K. K. Urba. Ar išsaugosime Lietuvą ir jos kultūrą? (III)

Ankstesnės straipsnio dalys: I dalis ir II dalis.

Daugelį metų ignoruotos demografinės – migracinės, o tuo pačių iškilę, netgi, etninių kultūrinių konfliktų grėsmės pastaruoju metu sava „yla“ pradūrė Lietuvos politikos maišą, tačiau neatrodo, kad į situaciją valdžia gebėtų adekvačiai reaguoti.

Kodėl valstybės strategavime užmiršta… kultūra?

Nebūčiau rašęs šio teksto, jei ne aptiktas itin svarbus Seimo Ateities komiteto posėdis spalio 14-os popietę, kuriame darbotvarkėje buvo 2028 – 2034 metų Lietuvos pažangos plano rengimo gairės ir 2021-2030 metų pažangos plano atnaujinimas strateginės vizijos „Lietuva 2050” kontekste.

Ir nors šioje vizijoje juodu ant balto parašyta, kad vizijos pagrindas KULTŪRA, tačiau ji, berods, nė karto nebuvo minėta šiame turėjusiame būti išskirtiniu valstybės ateičiai posėdyje.

Taigi, man iš karto krito į akį, kad nors strategijos tekstas buvo sutvirtintas balsavimu Seime, tačiau šis burtažodis – kultūra iš vis nefigūruoja pažangos prielaidų gvildenime, kiek tai buvo atspindėta vyriausybės kanceliarijos strateguotojos, turinčios užtikrintumą vaizduojančio „metaliuko“ savame balse – Daivos Žaromskytės-Rastenės pristatytose skaidruolėse ar kitų posėdžio dalyvių pasisakymuose.

Reikalas gan paprastas – jei kultūra iki šiol ir biurokratijos, ir seimūnų tapatinama savo esme su teatrais, koncertais, muziejais, menų galerijomis bei dvarvietėmis ir provincijos kultūrcentriais, tai ką ji gali duoti strateginiams valstybės pažangos tikslams – pavyzdžiui tapsmui „Šiaurine žvaigžde“, kaip užrašyta svarbiausiame strateginiame dokumente, apart, biudžetinių išlaidų ar laurų skynimo tarptautiniuose menų konkursuose?

O kad, pasak plačių pasaulinių tyrimų, vien pokyčiai valdymo kultūroje gali duoti tiek, kiek išleidžiama visiems infrastruktūriniams projektams ir kad čia glūdi didžiulis pažangos resursas, supratimo nėra. Pagvildenkime truputėlį šią pas mus pakankamai egzotišką kultūros sferą – valdymo ir valdininkijos strategavimo, taigi, ilgesnio periodo, atžvilgiu reikalą.

Strateginis nestrateginis valstybės nuvaldymas

Į minimą Seimo Ateities komiteto posėdį kviesti premjeras Mindaugas Sinkevičius ir jo finansų ministeris Taurimas Valys, suprantama, neatvyko, tad juos pakeitė vyriausybės kanceliarijos Strateginio valdymo grupės vadovė Daiva Žaromskytė-Rastenė ir kažkuris finansų viceministeris.

Situacija yra tokia: 2028 metų pradžioje Lietuvos biurokratai turi pateikti Briuselio biurokratams Lietuvos pažangos planą, kad gautų naujus dešimtis milijardų eurų. Briuselis anksčiau itin daug dėmesio skyrė pinigų įsisavinimui pagal numatytus įsipareigojimus, o dabar, pagaliau, pradės domėtis rezultatais.

Posėdyje, skirtame strateginių dokumentų rengimo parlamentinei kontrolei, paaiškėjo, kad per pastarąjį pusantro mėnesio penkis kartus rinkosi gausios darbo grupės, sudarytos iš ministerijų atstovų, socialinių partnerių ir, netgi, Mokslų akademijos, teikusios įvairius siūlymus.

Jos aptarinėjo galimybes, transformacijas, problemas ir rizikas strateginės vizijos Lietuva – 2050 ir numatomų 90 milijardų eurų kontekste. Buvo, taigi, pastebėta, kad ankstesnio plano įgyvendinimui reikėjo apie 60 mlrd. eu, kai ištekliai tesiekė 19 mlrd.

