Viešąją nuomonę formuojantiems ekspertams neigiant senojo Vilniaus lietuviškumą, anykštėnai kviečia vilniečius rugsėjo 18 d., ketvirtadienį, 16.30 val., Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje prisiminti – lietuviškame Vilniuje gyvenusį, lietuvišką Vilnių ir Lietuvą kūrusį Konstantiną Sirvydą.
Būtent Sirvydas, jo darbai, buvo tas tiltas, sujungęs XVI amžiaus lietuvių intelektualus Abraomą Kulvietį, Martyną Mažvydą, Mikalojų Daukšą su XIX šimtmečio lietuvių kultūros kūrėjais Simonu Daukantu, Dionizu Poška, Simonu Stanevičiumi – taigi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką su modernia Lietuva.
Būtent Sirvydas tęsė Daukšos ir Merkelio Giedraičio lietuviškos Lietuvos programą.
Apie 1620-uosius Vilniaus universiteto spaustuvėje išleistas, vėliau pertvarkytas ir 1631-aisiais perleistas, netrukus – 1642 ir 1677 m. vėl pakartotas, pagaliau dar ir 1713-aisiais išspausdintas Sirvydo lietuvių kalbos žodynas su lotyniškų ir lenkiškų žodžių atitikmenis normino ir tobulino lietuvių kalbą – darė ją tinkamą vartoti visose visuomenės gyvenimo srityse.
Lietuvių kalba čia iškyla ne tik kaip valstiečių žemdirbių, bet ir kaip intelektualinio bei politinio gyvenimo kalba, kuria galima ir dera svarstyti filosofijos, teologijos, politikos klausimus.
Palyginę Sirvydo žodyno skirtingų metų leidimus, pamatysime, kaip stropiai to meto intelektualai formavo tautos lietuvišką kalbinį pasaulį.
Atkreipkime dėmesį vien į politinį žodyną. Jau 1620-ųjų leidime pateikiamos lietuviškos sąvokos valstybei ir jos skirtingoms formoms, svarbiausioms valstybinėms institucijoms ir pareigybėms, administraciniams vienetams įvardyti: karalystė; kunigystė (kunigaikštystė); valdžiojimas, viešpatystė (valstybė, valdovo valda); bendrystė, visiškystė, visatinė (respublika); sueiga (seimas); susiėjimas (seimelis); Karalius; Karalienė; Karaliūnas (karalaitis); karalyčia (karalaitė); Kunigaikštis; Kanclerius; hetmanas, kariavedys (etmonas); vaivada; skarbo ažuveizdėtojas (iždininkas); pylėjas (taurininkas); sekretorius; vaitas; ažuveizdėtojas (seniūnas); tiesastatys (įstatymų davėjas, leidėjas); vaivadystė (vaivadija); šalis (pavietas); vaitystė (vaito administruojama teritorija); ažuveizdystė, starostystė (seniūnija).
1642-aisiais pasirodžiusiame, Jono Jaknavičiaus redaguotame, leidime ne viena politinė sąvoka tikslinama, lietuvinama, atsisakoma dalies sinonimų, pats politinis žodynas reikšmingai išplečiamas. Respublika vadinama tik vienu žodžiu – Visotimė (beje, taip pat siūloma vadinti ir visuomenę, bendruomenę: Pospolitość / Communitas, universitas, unum corpus / Visotimė), etmonas – tik Kariavedys, seniūnija – tik Ažuvazda. Seimas jau vadinamas Susiėjimu iš karalystės, seimelis – Susiėjimu iš šalių (pavietų), iždininkas – Ažuveizdėtoju pinigų visotimės, taurininkas – paragautoju gėrimo ir valgyklos (valgio).
Pateikiami ir 1620-ųjų leidime nebuvę kitų valstybinių institucijų bei pareigūnų lietuviški pavadinimai: Senotas (senatas); Senotaras (senatorius); tribunalas (tribunolas, aukščiausias teismas); žirginykas, žirginyčios valdžiotojas (žirgininkas); Vietinykas valgyklanešio (stalininkas). Atsiranda anksčiau nebuvę lietuviški žodžiai: laisvė (pakeitė liuosybę, valnystę); įstatymas (pakeitė tiesą); ženklas, žymė karalystės, bajorystės (pakeitė herbą).
