Lietuvių kalba traukiasi iš mokslo: Seime pripažinta, kad ją stumia pati sistema

Ar Lietuvoje gali užaugti mokslininkų karta, gebanti savo tyrimus pristatyti visam pasauliui, bet sunkiai randanti žodžių apie juos papasakoti lietuviškai? Ar neatsitiks taip, kad siekdama tarptautinio pripažinimo Lietuva pati išstums savo kalbą iš aukštojo mokslo?

Tokie klausimai kilo spalio 14 d. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstoma lietuvių kalbos padėtis aukštosiose mokyklose ir mokslo įstaigose.

Diskusijoje dalyvavę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, universitetų, kolegijų, Lietuvių kalbos instituto ir Valstybinės kalbos inspekcijos atstovai atskleidė nerimą keliančią padėtį: lietuvių kalba pamažu traukiasi iš kai kurių akademinio gyvenimo sričių. Dar svarbiau tai, kad šį traukimąsi skatina pačios Lietuvos nustatyta mokslo vertinimo ir finansavimo tvarka.

Posėdyje kalbėta ne apie tai, ar Lietuvos mokslininkams reikia mokėti anglų kalbą ir dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose. Niekas tuo neabejojo. Ginčas kilo dėl kito dalyko: ar siekdami pasaulinio pripažinimo neprarandame gebėjimo kurti ir skleisti mokslo žinias gimtąja kalba?

Lietuvių kalba dar vyrauja, bet jos vieta silpnėja

Posėdį pradėjusi švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Regina Valutytė pateikė ministerijos surinktus duomenis apie mokslo darbų kalbą.

Iš 2016–2025 m. duomenų bazėje nagrinėtų 3151 darbo apie 60 proc. buvo parašyti lietuviškai, o maždaug 40 proc. – užsienio kalbomis, daugiausia angliškai.

Iš pirmo žvilgsnio šie skaičiai neatrodo grėsmingi. Lietuvių kalba vis dar pirmauja. Tačiau bendras vidurkis neparodo, kaip skiriasi padėtis atskirose mokslo srityse ir studijų pakopose. Taip pat iš jo negalima spręsti, kaip kalbų santykis keitėsi kiekvienais metais.

Viceministrė paaiškino, kad bakalauro studijose, ypač valstybės finansuojamose vietose, tebėra mokoma daugiausia lietuviškai. Kitokia padėtis magistrantūroje, kurioje gausėja tarptautinių studijų programų, ir doktorantūroje, kur užsienio kalbos vartojamos gerokai plačiau.

Nuo 2020 m. pasikeitusi doktorantūros tvarka suteikė aukštosioms mokykloms daugiau laisvės spręsti, kokia kalba doktorantai rašo ir gina disertacijas. Dabar jos gali būti rengiamos tiek lietuvių, tiek užsienio kalba, o pasirinkimas priklauso ir nuo doktorantūros komiteto sprendimo.

Tokia tvarka atveria duris užsienio studentams, palengvina bendradarbiavimą su kitų valstybių mokslininkais. Tačiau kartu kyla klausimas: ar universitetams ir doktorantams lieka pakankamai paskatų rinktis lietuvių kalbą?

Ministerijos duomenimis, Lietuvoje studijuoja apie 108 tūkst. žmonių, iš jų maždaug 15 proc. sudaro užsieniečiai.

Vis dėlto posėdyje paaiškėjo, kad ne pats užsienio studentų gausėjimas yra didžiausias rūpestis. Kur kas svarbiau tai, jog galiojanti mokslo vertinimo tvarka neretai skatina ir Lietuvos mokslininkus savo darbus rengti ne lietuviškai.

Kodėl mokslininkui neapsimoka rašyti lietuviškai?

Vieną svarbiausių priežasčių įvardijo pati viceministrė R. Valutytė.

Lietuvos mokslininko karjera, galimybės siekti aukštesnių pareigų ir gauti lėšų tyrimams nemaža dalimi priklauso nuo publikacijų tarptautiniuose mokslo žurnaluose, įtrauktuose į pripažintas duomenų bazes.