D.Žeromskytė – Rastenė su pasididžiavimu pareiškė, kad statistikos portale yra apie 700 valstybės rodiklių reikšmių, kurių dauguma yra iš 2025 metų. Suprask, kokį įspūdingą pundą ir sieksnį dėmesio centre laiko mūsų strategai.

O kad joks efektyvus valdymas: situacijos identifikavimas ir rodiklių trajektorijų brėžimas, parinkus į optimalumą pretenduojančias priemones, pagal tokį kiekį yra absoliučiai neįmanomas – nesusimąstoma. Su dalimi rodiklių, deja, iki šiol nesitvarkoma – jų reikšmių paprasčiausiai nėra.

Taigi, būtina rodiklių hierarchizacija, išryškinus prioritetinius, netgi, tarp esamų dviejų su puse šimto poveikiui skirtų.

Šiuo metu esminiai trumpajame periode yra: gyventojų kiekis, dirbančiųjų/išlaikytinių santykis, BVP ir biudžeto skolos dalis tenkanti vienam žmogui, užimtumas, darbo našumas, kuris pas mus, beje, 40% atsilieka nuo ES vidurkio, infliacija, nusikalstamumas, sveikatingumas, ilgaamžiškumas, aplinkos (gamtinės, urbanistinės, informacinės) kokybė, apsirūpinimas būstu, infrastruktūros kokybė.

Bent jau pagal tiek, premjeras privalėtų nuolat atsiskaityti Seimui, o ministrai – premjerui. Ilgajame periode jau lemtų švietimo kokybė ir kultūra plačiaja prasme. Tai yra valstybės valdymo abėcėlė, kurios per daugiau tris dešimtmečius neįsisavino visos valdžios.

Kur jau čia konkretūs atsakomybės rodikliai pritvirtinti prie kiekvieno gausios ministerijų biurokratų armijos pareigybės aprašo ar konkursai pareigoms užimti, kuriuose vertinami pretendentų planai tuos rodiklius gerinti?

Premjerai metinėse atskaitose, kai pernykštis sniegas būna seniausiai nutirpęs, paskaito parengtus viešųjų ryšių specialistų tekstus apie nuolatinę plėtrą ir pažangą bei neeilines pastangas ir susirūpinimus, po dviejų mėnesių prezidentas šiek tiek „įkerpa“ sava metine prakalba Seimui ir tautai, kai liaudžiai terūpi degalų ir alaus kainos bei krepšinis, o seimai pataisų gausa vaizduoja, kad jie kontroliuoja situaciją.

Gi šimtai pikčiausių komentarų ir prakeksmų po šiomis dienomis įvykusio Lietuvos pačių įtakingiausiųjų paskelbimo, sakyčiau, yra absoliučiai be reikalo. Nes išryškinti tie, kurie turi daugiausiai įtakos galimai būsimai Lietuvos pragaiščiai.

Nes bus nuriedėta 2050-2100 metų laikotarpyje arba į valstybės nemokumą ir jos turto išpardavimą, jei politika pasuks į etninį grynumą su fatališku darbo jėgos stygiumi, arba į kultūrinį – demografinį lietuvių užgožimą, palikus gyvuoti atvirų ES sienų politikai.

Strategavime vėl lemiamas biurokratijos vaidmuo

Iš aptariamo Ateities komiteto posėdžio matyti, kad valstybės pažangos planavime – strateginio dokumento rengime lyderystę, bet ne atsakomybę, yra prisiėmusi, būtent, vyriausybės kanceliarijos Strateginio valdymo grupė, nors mąstant sveiku protu, toks sudėtingas valstybės raidos prognozavimo ir planavimo uždavinys turėjo būti atiduotas Lietuvos mokslo tarybai su atitinkamu vyriausybiniu užsakymu.

Socialiniams partneriams tektų oponavimo mokslinčiams vaidmuo, betgi, tada išryškėtų, kad visą tą kanceliarijos Strateginio planavimo grupę derėtų trimis ketvirtadaliais supaprastinti nuo penketo iki dviejų patarėjų.

