ramaus miego ?
Žmogau, gydykis.
Atsakau taip pat tau gero linkinčiu patarimu:
žmogau, niekada neperženk božnycos slenksčio – jis prakeiktas!
Žydomasone, kad daugiau nei kriukt ant labai teisingo piliečio. 😉
baznycia siurbia ne duona ir auksa, kas svarbu, o nusiurbia energija zmogaus, t.y. viskas ka turi tikrai vertinga..
O svarbiausia, tai jie susiurbia durnelių paskutinius centus. 😉
Esu girdėjęs vieno garbingo Latvio vieną prielaidą, kuria jis perspėjo Baltus. Sutrumpintai ji tokia:
Žmogus turi septynis svarbiausius taškus (galbūt taip vadinamas čiakras). Bene pats svarbiausias esa – ant kaktos, ant kurios juodąja magija užsiiminėjantys kryžininkai fundamentalistai žmogui naujagimiui NUSIKALSTAMAI tuoj pat ir uždeda amžino kankinimo įrankį – kryžių.
Esa dar vienas svarbus už dvasią atsakingas taškas – pačiame viršugalvyje. Taigi, kryžininkai juodmagiai jį dengia žydistorine kepuraite-bliūdeliu, o pačiais svarbiausiais “šventiniais” momentais jį ne tik atidaro, tačiau netgi užsideda piltuvėlio formos kepurę…
Tai per amžius “atidirbta” juodosios magijos “sunkiosios artilerijos” technika.
Kvaili tie mūsų “pagonys”; tęsdami savo logiką ir pagonybę ir turėtų laikyti primestą tikriesiems žemaičiams-neandartaliečiams.
Jokių žemaičių genties nėra buvę, todėl ta jų kalba yra girto kuršio sapalionių rinkinys. 🙂
Kalbi kaip blaivas Valančius.
Trumpai, griaudžiai, bet užtat teisingai! 🙂
Gražiai atrodo senieji žemaičiai.Įdomu , kas šis išminčius žilabarzdis?Jis tarsi atėjęs iš senų laikų žinys.Būtinai reikia padaryti jo išminties filmuotą medžiagą.
Ramybės ir susitaikymo linkiu visiems gyvenantiems po VIENA SAULE 🙂 Religijos neturėtų skirti, tad manau po tokių “pasistumdymų” vieną dieną pavyks visiems susėsti prie bendro stalo ir geranoriškai apsitari. Juk pagrindas jau yra – katalikai pamatė, kad ne visi Žemaitijoj krikščionybės įvedima vertina vienareikšmiai. Pasitarus be piktumų gal pavyktų pasiekti, kad pavyzdžiui katalikai būtų nieko prieš, jei senojo tikėjimo atstovai prie Vilniaus Arkikatedros savaip pagerbs Dievą. Savo ruožtu pagonys neturėtų tveris tvorom, o kaip tik – kviesti katalikus laikyti mišias ant alkų. Juk tikėjimai pas mus ir taip persipyne.
Per daug susikaldymo Lietuvėlėje. Per daug visi tvorom tveriasi vieni nuo kitų. Reikia laikytis išvien ir katalikams ir senojo tikėjimo tęsėjams. Juk kai kuriais klausimais sutarimas jau yra. Pvz. seksualinės mažumos ir jų paradai 🙂 Kiekviena tikičiųjų bendruomenė iš savo tikėjimo pozicijų komentuoja tą žydrą reiškinį, bet abi pusės jam neritaria.
Sėsti kartu už vieno stalo, įsipilt giros ir ilgai ilgai kalbėtis.
Žinoma, atsiras ir vienų ir kitų pusėj kategoriškų, aklai ginančių savo įsitikinimus. Bet lai jie gydo savo psichikos traumas, o ne kiršina žmones.
Taikos.
Geriausiu atveju nevykusiai juokauji, siūlydamas lietuviams dvasintis prookupacinėje prakeiktoje terpėje.
Blogiausiu atveju – greičiausiai sieki lietuvius psichiškai traumuoti.