O lietuvių kalba leidžiamų žurnalų tokiose bazėse yra labai mažai.

Todėl mokslininkas atsiduria padėtyje, kai rašyti angliškai jam paprasčiausiai naudingiau. Taip lengviau patekti į tarptautinius leidinius, surinkti daugiau vertinimo taškų ir užsitikrinti palankesnes sąlygas tolesniam darbui.

Ilgainiui susidaro uždaras ratas.

Doktorantas skaito daugiausia anglišką mokslinę literatūrą, perima joje vartojamas sąvokas, anglų kalba rašo straipsnius, o galiausiai ir disertaciją. Jeigu imtųsi rašyti lietuviškai, vėliau jam tektų savo darbą versti į anglų kalbą, kad galėtų jį paskelbti tarptautiniuose leidiniuose.

Taigi anglų kalba tampa ne tik tarptautinio mokslininkų bendravimo priemone. Ji tampa lengvesniu keliu į akademinę karjerą.

Apie šią problemą Alkas.lt jau rašė vasario mėnesį paskelbtame Justinos Vaitkūnaitės straipsnyje „Lietuvos moksle naikinama lietuvių kalba“.

Autorė tuomet kėlė klausimą, kodėl lietuviškai parašytas mokslo darbas gali būti gerokai prasčiau įvertintas negu panašus darbas, išleistas užsienio leidykloje.

Spalio 14-osios posėdis parodė, kad tai nėra vien pavienių mokslininkų nepasitenkinimas. Dabartinės vertinimo tvarkos ydas pripažįsta ir aukštųjų mokyklų vadovai, ir pati ministerija.

Lietuvos mokslą vertina lietuvių kalbos nemokantys užsieniečiai

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas priminė, kad dabartinės mokslo vertinimo sistemos pagrindai buvo sukurti maždaug 2008–2018 metais.

Tuomet Lietuvos aukštasis mokslas buvo ypač stipriai kreipiamas į tarptautinę erdvę. Siekta, kad mūsų universitetai pajėgtų varžytis su užsienio aukštosiomis mokyklomis, o Lietuvos mokslininkų darbai sulauktų platesnio pripažinimo.

Pasak M. Kvietkausko, šie siekiai buvo pagrįsti. Lietuvos mokslui būtina dalyvauti pasaulio mokslo gyvenime. Tačiau ilgainiui tarptautinis pripažinimas imtas vertinti labiau negu mokslinių tyrimų reikšmė pačiai Lietuvos visuomenei.

Dekanas prisiminė anksčiau dažnai girdėtą teiginį: „Mokslas yra arba tarptautinis, arba jo nėra.“

Jo manymu, toks požiūris jau pradeda keistis. Vis geriau suvokiama, kad mokslas turi būti vertinamas ir pagal tai, kiek jis svarbus savo valstybei, visuomenei ir tautos kultūrai.

Tačiau viena didžiausių problemų išlieka Lietuvos mokslo institucijų palyginamasis ekspertinis vertinimas, kurį organizuoja Lietuvos mokslo taryba.

Šiam vertinimui mokslo įstaigos savo darbus ir ataskaitas teikia anglų kalba, o vertina vien užsienio ekspertai.

Vadinasi, net lituanistikos, Lietuvos istorijos ir kitų su mūsų tautos kultūra glaudžiai susijusių sričių tyrimus vertina žmonės, kurie nemoka lietuvių kalbos ir nebūtinai gerai išmano Lietuvos istorinį bei kultūrinį savitumą.

M. Kvietkauskas prisiminė ankstesniame vertinime dalyvavusio britų istoriko pastabą. Šis esą stebėjosi, kad Lietuva galbūt yra vienintelė Europos valstybė, savo mokslo įstaigų vertinimą patikinti vien užsieniečiams, neįtraukdama nė vieno lietuvių kalbą mokančio vertintojo.