O kad taip nenutiktų, ta grupė kaip įmanydama, kiek tai leidžia jos intelekto galios, kankina (atsiprašau – „workšopina“) prie didžiausių valstybės ateities galvosūkių darbo grupes, kuria visokias transformacijų-rizikų skaidruoles tuo rodydama didžiulią iniciatyvą savo buvimo pateisinimui, juolab yra dar ir tokia besidubliuojanti STRATA tarnyba.

Būsimo dokumento, kurio galutinį variantą surašys viena kita iš Strateginio valdymo grupės vadovės patarėjų, pilkumas jau dabar matyti iš standartinių nuvalkiotų frazių nuotrupų: energetinis efektyvumas, demografinis iššūkis, regionų tvarumas, plėtra… ir tai valstybei nieko gero ilgesniame periode nežada.

O kad atsakomybė už dabartinę Lietuvos situaciją tenka ir šiems dešimtmečius užsisėdėjusiems strateguotojams – niekam nerūpi. Taigi, biurokratinė valstybės strateginio modeliavimo tvarka, įvertinus grėsmingą situaciją valstybėje nepasiteisino ir būtent, todėl yra reikalingos esminės strategavimo permainos, įdirbį ir atsakomybę perkeliant akdeminei bendruomenei.

Posėdyje kaip ir neliko laiko apžvelgti pažangos planą iki 2030, nors ex- ir esamp premjerų: G.Palucko, I.Ruginienės ir M.Sinkevičiaus dalyvavimas buvo tame, tiesiog, būtinas, nes jie jau turi esminių valstybės valdymo patirčių ir sukaupę žinių. Deja, deja… Štai jums ir mūsų demokratija.

Mūsų išrinktieji išrinko kitus, o šie atsuko išrinktiesiems seimūnams nugaras – ateities strategavimą nelaiko reikšmingu užsiėmimu.

Strateginės vizijos silpnumas

Pirmiausia pastebėsiu, kad apie valstybės ateitį, orientuojantis į 2100-uosius metus, beveik niekas valstybėje, nekalba, nors tie metai visai ne už kalnų. Pasikartosiu, kad šiandien gimusiam kūdikėliui tuomet bus 74-eri sudėtingo gyvenimo nugyventi meteliai.

Teturime tik signatarės N.Oželytės nuogąstavimą: „po šimto metų lietuvių tautos nebus“, dar šiek tiek reiškiasi universiteto futuristų grupelė, o koks bus technikos ir politikos lygis tuomet – pala žino, nes Elono Masko automobilis parodoje jau ir kūlversčiais skraidyti pradėjo.

Apie jau beveik visų palaidotos strateginės vizijos „Lietuva 2050“ kokybę beveik neverta ir kalbėti.

Jos du kertiniai poliai – švietimas ir demokratija yra paimti iš Apšvietos amžiaus ir britiškojo parlamentarizmo tradicijos, o kad rinkėjai du kartus demokratiniuose rinkimuose pritarė aukštesnės bendros gerovės valstybės sukūrimui, mūsų vizionierių-strateguotojų liko kukliai nepastebėta.

Nes strategija kurta Ingridos Šimonytės dešiniosios premjerystės laikais, o kairuolišką bendros aukštesnės gerovės naratyvą valstybėje įvedė Jo Ekselencija Gitanas Nausėda dar pirmųjų rinkimų į valstybės vadovo postą metu, beje, šiek tiek prisidėjus ir šių eilučių autoriui.

Nes tada tektų atsigręžti į tą faktą, kad Lietuva ne pirmas dešimtmetis tvirtai lyderiauja ES pagal socialinės nelygybės indeksą GINI ir „gerai“, jei tuos laurus kartais dalijasi su Bulgarija ir Rumunija.

