G. Labanauskas. Kam man tos žemės, jeigu Tėvynės nebėra

„Kam man tos žemės, jeigu Tėvynės nebėra.“ –  taip atsakė 1794 m. sukilimo vadovas Tadas Kosciuška Rusijos carui kai šis, paleisdamas iš kalėjimo sukilėlių vadą dar norėjo padovanoti jam dvarą su 1500 valstiečių. Generolas, kviesdamas valstiečius į sukilimą, žadėjo visiems asmenims laisvę, o ir sukilimo metu bendravo ir kovėsi kaip lygus su lygiais.

Mūsų nepriklausomybės atgavimo priešaušryje vadai taip pat žadėjo visiems vienodai vaikus mylinčią Tėvynę, valstybę, kurioje vienodai lygūs ir gerbiami visi piliečiai. Tik skirtingai, negu generolas T.Kosciuška, mūsų vadai po atgautos nepriklausomybės pamiršo dalį deklaruotų siekių ir pažadų.

Generolas pasakė – „Kam man tos žemės, jei nėra Tėvynės.“, o pas mus atsirado fenomenas, supriešinęs didelę dalį tautos – žemės kilnojimas. Pirmiausiai užmiršę broliškumą ir lygybę, pirmieji žemes palei Vilnių suskubo atsiimti tautos išrinktieji ir visiškai nesvarbu, kad anksčiau jie jas turėjo Ariogaloje, Baisiogaloje ar Balbieriškyje. Įvedus žemės kilnojimo fenomeną, tai tapo nebe taip svarbu.

Su pirmininkavimo Europos sąjungai pradžia, Lietuvą šalia kitų sveikintojų pasveikino ir JAV Ambasadorė Lietuvoje p. Debora A.Makarti (Deborah A. McCarthy). Tai gražu ir simboliška. Amerika labai daug prisidėjo prie mūsų nepriklausomybės atgavimo. Aišku, ne tiek, kiek maža, bebaimė šalis Islandija, tačiau prisidėjo.  Tai savotiškas skolos valstybei ir jos žmonėms atidavimas už suteiktą pagalbą prieš kelis šimtmečius pačiai Amerikai kovojant už savo laisvę.

Mūsų Tadas Kosciuška generolo laipsnį ir gavo, kovodamas Amerikos nepriklausomybės kare kolonistų pusėje.

Džordžas Vašingtonas apie savo bendražygį T.Kosciušką pasakė taip: – „Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išreikštųjų saujelė“.

Deja, to negalima pasakyti apie visus mūsų vadus. Dažniau ir dažniau susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daug kas daroma ir leidžiama tik išrinktųjų saujelei.

Generolas po laimėto nepriklausomybės karo Amerikoje už gautus pinigus neprisipirko dvarų, o didžiąją jų dalį paliko Amerikoje juodaodžių vaikų mokyklai steigti. Puikus kario mecenato, tauraus žmogaus pavyzdys, mes apie jį pernelyg mažai žinome. Norėtųsi, kad tokių kaip generolas T.Kosciuška užaugtų daugiau, kad būtų Lietuvoje daugiau žmonių, kurie valstybę vestų į priekį, pamynę asmeninę gerovę.

Gal tuomet pasaulyje atsirastų daugiau viršukalnių,  pavadintų mūsų vadų garbei, taip kai aukščiausia Australijos – T.Kosciuškos viršukalnė.

Unikali proga valstybės vadovams atskleisti savo sugebėjimus – pirmininkavimo ES laikotarpis. Galimybė ne tik užtikrinti sklandų posėdžių, komisijų, ES vadovaujančių struktūrų darbą, siekiant įvykdyti oficialiai įvardintus Lietuvos pirmininkavimo prioritetus: finansų sektoriaus stabilumas, efektyvus ekonomikos valdymas, didesnės, ypatingai jaunimo, užimtumo galimybės, tačiau ir imantis spręsti tų problemų, kurios yra nepopuliarios ir dažnai didžiųjų valstybių nutylimos bent jau viešai, vardan menamos vienybės išlaikymo.

Žmonės ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitur, mažesnieji broliai ir mažesnės sesės, ES valstybėse laukia, kada iš tiesų bus vienoda politika visų valstybių ir didžiųjų ir mažųjų atžvilgiu, kada bus išmokamos vienodos išmokos ir Vokietijos ir Lietuvos žemdirbiams, kada visi galėsime  įsigyti rusiškas dujas pigiau, reversiniu būdu, kada iš tiesų turėsime tikrą o ne menamą vieningą energetinę Europos sąjungos strategiją, kada jei skatinsim žvejybinių laivų pjaustymo politiką Lietuvoje netoleruosime stiprių dotacijų kaimyninės Prancūzijos žvejams. Šie ir panašaus pobūdžio klausimai, kurie dažnai diplomatiškai apeinami, tampa tarsi pririštas prie kojų svarmuo, lėtai ir nenumaldomai tempiantis į dugną viltis ir pasitikėjimą vieninga europinių šalių bendrijos ateitimi.

Šeši mėnesiai įtempto darbo tarp komisijos ir ES tarybos. Vadovavimas deryboms dėl komisijos pasiūlytų ES teisės aktų, posėdžiai, pasitarimai, biurokratinis darbas, kurį būtina atlikti, svarbu, kad jis nebūtų vienintelis ir neužgožtų, galbūt ne tokią globalių, tačiau labiau žmonėms aktualių socialinių problemų kaip pensininkų nusavintų skolų grąžinimo, valstybės tarnautojų, ypatingai žemesniosios grandies pasienio, ugniagesių gelbėtojų, policijos pareigūnų atlyginimo ir pačios sistemos reformos.

Labai tikėtina, kad panašios problemos slegia ir kaimynines valstybes, tačiau pirmininkavimo laikotarpiu jas pastebėję ir nenustūmę į užribį mes užduotumėme gerą toną ir kitiems „mažiesiems“, kurie pirmininkaus po mūsų. Aišku visada galima pasakyti, kad pirmininkavimas yra tik veiklos organizavimas ir mes negalime užsidaryti savų problemų rate užmiršdami bendrijos, kuriai pirmininkaujame interesus, tačiau šių interesų suderinimas ir sprendimai ir yra unikali galimybė, kurią mes gauname pirmininkaudami.

Taigi, galimybę turime, tik ją reikia išnaudoti ir galbūt, kada nors atsiras viršukalnės, pavadintos Lietuvos politikų vardais.

Autorius yra Kauno m. savivaldybės tarybos narys, Frakcijos „Dirbam Kaunui“ seniūnas, ekonomikos mokslų daktaras