Žinoma, tai buvo svečio pastebėjimas, o ne lyginamojo tyrimo išvada. Tačiau jis išryškino esminį klausimą: ar galima deramai įvertinti lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos tyrimus nemokant pačios kalbos ir nepažįstant jos kultūrinės aplinkos?

M. Kvietkausko teigimu, kitose Europos valstybėse dažniau pasitelkiami ir užsienio, ir vietos ekspertai. Tokios tvarkos reikėtų siekti ir Lietuvoje.

Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti tarptautinio vertinimo. Tačiau greta užsienio ekspertų turėtų būti ir žmonių, gebančių suprasti nacionalinės kultūros tyrimų vertę.

Norvegijos patirtis: mokslas – ne taškų medžioklė

Kitokį tarptautiškumo ir gimtosios kalbos santykį pasiūlė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, filosofas Gediminas Karoblis.

Penkiolika metų Norvegijoje dirbęs mokslininkas palygino abiejų valstybių universitetų patirtį.

Pasak jo, Norvegijoje universitetai taip pat vertinami, tačiau vertinimo tvarka leidžia jiems išsaugoti daugiau savarankiškumo.

Lietuvoje universitetų autonomija tampa gana sąlyginė, kai jų finansavimas tiesiogiai priklauso nuo griežtai nustatytų vertinimo rodiklių.

G. Karoblis ragino nepainioti tikro tarptautinio bendradarbiavimo su tariamu tarptautiškumu, kai svarbiausiu siekiu tampa kuo daugiau publikacijų ir už jas gaunamų taškų.

Mokslininko manymu, būtent toks paviršutiniškas tarptautiškumas šiandien pernelyg dažnai nustelbia tikrąją mokslo paskirtį.

Jis atkreipė dėmesį ir į naujas galimybes, kurias mokslininkams suteikia šiuolaikinės vertimo priemonės bei dirbtinis intelektas.

Anksčiau mokslo veikalo rengimas keliomis kalbomis reikalavo daug papildomo darbo. Šiandien tai padaryti kur kas lengviau.

G. Karoblis pateikė asmeninį pavyzdį: pats rengia knygą, kuri bus išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Žinoma, automatinis vertimas dar nėra galutinis tekstas. Jį būtina kruopščiai peržiūrėti, patikslinti sąvokas, pasirūpinti sklandžia kalba. Tačiau šiuolaikinės priemonės gerokai palengvina šį darbą.

Todėl, pasak mokslininko, jau galima kalbėti ne vien apie trumpas disertacijų santraukas užsienio kalba, bet ir apie viso mokslinio darbo pateikimą keliomis kalbomis.

Toks kelias leistų suderinti abu siekius: Lietuvos mokslininkų darbai būtų prieinami pasauliui, tačiau kartu praturtintų ir lietuvišką mokslo kalbą.

Kas kurs lietuviškus mokslo terminus, jeigu mokslininkai rašys tik angliškai?

Vieną skaudžiausių klausimų iškėlė Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovė dr. Asta Mitkevičienė.

Ji priminė, kad lietuvių kalbos traukimasis iš mokslo nėra vien patogesnės kalbos pasirinkimas. Kartu silpnėja gebėjimas lietuviškai įvardyti naujus mokslo atradimus, technologijas ir sąvokas.

Jeigu mokslininkai neberašys lietuviškai, neberengs lietuviškų vadovėlių ir nebedėstys gimtąja kalba, kas kurs ir tobulins lietuvišką mokslinę terminiją?

Lietuvių kalbos instituto atliekamas aukštųjų mokyklų vadovėlių terminijos tyrimas jau atskleidė nerimą keliančių dalykų.

Apklausti vadovėlių autoriai pripažino, kad viena sunkiausių darbo dalių yra rasti tinkamus lietuviškus naujų sąvokų pavadinimus.

„Angliškai jie žino, lietuviškai nežino“, – padėtį apibūdino A. Mitkevičienė.