Tada dviejų Lietuvų skirtybių mažinime tektų atsigręžti, vėlgi, į kažko aukštesnius infliacijos tempus nei kitur ir aptikti jos nacionalinę dedamąją dėl oligopolizacijos – stambiųjų žaidėjų ekonomikos sektoriuose vyravimo, vykstant nenumaldomai kapitalo koncentracijai pagal biudžetinių milijardų „perpumpavimo“ schemas, panaudojant pensininkų kišenes ir dirbančiųjų sąskaitas: kiek valdžia pažeria mokesčių mokėtojų pinigų pensininkams, tiek stambieji tinklai dar iš anksto užkėlę kainas jas išsiima sau.

Ir „vsio zakonno“, o ir eilinį kartą pavirkauti socialinės atskirties mažinimo tema valdžioms gera proga atsiranda. Tad koks likimas laukia tų minėtų 90 “melejardų“ eurų naujajame periode ir kame jų liūto dalis nusės, po lozunginiu – vidurkinis pensijų ir algų augimas viršija infliaciją, daug spėlioti nebereikia.

Gi kultūra strateginėje vizijoje „Lietuva 2050” vartaliota kaip pasvilęs blynas ant keptuvės daugybe jos prasmių ir reikšmių, o taip nutiko todėl, kad jos teksto rengimas kultūriniuose aspektuose iš už tai atsakingo profesoriaus Jono Dagio kabineto išsprūdo į tautinės kūrybos darbastalius, kur ir buvo pripaistyta iš peties.^[1]

Vienok, ji – KULTŪRA turėtų būti vizijos, kuri sako, kad turėtume gyventi tokioje valstybėje, kad būtų gera, pagrindas, arba kitaip tariant, per du dešimtmečius jau būtų sukurta itin aukšta valdymo, teisinė, politinė, žiniasklaidos, verslo ir darbo, ekologinė, elgesio, jaunimo, šeimos, ugdymo, sveikatinimo ir pagaliau, kūno kultūrų kokybė, ironizuojant madas – be jokių dirbtinių krūtų ir lūpų didinimo ar net absurdiškos, savižališkos lyties keitimo procedūrų.

Išlaikant gan aukštą menų raiškos ir sklaidos, etnikos, sakralikos bei paveldo kultūros sferų lygį.

Ar bus tam reformuota Kultūros ministerija?

Iš daugybės – daugiau nė pusantro šimto kultūros sąvokos apibrėžčių, kurios kelia mielus ir ne visai tokius nesusipratimus, chaoso leidžia išbristi po septynių metų trukusio ministerijos – Seimo „karo“ pagaliau priimtas Kultūros politikos pagrindų įstatymas, nes jame įtvirtinta pakankamai plati kultūros sąvokos definicija, atėjusi iš ES:

Kultūra – žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultatas, istoriškai susiformavusi ir nuolat kuriama reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti kalbą, žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, kitus materialius objektus ir nematerialius reiškinius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas.

Su įstabiais šio įstatymo žodžiais: skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos raidos paskata ir gerovės pagrindas, kultūra kuria reikšmingą vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinės ir užsienio politikos srityse ir skatina darnią visuomenės raidą pripažindamas savaiminę ir savarankišką kultūros vertę, kuri padeda siekti kitų valstybės politikos tikslų.

Taigi, nereikia daug skaityti tarp įstatymo eilučių, nes tai kas pasakyta įstatyme apie pačią kultūrą po du kartus panaudoto „kitus“ ir verčia prašnekti nuo mano vardintų valdymo, teisinės… iki kūno kultūrų ar net apie žemės ūkio kultūrą.

Šis įstatymas gerai atliepia filosofinei kultūros sampratai: visa kas yra ne natūra – gamta, o sukurta žmogaus ir yra kultūra: gera ar bloga.

Tiesa įstatymas siaurina kultūros sferą, nes minima vertingumas, todėl tuoj pat akiratyje randasi platus antikultūros laukas, tačiau galima sakyti, kad jokios didelės painiavos čia nėra: filosofai šiek tiek savaip, politikai – kitaip, bet vienas kitam ne itin ir maišo.

Ką apie tai mano Kultūros ministerijos pareigūnai? Sunku atsakyti, nes tai yra bene labiausiai į piliečių raštus ir laiškus neatsakinėjanti ministerija, tačiau šį bei tą pasirausus ministerijos svetainėje pasakyti galima.