Dvasiniame pasaulyje yra viena taisyklė Dviems Dievams vienas asmuo negali melstis. Nes vienam Dievui pasižadi tą pasižadą darai IR antram Dievui ir gaunasi kad tą pažadą reikia atimti iš pirmo Dievo ir skirti antram Dievui ir viso gaunasi -O-. Protėvių dvasinė pasauliežiūra buvo yra ir bus. O kryžeiviai su savo apgavystėm tik laikinas blizgutis. lyvis
Senovėje tokius laužuose atšventindavo. 🙂
Lietuva buvo paskutinė Europoje valstybė, kuri priėmė krikčionybę. Ir ką tai mums davė. Tuo metu, kai mes su kuokomis po miškus mešklas vaikėm, Europoje kūrėsi universitetai, statėsi miestai. teisingai gediminas įkūrė Vilnių, bet ar jis buvo lietuviškas?Krikčionybė nne tik tikėjimas vienu dievu, o ne keliais. Tai mokslas ir šviesa. Būtų Lietuva priėmusi krikštą dar 1009 metais ko gero nebūtų tos lenkinimo bangos. Gal ir Mindaugo krikštas nebūtų buvęs vėlus.. O dėl dievų? Ne dievai valdo valstybes, o žmonės. Tik norėdami susipjauti ir tada ir šiandien iškeliama į priekį tikyba ar kiti įsitikinimai. Jei palyginsim pagonybės dievus ir krikčioniškkąjį, bei jų apeigas, kunigų aprangą, mišių laikymą su visais dūminimais-pamatysime, kad mažai yra skirtumų. Juk pagrindas krikčionybės yra tai, kad kraujo auka pakeista bekrauje: vynu ir duona.Kas liečia pagrindinę dievybę Perkūną(Grakijoje Dzeusas) jis turėjo dar aibę mažesnių dievų, kurie globojo vyndarius, žemdirbius, karius ir t.t. Krikčionybėje vėlgi yra šventieji, kurie globoja vyndarius, žemdirbius, karius, gaisrininkus-gelbėtojus ir t.t. Taigi esmėje niekas nesikeičia. Ir dar pradžioje krikčionybė buvo tautas vienijantis judėjimas, kol jo nepasisavino valdovai. Jis buvo kuriamas tam, kad nebūtų sumaišaties tarp įvairių tautų. šiandien kitas žmonijos išsivystimo lygis. Šiandien, kad neleist įsižiebti naujiems karams kuriamos ir yra sukurtos įvairios organizacijos kaip Europos sąjunga, JTO, bet vėlgi ar viską jos gazli nuspėti.
Liutaurai, nagi paskaityk ką pats parašei, kad krikščionybė išaugo iš pagonybės kaip gegužiukas musinukių lizde. Tai kam mums tas parazitinis auglys križiokai reikalingi mes gi turime savo šaknis ir budėkime prie jų. Gal tu čia mums arabus puti? lyvis
Nesvaik, kaip tada tie atsilike “tarzanai”, sokinejantys po medzius ir edantys sunis, sugebejo 200 metu atsilaikyti pries “issivysciusi” grobuoniskaji vokieciu ordina? Reiskia nebuvome tokie atsilike. Idomu, kiek ilgai kokie Afrikos busmenai su ietimis, lankais ir pagaliais atsilaikytu pries automatus ir tankus? Gana niekinti lietuvius, prakeiktieji!!!
Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis – didžiausia – skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, krikščionybės nešėjų Šv. Mergelės Marijos vienuolijos brolių (Kryžiuočių) ordino ekspansiją į baltų – prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir neįtikėtino žiaurumo žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš krikščionybės skelbėjų agresiją, nežmonišką smurtą ir žiaurumą. „1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos – neliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Katalikų bažnyčiai. Šv. Mergelės Marijos vienuolijos broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“ Senose Katalikų kronikose pilna įrašų apie sudegintus kartu su visais gyventojais kaimus (nesigailint nei senelių nei vaikų), nuo žemės paviršiaus nušluotas ištisas apskritis. Savo turtą, laisvę ir kraštą ginantys pagonys nebuvo laikomi žmonėmis, o tiesiog galvijais, nes žmonėmis, pagal Katalikus, buvo laikomi tik pripažįstantys Katalikų bažnyčios mokymą. Tad „gyvulį“ nužudyti nebuvo laikoma nuodėme, o jei netyčia nudaigojai krikščionį, tai buvo galima nusipirkti popiežiaus atleidimą – indulgenciją. Dėl vietos stokos neįdedu ištraukų iš Marburgiečio, Dusburgiečio – ” Prūsų kronikos” , H. Latvio ” Livonijos kronikos” ir kt. šaltinių. Atminkite – Romos Katalikų bažnyčia atsakinga už ne mažiau, kaip 1 000 000 – Prūsų, Kuršių, Žemaičių, Jotvingių, Lietuvių, Latvių, Estų ir kitų žmonių prievartinę mirtį Baltų žemėse, bei genocidinę politiką Baltiško paveldo atžvilgiu …
na, tai kas čia skaldo tautą? Ne jūs, pseudopagonys?