Dar labiau stebina tai, kad kai kurie lietuviškai studijuojantys studentai prašo leisti per egzaminus atsiskaityti angliškai. Mat angliškus savo srities terminus jie išmano geriau negu lietuviškus.

Tokia padėtis rodo, kad kai kuriose srityse lietuvių kalbai jau darosi sunkiau išlaikyti visavertės mokslo kalbos vaidmenį.

Mokslinė kalba negali gyvuoti vien žodynuose. Ji turi būti nuolat vartojama – ja reikia rašyti, dėstyti, svarstyti, aiškinti naujus atradimus, kurti ir tikslinti sąvokas.

Jeigu naujos žinios Lietuvoje imamos reikšti beveik vien angliškai, ilgainiui darosi vis sunkiau apie jas kalbėti lietuviškai. Nevartojami žodžiai ir sąvokos neprigyja, o nesukurtų atitikmenų ima trūkti vis daugiau.

A. Mitkevičienė retoriškai klausė, ar lietuviškos terminijos kūrimą ketiname patikėti vien dirbtiniam intelektui.

Šis klausimas svarbus ne tik kalbininkams. Jis susijęs su visos lietuvių kalbos ateitimi. Kalba, kuria nebeįvardijami nauji mokslo atradimai, pamažu netenka dalies savo raiškos galimybių.

Verta prisiminti, kad lietuvių mokslo ir intelektinės kalbos kūrimas niekada nebuvo savaiminis dalykas. Apie šimtmečius trukusias pastangas lietuviškai įvardyti sudėtingas filosofijos, religijos ir valstybės gyvenimo sąvokas Alkas.lt rašė Darius Kuolys straipsnyje apie Konstantino Sirvydo žodyną.

Anuomet lietuvių šviesuoliai sąmoningai kūrė ir plėtojo lietuvišką mokslo bei kultūros kalbą. Šiandien tenka klausti, ar sugebėsime išsaugoti ir tęsti jų pradėtą darbą.

A. Valotka: anglų kalba akademijoje tampa naująja „ponų kalba“

Griežčiausiai susiklosčiusią padėtį įvertino Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas Audrius Valotka.

Pasak jo, nepaisant nuolatinių pareiškimų apie pagarbą valstybinei kalbai, tikroji Lietuvos aukštojo mokslo raida rodo visai kitą kryptį – lietuvių kalbos vartojimas vis labiau siaurėja.

A. Valotka įžvelgia aiškią seką: pirmiausia lietuvių kalba traukiasi iš mokslinių publikacijų, paskui – iš doktorantūros, vėliau iš magistrantūros, kol galiausiai pradeda silpnėti ir kaip dėstymo bei akademinio bendravimo kalba.

Jis pateikė ir konkrečių pavyzdžių iš universitetų gyvenimo.

Pasak A. Valotkos, net vidiniai akademinės bendruomenės laiškai, pranešimai ir kvietimai į renginius neretai rašomi angliškai, nors didžioji dalis adresatų yra lietuviai.

Jo manymu, tai ženklas, kad anglų kalba ima skverbtis jau ne tik į mokslinius tyrimus, bet ir į aukštųjų mokyklų administracinę veiklą.

Kalbos inspekcijos vadovas taip pat atkreipė dėmesį į universitetų finansinius interesus.

Užsienio studentų pritraukimas aukštosioms mokykloms yra svarbus pajamų šaltinis. Todėl, jo vertinimu, kai kurios iš jų vengia nustatyti griežtesnius lietuvių kalbos mokymosi reikalavimus, nes baiminasi prarasti dalį užsienio studentų.

A. Valotka tokią padėtį apibūdino kaip valstybinės kalbos ir akademinio verslo interesų susidūrimą.

Tačiau skaudžiausia, jo manymu, yra gilesnė, istoriškai susiklosčiusi mūsų visuomenės laikysena – polinkis menkinti sava ir labiau vertinti tai, kas ateina iš užsienio.

Jis priminė, kad skirtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais išskirtinį prestižą turėjo lenkų, vėliau rusų, o dabar – anglų kalba.