Iš vienos pusės su Kultūros taryba, jie „suka“ vadinamų kultūrinių (meninių) projektų kukloko finansavimo kasmetį ratą, tačiau iš kitos, pažvelgus į Nacionalinės kultūros darbotvarkės 2026-2040 kūrimo procesą, matomas bandymas išsiveržti už klasikinės germaniškos kultūros sampratos rėmų: vardijamas visuomenės atsparumas ir kritinio mąstymo stoka – pasidavimas dezinformacijai, suprask, ir mulkinimui, grėsmė demokratijai ir pasitikėjimui teisine valstybe, sunkumai integruojant politiką su ekonomikos pažanga ir kitomis sritimis su tolesniu paveldo svarbos, kūrėjo statuso akcentavimu, nacionalinės tapatybės pokyčiais geopolitinių grėsmių kontekste, kultūros švietimo sąveika su dirbtinio intelekto atveriamomis galimybėmis, aštrėjant demografinei situacijai ir kartų konfliktui.^[2]

Vienu žodžiu, kad ir mielas bandymu išsiveržti į platumas, bet atsiprašant, biurokratinis, vėlgi, „workshopinis“ jovaliukas, kaip reikiant – jau beveik metus, snūduriuojantis ministerijos svetainėje, kurtas lyg bandant įtikinti, kad magiška mistinė būtybė – kultūra kažką pati nuveiks pagal labai jau miglotą darbotvarkę, beje, su esamo „nurėžiamo“ finansavimo tradicija.

Ką apie visa tai mano Kultūros tyrimų institutas? Jam svarbu užsitikrinti finansavimą, religijotyrai, filosofijos istorijos ir baltų kultūros bei menų tyrimams.

Rengti konferencijas, mokslų daktarus, tad kažkokio radikalaus esamos sistemos kritikos ir reformavimo daigų nesimato, nes pavaldūs Švietimo ministerijai, o ne Mokslų Akdemijai su žinomu nepriklausomumu ir esamos sistemos kritikos galimybe.

Kokios piliečių organizacijų galimybės? Lietuvos kultūros kongresas, vedamas prof. G. Kvieskienės-Pronckutės socdemijos pagyroms ir vietoje tūkstantinės kultūrininkų paverstas menkai įtakinga sekta, nelabai įsiklauso į dr. Krescencijaus Stoškaus žodžius – KULTIVUOKIME platesnius kultūros dirvožemius. Dr. Arvydas Juozaitis įsirėžęs į naujos valdžios blokuojamo Kultūros kanono kūrimą ekspertų telkimu.

Vėlgi, baisingai užimtas ir kūrybine veikla.

Mitinginės demokratijos rudenį ir žiemą kilęs Kultūros asamblėjos sujudimas, pajungtas po A.Gelūno liberalizmu, viešoje erdvėje blykstelėjo kaip kometa ir užgeso. Tikėkimės, kad ne suvisai.

Belieka gręžiotis į politines struktūras. Nepamainoma LSDP Kultūros komiteto vadovė Renė Jakubėnaitė, šiaip jau nėra linkusi į permainas, nes itin užsiėmusi kasdiene kultūrininkų rutina, tad visos viltys į energingąjį jos pavaduotoją Kęstutį Vilkauską, kuris gali gerai sujudinti pamūsijusius Kultūros ministerijos vandenis.

Gal būt, savo žodį tartų ir ministrės dalios paragavusi nauja Seimo Kultūros komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė.

Dar apie mūsų įstatymdavystės kultūrą

Atgimimo laikotarpiu buvo itin sureikšminta teisinės valstybės sąvoka, kuri tarnavo tuo metu galiojusios sovietinės „telefoninės“ teisės alternatyva. Deja, tai netrukus išvirto į išpūstą teisininkų ir vadybininkų armijos išauginimą, jų įsitvirtinimą ministerijose bei pačios teisėkūros pavirtimą savitiksliu, kuriame pats procesas yra žymiai svarbiau nė rezultatas.