Duodamas ir LDK herbo Vyčio lietuviškas pavadinimas – Vaikytojas. Pateikiama net „gero politiko“, „gero respublikos tvarkytojo“ sąvoka: Polityk dobry / Vir administrandae Reipublicae peritus civilis / Geras ažuveizdėtojas visotimos. Duodamas lietuviškas įstatymų leidėjo pavadinimas: Prawodawca / Legis lator, dator, scriptor legum / Tiesastatys, tiesadavys.
Iš visumos išsiskiria 1642-ųjų leidime išplėtotas žodynas, skirtas kultūros dalykams, knygos, raštijos pasauliui įvardinti: Knyginyčia, knyginė kamara (biblioteka); Tavoras knyginis (knygynas); pardavėjas knygų; Knygų apdarytojas (knygrišys); Knygos tiesų, veikalų (teisės aktų knygos); Metinės knygos (metraštis, kronika); Knygos nuotartinės (gėdingos, nešvankios knygos, paskviliai); Rašytojas (ir raštininkas, ir knygų rašytojas); Historijos rašytojas, historiarašys (istorikas), Giesmė Kareivių (karo daina); Nuliūdusi giesmė (trėnas). Atrasime ir į lietuvių kalbą išverstus lotyniškus terminus traditio – padavimas; artes liberales – išleistiniai, mokslai viežlivi (laisvieji mokslai, menai) ir net parasita ars – Mokslas pilnapenybos (parazitinis, tuščias mokslas).
Reikšmingų žinių suteikia ir 1642-aisiais perleisto Sirvydo žodyno lotyniška pratarmė, greičiausiai parašyta Jaknavičiaus ir dedikuota studijuojančiam jaunimui (Ad Studiosam Iuventutem). Joje žodynas nusakomas kaip studijoms skirtas ir pačios akademinės jaunuomenės „pageidaujamas veikalas“. Minima, kad naujas žodyno leidimas esąs pataisytas, patikslintas, kad jo išleidimui pritaręs pats Akademijos rektorius. Taigi žodynas pristatomas kaip Vilniaus universiteto bendro darbo, bendrų pastangų kūrinys.
Giedraičio ir Daukšos programos įgyvendinimo darbams priklausytų ir Sirvydo postilė „Punktai sakymų“ – pirmoji intelektualams skirta lietuviška knyga. Jos pirmą dalį autorius dedikuoja Vilniaus vyskupui, Lietuvos primui Eustachijui Valavičiui ir išleidžia Akademijos spaustuvėje 1629-aisiais.
Jėzuito Sirvydo parašyta lotyniška dedikacija gerokai santūresnė už Daukšos Postilės lotynišką dedikaciją vyskupui Giedraičiui, tačiau akivaizdžiai su ja susišaukia. Kaip ir Giedraitis, Valavičius skelbiamas esąs lietuviškos knygos įkvėpėjas – tad jam dera šią knygą „prie tėviškos krūtinės priglausti ir sušildyti“. Sirvydas su Vilniaus vyskupu, kaip Daukša su Žemaičių vyskupu, sieja „tėvų kalbos“ atgaivinimą ir jos vartojimo išplėtimą: lietuviška postilė, pasak jos autoriaus, turinti „paskatinti mokytis šios kalbos menkiau lietuvių kalbą mokančius […] dieviško žodžio skelbėjus šioje šventoje Avidėje ir Vilniaus vyskupystėje“.
Tam, „kad jiems būtų lengviau mokytis tėvų kalbos“, Sirvydas sakosi pažodžiui išvertęs lietuvišką tekstą į lenkų kalbą. Reikšminga dedikacijoje ne kartą vartojama „tėvų kalbos“ (Patria lingua) sąvoka: ji į vieną bendruomenę sujungia ir Akademijos profesorių, ir Vilniaus vyskupą, ir šią kalbą primiršusius vyskupystės kunigus, ir visus jų aiškinamo Dievo žodžio klausytojus.