Kartu esą išlikęs įsitikinimas, kad užsienio ekspertas savaime vertesnis pasitikėjimo, o užsienio kalba parašytas darbas – moksliškesnis.

A. Valotka šią laikyseną susiejo su „baudžiauninko mentalitetu“, dėl kurio svetima kalba tampa naująja „ponų kalba“.

Tai aštrus, ginčytinas vertinimas, tačiau jis verčia susimąstyti: ar mūsų tarptautiškumo siekis kartais neslepia nepasitikėjimo savo mokslininkais ir jų gebėjimu savarankiškai spręsti Lietuvos mokslui svarbius klausimus?

Jeigu doktorantas nebegali paaiškinti savo tyrimo lietuviškai, kaip jis dėstys?

A. Valotka iškėlė ir labai paprastą, bet sunkiai apeinamą klausimą.

Jeigu lietuvis doktorantas nebegali gimtąja kalba paaiškinti, ką ištyrė, nes neranda tinkamų lietuviškų savo srities sąvokų, kaip jis vėliau dėstys Lietuvos studentams?

Juk mokslininko darbas nesibaigia straipsnio paskelbimu tarptautiniame leidinyje ar disertacijos apgynimu. Daugelis mokslininkų tampa dėstytojais, vadovauja studentų darbams, perduoda savo žinias jaunajai kartai.

Jeigu visą savo profesinį gyvenimą jie kalbės ir rašys tik angliškai, lietuvių kalba gali likti tinkama kasdieniam bendravimui, bet vis sunkiau ja bus svarstyti sudėtingus mokslo klausimus.

A. Valotka perspėjo, kad panašių sunkumų jau patyrė kai kurios kitos Europos tautos.

Jis minėjo Suomijos ir Nyderlandų patirtį, taip pat Airijos pavyzdį, kur valstybinį statusą turinti airių kalba daugelyje gyvenimo sričių yra užleidusi vietą anglų kalbai.

Šie palyginimai primena, kad vien įstatymu įtvirtinto valstybinės kalbos statuso nepakanka. Kalba išlieka gyva tol, kol ji iš tikrųjų vartojama visose svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse.

Kolegijų patirtis: užsieniečiai gali ir turi mokytis lietuviškai

Diskusijoje nuskambėjo ir viltingesnių pavyzdžių.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos atstovė, Šiaulių valstybinės kolegijos direktorė Lina Tamutienė papasakojo, kaip lietuvių kalbos mokoma kolegijose.

Pasak jos, užsienio studentams skirtos studijų programos dažnai dėstomos angliškai, tačiau kartu stengiamasi stiprinti ir jų lietuvių kalbos žinias.

Tai ypač svarbu dėl profesinės praktikos.

Kolegijų studentai nemažą studijų dalį praleidžia darbo vietose. Ten jiems tenka bendrauti su Lietuvos gyventojais, bendradarbiais, įmonių ir įstaigų darbuotojais. Vien anglų kalbos dažnai nepakanka.

Todėl kai kuriose studijų programose didinama lietuvių kalbos ir specialybės kalbos mokymo apimtis, kad atvykę užsieniečiai bent iš dalies pasirengtų darbui lietuviškoje aplinkoje.

Ši patirtis rodo, kad tarptautinės studijos ir lietuvių kalbos mokėjimas vienas kitam netrukdo.

Priešingai – lietuvių kalbos mokymasis padeda užsienio studentams geriau pažinti mūsų kraštą, bendrauti su žmonėmis, o baigus studijas lengviau susirasti darbą ir, jeigu jie to nori, įsikurti Lietuvoje.

Ministerija pripažįsta: tarptautiškumo siekta pernelyg aklai

Bene svarbiausia viso posėdžio žinia nuskambėjo per antrąjį viceministrės R. Valutytės pasisakymą.

Išklausiusi universitetų, kolegijų ir kalbos specialistų pastabas, ji pripažino, kad Lietuvos mokslo tarptautinimo politika ne visada davė tai, ko buvo tikėtasi.

