M. Kundrotas. Karaliaučius: mylėti ar bijoti?

2026 m. spalio 16 d. lietuviai mini Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų okupantai kone šimtu procentų išvalė kraštą nuo vietinių žmonių – lietuvių, prūsų ir vokiečių ainių. Pagrindinę regiono dalį prisijungė Rusija, šiaurė grįžo Lietuvai, pietūs atiteko Lenkijai.

Lenkai šiose žemėse išsaugojo baltiškus vietovardžius – Galdapė (Gołdap), Stančikai (Stańczyki), Žydkiemis (Żytkiejmy). Kaip ir istorinėje Suvalkijoje – Suvalkai (Suwałki), Seinai (Sejny), Vygriai (Wigry).

Daugumą vietovardžių saugojo ir vokiečiai iki nacių. Tik rusai išniekino Mažąją Lietuvą sovietiniais keiksmažodžiais – Kaliningrad (Karaliaučius, anksčiau – Tvanksta), Sovetsk (Tilžė), Černiachovsk (Įsrutis).

Kiek bevadintume vokiečius ar lenkus okupantais, tai – kultūringos tautos, gerbiančios istoriją, kai lyginame šias tautas su rusais. Net jei kalbėtume, kad šio krašto istoriją dergė ne rusai, bet komunistai – jų politiką tęsė Borisas Jelcinas, o po to – ir Vladimiras Putinas.

Savo pačių susovietintą paveldą rusai susigrąžino – į Kalinino vietą grįžo Tverė, į Leningrado – Sankt Peterburgas. Bet kaip grąžinti senuosius Prūsijos pavadinimus? Juk jie liudija, kad Rusija čia – svetima. Kad šitas kraštas – ne rusų.

Šiandien Karaliaučiaus kraštą žinome kaip grėsmingą Rusijos placdarmą, iš kurio bet kada galima tikėtis išpuolių. Neretai užmiršdami, jog tai – mūsų kalbos, kultūros, filosofijos lopšys.

Čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuviška poema, pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Čia gimė ir kūrė lietuvių kilmės mąstytojas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant), pagal kurį skirstoma visa pasaulinė filosofijos istorija – iki Kanto ir po jo. Čia randame ir lietuviškosios filosofijos ištakas Vydūno tekstų pavidalu.

Savo laiku lietuvių tautinis politikas Stanislovas Buškevičius pabrėžė, jog Tilžė praėjusio amžiaus pradžioje buvo lietuviškesnė nei Kaunas, kur dauguma kalbėjo lenkiškai, didelė dalis – rusiškai ar žydiškai. Iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją ilgai plaukė rusų caro uždrausta lietuviška raštija.

Nebūtų perdėta sakyti, kad be Mažosios Lietuvos labai abejotina, ar būtų išlikusi Didžioji. Greičiausiai būtume Baltarusijos užkampiu.

Šiandien mums, kaip tautai ir valstybei, ypač svarbu, koks bus Karaliaučius rytoj. Mažai, kas iš mūsų žino, jog čia veikia Baltijos respublikonų partija, kažkada dirbusi viešai, dabar – pogrindyje ir išeivijoje.

Šios partijos lyderis – erzių kilmės išeivis Vadimas Petrovas – žinomas Lietuvos dešiniesiems. Baltijos respublikonų siekis – sukurti laisvą Baltijos arba Prūsijos Respubliką, atskirą nuo Rusijos.

Mums, lietuviams, Karaliaučiaus kraštas – skausmingai kraujuojanti žaizda. Jau daugelį dešimtmečių svajojame, kad ši žemė grįš į Tevynės Lietuvos glėbį, kaip siekė Tilžės ir Fuldos aktų signatarai. Bet svajonės yra viena, o realios perspektyvos – visai kas kita.

Nebepavyks šio krašto likimo spręsti be dabartinių jo gyventojų. Belieka siekti kompromiso. O jis – tikrai įmanomas. Mums geriau turėti pašonėje draugišką rusakalbį Taivaną, o ne agresyvios imperijos anklavą su branduolinėmis galvutėmis.

Demilitarizavus šį kraštą, imperinio ir šovinistinio kontingento čia žymiai sumažėtų. Kartu su kareiviais iš čia pasitrauktų aptarnaujantis personalas, kareivių ir aptarnautojų šeimos ir pulkų damos. O antra ar trečia šio krašto gyventojų karta be militarinio kontingento daugiau mačiusi Europos nei Rusijos.

Ko gero, galėtume susitaikyti su atskira Prūsijos valstybe, jei sutartume dėl lietuviškų ir prūsiškų vietovardžių grąžinimo, senųjų gyventojų repatriacijos teisės, antrosios valstybinės – lietuvių – kalbos suomišku pavyzdžiu, euroatlantinės integracijos arba – mažų mažiausiai – neutralumo.

Pagrindu šiai strategijai galėtų tapti Lietuvos Respublikos Seime įsteigta oficiali grupė ryšiams su Rusijos pavergtomis tautomis. Šalia tautų galėtų būti įtraukti ir pavergti regionai, kur jau mažai belikę vietinių tautų, bet gyva regionalistinė dvasia ir provakarietiška orientacija, pradedant Ingrija ir baigiant ta pačia Prūsija.

Vilniuje vykusiame genocido minėjime pateiktas siūlymas Mažosios Lietuvos reikalų tarybai užmegzti nuolatinius ryšius su minėta parlamentine grupe ir jos įkūrėju bei vadovu Žygimantu Pavilioniu. Iš to galėtų gimti oficiali Lietuvos Respublikos pozicija Prūsijos krašto likimo atžvilgiu.

Simboliška, jog minėjimas užbaigtas žemaitiška daina apie lietuvių ir lenkų vienybę kovoje su „prakeiktais maskoliais“. Baltijos valstybių ir Lenkijos vienybė itin svarbi ir šiandien. Įskaitant ir projektus dėl Karaliaučiaus krašto likimo.

Šiandien daugelis lietuvių ir apskritai – europiečių – Karaliaučiaus bijo. O galėtume jį vėl pamilti. Ne tik tokį, koks jis buvo, bet ir tokį, koks jis dar gali tapti, jeigu jam padėsime.

Autorius yra istorikas ir politologas