Kaip Daukša Giedraitį, taip ir Sirvydas Valavičių pabrėžtinai vadina ne tik vyskupu, bet ir senatoriumi. Senator Amplissime (Aukščiausiasis Senatoriau), – kreipiamasi į Vilniaus vyskupą dedikacijoje. Valavičiui linkima ilgo gyvavimo ne tik Bažnyčiai, bet ir Tėvynei. Taigi rūpintis „tėvų kalba“, ją globoti Valavičius prašomas ne tik kaip vyskupas, bet ir kaip pirmasis Lietuvos senatorius, kaip valstybės vyras. Įsidėmėtina, kad Sirvydas iš savo postilės ragina mokytis ne vien buitinės, bet ir intelektualios – filosofinės, religinės – lietuvių kalbos.
Pačioje Sirvydo postilėje gyva, sodria lietuvių kalba svarstomi ne tik sudėtingi religijos, filosofijos, bet ir politikos klausimai. Ne viename pamoksle nuo žmogaus prigimties, žmogaus ir Dievo santykių pereinama prie socialinio teisingumo, luomų sugyvenimo, valdovo rinkimų, valdovui būtinų dorybių, valdovo ir valdinių bendradarbiavimo ir kitų temų aptarimo. „Punktams sakymų“ būdinga aštri visuomenės kritika. Juose keliamos luomų solidarumo, piliečių teisinės lygybės, valdovo atitikimo savo pareigoms, politinę galią turinčių žmonių ypatingos atsakomybės už visuomenę ir kitos idėjos, svarstytos tuo metu ir kitakalbėje LDK raštijoje. Kaip ir Mažvydas, Daukša, Sirvydas reikalauja iš kilmingųjų pagarbos ir atjautos paprastiems žmonėms, teisių visiems valdiniams.
LLTI svetainės „Šaltiniai“ nuotraukose – Sirvydo žodyno ir „Punktų sakymų“ viršeliai.
Priedai:
1. Nepaprastai įdomi LRT ekspertinė tezė, neigianti lietuvių egzistavimą senojoje Lietuvoje. Paskelbta prieš du metus, bet iki šiol LRT erdvėje nė mažiausių abejonių ir kitų nuomonių nesulaukusi: „Dar nebuvo [Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje] lietuvių, kaip dabar suprantam, nebuvo baltarusių – tai buvo tiesiog rusėnai… Ir tiek vieni, tiek kiti save vadino lietuviais.“ Žr. „Vilnius priklauso Baltarusijai“: politologas įvertino Baltarusijoje populiarios litvinizmo teorijos radikalumą.
2. Prieš dvejus metus mano išsakyta nuomonė apie tą ekspertinę LRT tezę:
3. Seniai seniai, dar 1989-aisiais, Valentinos Paukštelytės sukurta laida apie Konstantiną Sirvydą. Važiavome tąsyk prie Dabužių ieškoti Sirvydų kaimo ir atradome paskutinį jo gyventoją: LRT „Kultūros metraščiai. Konstantinas Sirvydas“.
4. Kolegos Liudo Jovaišos dabartiniai patikslinimai, primenantys dailėtyrininkės Marijos Matušakaitės ir istoriko Pauliaus Rabikausko įžvalgas:
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Ačiū. Nepaprastai reikalingas ir prasmingas straipsnis.
Gal tik lrt ,,ekspertus” rašyčiau kabutėse. Ir ne tik čia.
Straispnyje nepaminėtas vienas lietuvių raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis ( 1485-1545), pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą, gimęs prie Eišiškių, dabartiniame Šalčininkų rajone .
Beje, Stanislovas Rapolionis buvo reformacijos pradininkas Vilniuje.
Tokie žmonės kaip Kuolys turi vadovauti Lietuvos televizijai.
Mielai pritarčiau. Manau, ir dauguma.
Manau, kad galėtų vadovauti ir visai LRT arba jos Tarybai. Apskritai keistinas ir pačių žurnalistų rengimas. Žurnalistas visų pirma turi būti atitinkamos srities specialistas. Dabar – kokią sritį bepaimsi – visur tik lėkštas siaurų partinių interesų reiškimo politikavimas. Istorijos, teisės žinojimas yra valstybės pamatas, tačiau asmenų kapitaliai tas sritis išmanančių LRT programose nesigirdi, kokią sritį bepaimsi – vien tik partinių interesų voliojimo kalbos. Mažiau to lėkšto partinio “voliojimo”, daugiau dalykinio plano, analizuojančių kalbų. Taigi Kuoliui tapus LRT vadovu derėtų gelbėti LRT programas, būtent, pirmiausiai minimomis prasmėmis.
Tikrai maža sakyti – “įdomi”, veikiau ji vadintina nusikalstama Lietuvos valstybės istorijai, LRT ekspertinė tezė, neigianti lietuvių egzistavimą senojoje Lietuvoje: „Dar nebuvo [Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje] lietuvių, kaip dabar suprantam, nebuvo baltarusių – tai buvo tiesiog rusėnai… Ir tiek vieni, tiek kiti save vadino lietuviais.“
Tad išeina, kad yra atvirkščiai negu kalbotyros mokslo nustatyta, kad – slavų kalba atsirado iš lietuvių kalbos pakraščio tarmių, tezė sakytų, kad lietuvių kalba yra atsiradusi iš slavų kalbų. Taigi LRT ekspertų Lietuvai pasakyta tapačiai, ką – Putinas Ukrainai sako, kad ji – “Ruskij mir”. Tai, ar šios LRT ekspertų tezės dvasia nėra tapusi persmelkta visuomeninės LRT programa Lietuvos, lietuvybės istorijos klausimais? …
Kaip kultūros istorikas, parašęs nepolitinę knygą “Istorija pareinant į Lietuvą”, pritariu P. Skuto mintims, kad “dabar – kokią sritį bepaimsi – visur tik lėkštas siaurų partinių interesų reiškimo politikavimas. Istorijos, teisės žinojimas yra valstybės pamatas, tačiau asmenų kapitaliai tas sritis išmanančių LRT programose nesigirdi”. Todėl irgi manau, kad “Kuoliui tapus LRT vadovu derėtų gelbėti LRT programas, būtent, pirmiausiai minimomis temomis”.
Gal laida “Stonkus tiesiogiai” labiausiai atspindi LRT visuomeninę misiją? 🙂 Juolab šiemet LRT biudžetas išaugo berods iki 80 milijonų eurų.
Iš tikrųjų Lietuvos istorijai pirmiausiai buvo ir yra būtinas kapitalus mokslo darbas nušviečiant žodžio “rusėnas” kalbinę ir istorinę kilmę, ypač jo radimąsi, (ne)giminystę su žodžiu “rusas”, ar ‘rutheni’ nėra visai kitos negu ‘rusėnas’ reikšmės liet. žodžio lotyniškas užrašymas ir t.t. ir pan? Tai Lietuvos mokslo nėra atlikta, visuomenė liko neapšviesta. Kodėl taip atsitiko – dėl neišmanymo ar tos nelemtos lenkiškos dvišalystės interesų? Dabar atitinkami “ekspertai”, naudodami “rusėno” sąvoką jiems reikalinga prasme, iš tikrųjų lietuvių (baltų) gimtosiose žemėse “apgyvendindami” rusėnus, “gamina” atitinkamas tezes ir propaguoja antilietuvišką politiką. Deja, tie “ekspertai” visuomenei lieka paslaptyje, Kuolys kas jie tokie – neįvardija.
Tikrai aktualu. Ypač šiandieniniame kontekste.
>Vilna
Knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” apima mūsų tautos istoriją, pradedant ją ledynmečiu ir baigiant šių dienų mūsų lietuvių tautos istorijos aktualijomis. O nepolitinė yra ji todėl, kad nei prie vienos Prezidento nuotraukos, įskaitant ir Jo Ekscelenciją Gitaną Nausėdą, nėra nurodytas partiškumas.
Su ta istorijos dalimi nors nuo ledynmečio iki “parėjimo” derėtų supažindinti ir platesnę visuomenę. Tai, galbūt, atlikti galėtų Alkas.lt, patalpinant ją dalimis portale. Na vien ko vertas Dovinės akmuo su sfinksų runomis užrašytais, gali būti, kad net prieš 10 tūkst. metų, dar šiandien lietuviui suprantamais jo kalbos žodžiais. Tai mokslo ir Lietuvos istorijos vertybių vertybė, tačiau visuomenėje, platesnėje viešumoje, turizme apie tai tylu.
Įdėti čia tekstą, bet būtų gerai ir įgarsinti. Nemažai žmonių net ir naktimis mielai klausytų skaitovo.
stai kaip Kuolys Sirvydo myletojas pries kelis metus isverte zodi Ruthenorum :
„Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos kunigaikštis ir valdovas“: „Dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie“.
(Is Gediminne laisko)
verkti norisi ….
Iš tikrųjų, – „krisk ir negyvas būk“, kai “letphinorum ruthenorumque” parašyme lotynų kalba nematomas kaip iš tikrųjų reiškiantis – vieno daikto iš dviejų lietuviškų šaknų žodžių sudarytas, juos pagal lotynų gramatiką jungiant, pavadinimas. “Atrandamas” tarp jų nesantis ir logiškai negalimas jungtukas – ‘ir’ bei ‚ruthenorumque‘ perskaitomas kaip atskiras kitos tautos – ‚rusų‘ – pavadinimą reiškiantis žodis. Akivaizdu, kad ‚ruthenorumque‘ yra iš lotynų ‚rutheni‘, kuris. manytina, yra liet. žodžių ‚raitenis, raitelis, ruitelis‘ lotyniškas užrašymas ir pagal lotynišką gramatiką – pasidarytas žodis, galintis atitikti lietuvių žodžių ‚raitija, raitininkija‘ reikšmę. Tokiu atveju “letphinorum ruthenorumque rex” verstina – „lietuvių raitininkijos karalius“.
Taigi Gedeminne laiško laikų lotyniškasis ‚ruthenorumque‘ su dabartinio žodžio ‚rusas, rusų‘ reikšme nieko bendro negalėtų turėti. Tai, kad raitininkystė – žirgininkystė lietuvių, bajorijos gyvenime buvo svarbi, abejonių istorikams nekyla. Tad laikyti, kad lot. rutheni Gedimino laikais reiškė ‚rusas‘ dabartine prasme vargu ar būtų pagrindo. Veikiau – laiške pasakyta, kad Gediminas buvo suvienytos lietuvių genčių raitininkijos karalius bei pagal kilmę žiemgalių kunigaikštis ir vadovas (princas). Iš to ir tampa aišku, kodėl be kovos Gediminui pakluso visa rusų žemes valdžiusi lietuviška raitininkija.
Ruthenorum ir Pruthenorum ….o ne rusija ar p-rusija…
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
stai kaip Kuolys Sirvydo myletojas pries kelis metus isverte zodi Ruthenorum : „Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos kunigaikštis ir valdovas“: „Dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie“. (Is Gediminne laisko) verkti norisi ….
“Seimas atmetė konservatorių siūlymus dėl tautinių mažumų ugdymo 2025-06-17 15:59 / šaltinis: ELTA Seimas po pateikimo atmetė konservatorių frakcijos siūlomas pataisas dėl tautinių mažumų ugdymo valstybine lietuvių kalba.
tv 3.lt/naujiena/lietuva/seimas-atmete-konservatoriu-siulymus-del-tautiniu-mazumu-ugdymo-n1429241
Reikėtų pradėti nuo sąvokų įstatyme. Ne tautinių mažumų, o tautinių bendrijų pas mus daugiausia.