Siekiant kuo greičiau įsitvirtinti Europos mokslo erdvėje, universitetams ir mokslininkams buvo keliami dideli reikalavimai skelbti darbus tarptautiniuose leidiniuose, pritraukti užsienio lėšų ir dalyvauti bendruose tyrimuose.

Tačiau ilgainiui susiformavo pernelyg formalus mokslo vertinimas, kai svarbiausia tapo surinktų taškų skaičius.

O taškai už publikacijas ne visada atspindi tikrąją tyrimų vertę.

Viceministrė pripažino, kad tokia tvarka skatina paviršutinišką tarptautiškumą – mokslininkai kartais raginami skelbti kuo daugiau straipsnių, nors jų gausa dar nereiškia mokslo pažangos.

Todėl ministerija siūlo iš esmės peržiūrėti dabartinę mokslo vertinimo tvarką, atsisakyti didelės dalies formalaus publikacijų skaičiavimo ir daugiau dėmesio skirti mokslinių tyrimų kokybei.

Vienas svarbiausių naujosios tvarkos siekių – deramai įvertinti mokslo naudą visuomenei.

Tai reikštų, kad mokslininko darbas būtų vertinamas ne vien pagal straipsnių skaičių tarptautiniuose leidiniuose, bet ir pagal tai, kiek jo tyrimai reikalingi Lietuvai.

Toks požiūris ypač svarbus humanitariniams ir socialiniams mokslams, kurių tyrimai glaudžiai susiję su Lietuvos istorija, kalba, teise, kultūra ir visuomenės gyvenimu.

Viceministrė pateikė iškalbingą teisės mokslo pavyzdį.

Lietuvos teisėjams pirmiausia reikalingi tyrimai, padedantys suprasti ir taikyti mūsų valstybės teisę. Tokie darbai nebūtinai bus įdomūs tarptautiniams mokslo žurnalams, tačiau jų reikšmė Lietuvos teismams ir visai valstybei gali būti didžiulė.

Vadinasi, tarptautinio pripažinimo mastas negali būti vienintelis mokslo vertės matas.

Kada gali pasikeisti mokslo vertinimo taisyklės?

R. Valutytė pranešė, kad ministerijoje jau svarstomi Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai.

Jais siekiama pertvarkyti mokslo vertinimą: mažinti mechaninį publikacijų skaičiavimą, daugiau pasitikėti mokslo įstaigomis ir vertinti ne tik tyrimų skaičių, bet pirmiausia jų kokybę bei reikšmę.

Ministerija tikisi pasiūlymus baigti rengti iki šių metų pabaigos ir pateikti Seimui.

Tačiau naujoji tvarka įsigaliotų ne iš karto.

Pasak viceministrės, 2028–2029 m. numatytų vertinimo sąlygų keisti jau nebegalima nepaisant teisėtų mokslininkų ir mokslo įstaigų lūkesčių. Todėl esminiai pokyčiai būtų taikomi vėlesniu laikotarpiu.

Taip pat numatoma peržiūrėti išorinį aukštųjų mokyklų vertinimą, mažinti ataskaitų rengimo naštą ir suteikti daugiau pasitikėjimo pačioms mokslo įstaigoms.

Viceministrė pripažino ir vien užsienio ekspertų atliekamo vertinimo trūkumus.

Ji paaiškino, kad tokia tvarka susiklostė siekiant išvengti galimo vietos ekspertų šališkumo. Lietuvos akademinė bendruomenė nėra didelė, daugelis mokslininkų dirba keliose įstaigose, todėl renkant vertintojus iš Lietuvos neretai kyla įtarimų dėl interesų konflikto.

Tačiau tai nereiškia, kad vietos mokslininkai turėtų būti visai nušalinti nuo savo šalies mokslo vertinimo.

Viceministrė sutiko, kad verta ieškoti būdų plačiau įtraukti Lietuvos ekspertus, kartu išsaugant vertinimo nepriklausomumą.