Iš čia daugiau nė tūkstantis galiojančių įstatymų, su visa jau esamų teisės aktų visuma, šimtai priiminėjami per sesiją ir dešimtys per vieną Seimo posėdį, nors ir pati I. Šimonytė dar kada yra prabilusi apie teisėkūros proceso infliaciją – jo nuvertėjimą.^[3]

Pridurkime dar poįstatyminius teisės aktus – potvarkius, įsakymus ir rezultatas tampa aiškus: Seimo nariai yra paversti nesibaigiančio įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimo vergais ir jiems fiziškai nelieka laiko vykdyti parlamentinę viešųjų finansų kontrolę, o tuo, pavyzdžiui, itin sėkmingai pasinaudojo vadinami žemės ūkio latifundininkai, kurie susižėrė ES ir vietinio biudžeto „melejardus“, eurų trupinius numetę kitiems 95% į bankrotus varomų smulkesnių ūkių.

Taip sumenko esminis valstybės demografinis resursas – kaimas. Akivaizdu, kad Seimas tapo „butelio kakliuku“ dėl kurio fizinių galimybių teisės aktai laukia eilėje metų metus.

Kame gi būtų išeitis? Pasižiūrėjus jau į esamas praktikas – pavyzdžiui Kultūros paso, egzistavusio aštuonerius metus aktualią įteisinimo Švietimo įstatyme procedūrą, būtina įteisinti gan egzotišką priešįstatyminio teisės akto sąvoką.

Švietimo ministrė R.Popovienė diskusijų festivalyje, BŪTENT, viešai paaiškino, kad mokytojų stygiaus įveikimui ji teikia vyriausybei ir Seimui Švietimo įstatymo pataisą, kuri mokytojo statusą suteiktų baigiamųjų ugdymo studijų kursų studentui, kartu jam priskiriant privalomą mentorių. Teisinga idėja, tik kiek ji dūlės Seime yra nebeaišku.

Jeigu būtų įteisinta priešįstatyminio teisės akto procedūra – tokio minstro įsakymo aprobavimui užtektų atitinkamo Seimo komiteto – šiuo atveju Švietimo ir mokslo komiteto pritarimo, tai reikalingų ministrų potvarkių priėmimo sparta padidėtų keturiolika kartų – tiek yra Seime komitetų.

Gi ne visi ministerijų žmonės yra niekdirbiai ar net valstybės priešai.

Kažkada mitinguojant prie vyriausybės dėl pensininkų reikalų prie paminklo Vincui Kudirkai susipažinau su mūsų žiniasklaidos „sąžine“ – Skirmantu Malinausku. Pasakiau, kad yra problema su konkurencijos stoka prekyboje, kad ją būtina atkurti, nes infliacija ir už jos stovintys asmenys toliau vėjais paleis daugelio kišenes.

Jis bėgte pas premjerą Saulių Skvernelį, šis davė nurodymą ministerijoms iš kurių atėjo net septynios dešimtys svarbių siūlymų kainų apetitų apmaldymui. Kažkieno ranka kanceliarijoje paliko trylika siūlymų, kuriame buvo ir premjero laiškas užsieniečiams investuoti. Deja, viskas pasibaigė niekuo – per mažai liko apvaldyta konkurencijos reikalaujanti sfera.

Taip iš esmės žlugo aukštos bendros gerovės valstybės kūrimo idėja iš kurios gerai pasipelnijo nusipelniję gyventi geriau.

Seimui pasižiūrėjus į britų ir kitus vakarietiškus parlamentus, kur per metus tėra priimama tik trys dešimtys įstatymų, įsivedus priešįstayminio teisės akto sąvoką, atsirštų rankos parlamentinei kontrolei.

Seimas turėtų tapti nuolatine trišalių debatų tarp ministerijų biurokratų, Mokslų akademijos su akdemine bendruomene ir socialinių partnerių debatų vieta, orientuojantis į pagrindines valstybės ir jos aplinkos – ES bei kitų užsienių problemas. Ir galutiniu teisėju, netgi, minimų kultūros sferų kokybės auginime.

Betgi, „nulaužti“ esamą konvejerio absurdą užbiurokratėjusioje Lietuvoje reikia neeilinės politinės valios.

Žinoma, ji galėtų eiti ir iš Seimo pirmininko, ir valdančių partijų vadovų bei Prezidento, tačiau bėda yra tame, kad šie valstybės vyrai yra labiau prisitaikę prie nevykusios įstatymdavystės bei mažai jiems rūpimos strategavimo sistemos nė linkę ją keisti iš esmės.

Gi seimūnų Manto Varaškos ir Aušros Maldeikienės pastangų šiam absurdui įveikti neužteko spėkų.

Kas gi bus su Lietuvos valstybe ir kultūra toliau?

Kur rieda D. Trampo ir kitų valstybių vadovų pasaulis, kuriame vis labiau žvanginama ginklais, daug aiškinti nereikia. Įvykiai rituliojasi sparčiau nei spėju juos apmąstyti ir rašyti. Prancūzijos mokykloje keturiolikmetis gerokai pasišvaistė medžiokliniu šautuvu, nuo jo ką tik neatsiliko kito ginkluoto atsivijusio asmens nušautas šešiolikmetis JAV mokykloje.

Tad tik laiko klausimas, kad šiame patyčių pasaulyje TAI ateis ir pas mus. Lenkija jau gedi žuvusiųjų savose mokyklose. Todėl Vaiko teisių tarnybai, tiesiog būtina, atidaryti tų iš kurių tyčiojamasi saugos ir skriaudėjų teisinio-auklėjamojo persekiojimo kryptį, kad situacijos „išsirištų“ ne užgniaužiamo pykčio bandinimu, o garo „nuleidimu“.

Lietuvoje gi toliau plėtosis išlietuvinimas per tolesnį jos kaimo naikinimą, miesto kosmopolitizaciją. Pirmiausia tame vyksta ūkių jaunuomenės Iškieminimas ir išbendruomenimas ir, suprantama, Išpaprotinimas. Prie to prisideda itin gausiai krepšinio „podkąstintojų“ skleidžiamais anglicizmais iškalbinimas. Išvykimas svetur, kai nuvaro nuo žemės, dažnai baigiasi ir išvalstybinimu.

Lietuva patyrė ir tebejaučia rusifikacijos, gudizacijos – litvinizacijos bei polonizacijos pavojus su savais istoriniais tarpsniais ir patirtimis bei išgyvenimais, o dabar dar prisidėjo ir islamizacija.

Betgi, gyvename laikais, kai mūsų kultūros atašė Latvijoje įsteigimas, bei LRT laidos, skirtos latvių kultūrai, tampa neįveikiamais uždaviniais dešimtmečiais, o padėties „išrišimas“, jei toks įvyks, bus prilyginamas vos ne žygdarbiu, greta visų valdžių pompastikų apie Baltų vienybės dieną.

Akivaizdu, kad yra skaudžiausiai prinokę įstatymdavystės, valstybės strategavimo ir kultūros politikos, ją išplečiant į aukštos kokybės siekių reikalavimus visoje jos sferų paletėje ir margumyne, esminės permainos. Tik ar rasis politinė jėga ar visuomenės grupė, kuri tai įvykdys? Lietuvos labui, jos ir jos kultūros išlikimui.

Bent jau nuo dabarties iki 2100-ųjų.

Išnašos

1. A. Guogis, K. K. Urba. Kultūros traktavimas Lietuvos strateginiame dpkumente ir jo kritika. „Kultūros barai“, 2024, nr,. 11, psl.24-28. https://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id212/KB_2024_11_m_web.pdf ↩
2. https://lrkm.lrv.lt/public/canonical/1761565291/10199/Vienlapiai_KV_10-06.pdf ↩
3. Pavyzdžiui, platforma Legalize, kuri remiasi Lietuvos Teisės aktų registro (TAR) duomenimis, nurodo:
   • daugiau kaip 16 171 galiojusį ar galiojantį įstatymą.;
   • daugiau kaip 58 075 reformas (pakeitimus);
   • daugiau kaip 121 492 straipsnius teisės aktuose. ↩