Taigi čia tenka spręsti dvi užduotis: užtikrinti nešališką mokslo vertinimą ir kartu pasirūpinti, kad lietuvių kalbos, istorijos bei kultūros tyrimus vertintų žmonės, suprantantys jų savitumą.

Užsienio studentams – privalomos lietuvių kalbos pamokos?

Ministerija taip pat ketina stiprinti lietuvių kalbos mokymą Lietuvoje studijuojantiems užsieniečiams.

R. Valutytė pranešė, kad siekiama į bendruosius studijų reikalavimus įtraukti privalomą lietuvių kalbos mokymąsi visiems užsienio studentams.

Nesitikima, kad kiekvienas atvykėlis per studijų metus puikiai išmoks lietuviškai. Tačiau bent pradinių kalbos žinių reikėtų visiems, kurie pasirenka studijas Lietuvoje.

Tai padėtų jiems geriau suprasti aplinką, lengviau bendrauti su vietos žmonėmis ir nebūti užsidariusiems vien užsieniečių bendruomenėje.

Lietuvių kalbos pamokos galėtų atsirasti įvairiose studijų programose – ne vien humanitarinių mokslų, bet ir informatikos, gamtos mokslų bei kitose srityse.

Viceministrė pabrėžė, kad dalis užsienio studentų ateityje gali norėti dirbti ir gyventi Lietuvoje. Nemokėdami lietuvių kalbos jie sunkiau įsilietų į mūsų visuomenę.

Šiame kontekste verta prisiminti, kad Lietuva pati remia lituanistikos ir baltistikos centrų veiklą užsienio universitetuose.

Būtų keista, jeigu lietuvių kalbos mokymui užsienyje skirtume vis daugiau dėmesio ir lėšų, o pačios Lietuvos universitetuose lietuvių kalbai liktų vis mažiau vietos.

Anglų kalba įsigali dar prieš universitetą

Seimo narė, Komisijos narė Ingrida Braziulienė priminė, kad anglų kalbos įtaka jaunajai kartai prasideda gerokai anksčiau negu studijos universitete.

Jau maži vaikai naudojasi angliškais žaidimais, mokomosiomis programėlėmis ir kitomis skaitmeninėmis priemonėmis, kurių dalis neturi lietuviškų atitikmenų arba nėra įgarsintos lietuviškai.

Taip vaikai nuo mažens patenka į aplinką, kurioje naujos žinios ir sąvokos dažnai pirmiausia juos pasiekia anglų kalba.

I. Braziulienė pasiūlė į būsimą Seimo konferenciją pasikviesti ir ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo priemonių kūrėjus.

Jos manymu, kalbėdami apie lietuvių kalbos ateitį aukštajame moksle, negalime pamiršti, kokioje kalbinėje aplinkoje auga būsimieji studentai ir mokslininkai.

Iš tiesų, jei jaunas žmogus nuo vaikystės įpranta naujus dalykus pažinti angliškai, universitetas neretai tik dar labiau sustiprina šį įprotį.

Todėl rūpestis lietuvių kalba moksle negali apsiriboti vien disertacijomis ir moksliniais straipsniais. Jis prasideda dar vaikystėje – šeimoje, mokykloje ir skaitmeninėje erdvėje.

Seime ketinama surengti platesnę konferenciją

Po diskusijos Komisijos pirmininkas Valdas Rakutis pasiūlė šio klausimo svarstymo nebaigti vienu posėdžiu.

Jo manymu, problema pernelyg sudėtinga, kad būtų galima skubotai priimti visiems tinkamą sprendimą.

Todėl numatyta 2027 m. pradžioje Seime surengti platesnę konferenciją, skirtą lietuvių kalbos vietai moksle ir aukštosiose mokyklose.

Iki jos ketinama paprašyti Seimo Tyrimų skyriaus išnagrinėti kelių Europos valstybių patirtį.

Norima išsiaiškinti, kaip kitur derinamas mokslo tarptautiškumas, nacionalinės kalbos vartojimas, universitetų savarankiškumas ir mokslinių darbų vertinimas.

Ypač vertinga būtų susipažinti su tų valstybių patirtimi, kurioms pavyksta išsaugoti savo kalbą aukštajame moksle ir kartu sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose.

R. Valutytė patvirtino, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sutinka tapti konferencijos partnere.

Į ją taip pat ketinama kviesti universitetus, kolegijas, mokslo institutus, kalbos specialistus ir kitų su šiuo klausimu susijusių įstaigų atstovus.

Tikimasi, kad konferencijoje bus ne tik aptarta dabartinė padėtis, bet ir pateikta konkrečių siūlymų, kaip išsaugoti lietuvių kalbos vietą Lietuvos moksle.

Ar Lietuvoje mokslas dar kalbės lietuviškai?

Spalio 14-osios posėdis atskleidė svarbią tiesą: lietuvių kalbos likimas moksle priklauso ne vien nuo pačių mokslininkų noro rašyti gimtąja kalba.

Jų pasirinkimus lemia mokslo finansavimo tvarka, publikacijų vertinimas, akademinės karjeros reikalavimai, studijų programos ir universitetų nuostatos.

Jeigu visa ši sistema mokslininką skatina rašyti beveik vien angliškai, gražių raginimų mylėti ir puoselėti lietuvių kalbą nepakaks.

Kita vertus, būtų klaidinga manyti, kad lietuvių kalbą galima apginti užsisklendžiant nuo pasaulio.

Lietuvos mokslininkams būtina bendradarbiauti su užsienio kolegomis, dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose, skelbti savo atradimus plačiai skaitomuose leidiniuose. Be to, pats mokslas negali gyvuoti be laisvo keitimosi žiniomis ir idėjomis.

Tačiau kodėl dėl šio siekio turėtume atsisakyti galimybės kurti ir skleisti naujas žinias lietuviškai?

Valstybei svarbu ne tik tai, ar Lietuvos mokslininko straipsnį perskaitys užsienio kolegos. Ne mažiau svarbu, ar jo atradimai pasieks Lietuvos visuomenę, ar jie praturtins mūsų kalbą, ar būsimieji mokslininkai gebės savo žinias perduoti lietuviškai.

Posėdyje nuskambėję siūlymai leidžia įžvelgti kelias svarbiausias veiklos kryptis: keisti mokslo vertinimo taisykles, deramai pripažinti lietuviškai parašytų tyrimų vertę, sudaryti palankesnes sąlygas skelbti mokslo darbus keliomis kalbomis, skatinti lietuviškos terminijos kūrimą ir stiprinti lietuvių kalbos mokymą aukštosiose mokyklose.

Ar šie siūlymai virs tikrais sprendimais, turėtų paaiškėti svarstant ministerijos rengiamas įstatymo pataisas ir būsimoje Seimo konferencijoje.

Tačiau vien teisės aktų pakeitimų nepakaks. Reikės ir pačių mokslininkų, universitetų vadovų bei visos visuomenės apsisprendimo, ar lietuvių kalbą laikome visaverte šiuolaikinio mokslo kalba.

Juk kalba gyva ne todėl, kad jos teisės įrašytos į įstatymus, o todėl, kad ja kalbame, rašome, mąstome ir kuriame.

Jeigu lietuvių kalba nebebus kuriamos ir perduodamos naujausios mokslo žinios, ilgainiui ji neteks gebėjimo aprėpti visą šiuolaikinio žmogaus pažinimo pasaulį.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien yra ne tai, ar Lietuvos mokslas turi būti tarptautinis. Žinoma, turi.

Klausimas kitas – ar tarptautiniu tapęs Lietuvos mokslas dar sugebės kalbėti lietuviškai?

Straipsnis parengtas pagal 2026 m. spalio 14 d. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos posėdžio stenogramą ir Komisijos pirmininko Valdo Rakučio paskelbtą apžvalgą.

Posėdžio vaizdo įrašas: