R. Miliūnaitė. Norima sujaukti lietuvių kalbą taip, kad ji taptų atgrasi

Diskusija dėl projekto, kuriuo siekiama įteisinti moterų pavardes su galūne -a, buvo vienas iš baigiamųjų Seimo sesijos akordų.

Nelaukiant rudens, prie jos grąžino LRT žurnalisto Bernardo Šaknio skambutis. Pasišnekėjom, ir gal 1/6 pokalbio pateko į 2023-07-20 radijo laidą „60 minučių“ (nuo 34 min.).

Kad jau mintys vėl užsisuko apie tas pavardes, dar keli dalykai.

LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d. atlikta apklausa, kurios klausimas buvo toks: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“. Apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių).

Jos rezultatai („47 proc. gyventojų sutinka arba greičiau linkę sutikti, jog moterys turi teisę turėti pavardes su galūne -a; 36 proc. su tuo nesutinka, o 17 proc. neturi nuomonės“) šiomis dienomis aptarinėjami žinaisklaidoje.

Ši apklausa iš esmės neparodė nieko naujo, t. y. nieko daugiau nei kìtos panãšios paviršinės apklausos kitais panašiais klausimais. Mūsų visuomenė pasidalijusi į konservatyviuosius, kuriems svarbu išlaikyti tradicines tautos vertybes, ir liberaliuosius, kurie siekia vis labiau globalizuotis, perimti individualistines nuostatas, iškeliančias žmogaus teises virš valstybės ir tautos interesų.

Vieni nori stabilumo kalboje ir visuomenėje, kiti – tenkinti individualius norus ir, toldami nuo lietuviškosios pavardžių sistemos, perimti anglosaksiškąjį pavardžių modelį (viena šeima – vienos formos pavardė).

Tokia nekalta logika: kuo daugiau galimybių rinktis, tuo geriau. Juolab kad visos, net ir sufantazuotos, galimybės iš pažiūros atrodo vienodai tinkamos.

Tačiau, kaip ir dažnose kalbos klausimais kylančiose diskusijose, sukaliojamasi aplinkui, o į pačios kalbos esmę nė nesigilinama, nes tai reikalauja specialiųjų žinių.

Politikams, teikiantiems įstatymų projektus, šiaip ar taip, derėtų pasidomėti. VLKK kol kas išvadą dėl projekto dar tik formuluoja, o atskirų kalbos specialistų nuomonių – prof. dr. Dalios Kiseliūnaitės, dr. Laimučio Bilkio ir kitų – viešai jau reikšta. Bet visiškai nenorima girdėti.

Tad dar kartą punktais.

1. Kalba yra sistema. Visi jos elementai susiję. Pakeisi vieną, išsijudins ir kiti. Todėl kalbos, ypač gramatikos, pokyčiai natūraliai vyksta iš lėto, nepastebimai, kad kalba neprarastų funkcionalumo. Moteriškos pavardės su galūne -a, jeigu būtų įteisintos, tą sistemą griautų.Lietuvių kalboje daiktavardžiai (taigi ir pavardės) yra vyriškosios arba moteriškosios giminės, ir gimtakalbiai tai jaučia intuityviai. Todėl nekyla klausimo, su kurios giminės žodžiais sakinyje derinti, pavyzdžiui, vyriškosios giminės daiktavardį „kolega“: „minėtasis kolega Jonas“.

Jeigu vyriškosios giminės daiktavardis, reiškiantis asmenį, turi galūnę -a, atitinkamas moteriškosios giminės daiktavardis turės galūnę -ė: „minėtoji kolegė Miglė“. Lygiai taip yra su pavardėmis. Vyras Butvila, žmona (jei pavardė be priesagos) – Butvilė. Jeigu abu būtų vadinami vienoda forma Butvila, tokioje galūninėje kalboje, kaip lietuvių, nuolat reikėtų platesnio konteksto ir papildomų pastangų aiškintis, vyro tai ar moters pavardė (jis ar ji?). Antraip vartosenoje būtų maišatis, kalba darytųsi nefunkcionali, nepatogi.

2. Pavardžių Butvila, Kanopa ir panašiais atvejais būtų dirbtinai plečiamas naujas moterų pavardžių atsiradimo būdas lietuvių kalboje – perimti nepakeistą vyro pavardę (pradžią padarė nepriesaginės moterų pavardės, sutampančios su vyrų pavardėmis, turinčiomis galūnę -ė: Kiaunė, Lingė).

Jeigu būtų einama dar toliau (o tokios pastangos akivaizdžios), būtų dar du žingsniai:

3.1. būtų reikalaujama įteisinti moteriškų pavardžių darybą su galūne -a iš bet kurios kitos vyriškos pavardės: Kazlauskas – Kazlauska, Butkus – Butka (dabar įteisinta tik Kazlauskė, Butkė). Dabartinėje lietuvių kalboje tokia daryba prieštarauja gramatikos dėsniams: galūnė -a neturi darybinės funkcijos žymėti moteriškos lyties asmenį, kai žodis daromas iš vyriškosios giminės žodžio;

3.2. būtų reikalaujama įteisinti nepakeistas (perimtas iš vyrų) moterų pavardes: Kazlauskas, Butkus. Tokios moterims suteiktos pavardės būtų nelinksniuojamos, kaip atsitiko, pavyzdžiui,  senojoje išeivijoje, kai lietuvių pavardės pateko į anglakalbę (kitokios gramatinės sistemos) aplinką.

Taigi vyro pavardė Kazlauskas tebeliktų linksniuojama, o moters pavardė Kazlauskas – ne. Kaip atrodytų kasdienė vartosena?

Norint keisti sistemą, reikia labai svarių argumentų ir aiškių priežasčių. Bet diskusijose dėl moterų pavardžių su galūne -a įteisinimo argumentai pateikiami niekiniai, o priežastys nerimtos.

4.1. „Yra pavardžių Lydeka, Lapė. Vyrai gali būti moteriškos giminės, o moterys – negali.“ (Citata iš minėto LRT portalo straipsnio).

Iš tiesų moteris tik tada gali būti Lydeka, jeigu tai slapyvardis ar grožinės literatūros personažo vardas. Pavardžių sistemoje vyro pavardė bet kuriuo atveju yra vyriškosios giminės.

Gramatiškai vyrų pavardes deriname su vyriškosios giminės kaitomųjų žodžių formomis, pvz.: „Kalbėjau su pirmininku Kanopa“. „Pirmininkė Kanopa“ lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje neįmanoma. Taigi nei vyrai gali būti moteriškosios giminės, nei jų pavardės.

4.2. Pavardės esančios „ne kalbos dalis, o kiekvieno asmens privatus reikalas“. Neleidžiant  su savo pavarde elgtis kaip nori, esą pažeidžiama „teisė į privatų gyvenimą“, ir dėl to kreipiamasi į teismus.

Na ne. Pavardės yra kalbos sistemos dalis. Jos tariamos, užrašomos kalbos rašmenimis, kirčiuojamos, linksniuojamos, turi darybinių ryšių ir sintaksinių ryšių sakinyje.

Taigi tai lietuvių kalbos žodžiai. Internete galima rasti ištisą Pavardžių žodyną.

Pagaliau pavardės yra kalbinis ir apskritai kultūrinis lietuvių paveldas, per ištisas kartas perimamas kaip giminystės ryšių liudijimas.

4.3. „Moterų pavardžių daryba Lietuvoje diskriminuoja moteris, parodydama jų šeimyninį statusą tarsi priklausomybę nuo tėvų ir sutuoktinių“.

Apie moterų diskriminaciją girdėjome ir diskusijose dėl priesaginių pavardžių, bet galų gale pasirodė, kad nepriesaginės pavardės yra mados reikalas, nes moterys dažnai nė neketina slėpti savo šeiminės padėties, prie mergautinės pavardės prilipindamos antrąją nepriesaginę.

Diskriminacija dangstomasi ir mėginant įteisinti moterų pavardes su galūne -a. Vyras gali būti Kanopa, moteris ne, – diskriminacija. Moterys galės turėti tokios pačios formos pavardę kaip vyro, jei jos galūnė -a, o kuo prastesnės kitos moterys, kurių vyrų pavardžių galūnės -as, -is, -ys ir -us? Diskriminacija. Jeigu pažiūrėsim iš kito galo, atrasim dar vieną „diskriminaciją“: kodėl šeimos pavardė turi būti vyriškosios formos?  Galėtų visa šeima būti Butvilė…

Pastangos naikinti gramatinį vyrų ir moterų pavardžių skirtumą ir lietuvių pavardes paversti lyčiai neutraliomis (kad niekas nesuprastų iš pavardės, vyras tai ar moteris), tolygu kėsintis į lietuvių kalbos sistemos savitumą, kuris susiklostė per šimtmečius.

Šių dienų akimis žiūrint – tai noras sujaukti lietuvių kalbą taip, kad ji taptų atgrasi ir būtų lengviau pereiti prie „patogesnės“ kalbos.

Šiuo keliu einama nuosekliai, po žingsnelį, vis artyn prie tos pakrantės, kad greičiau visus tautiškumus ir savitumus nuplautų globalizacijos banga.

Bet netgi apklausos rodo, kad nemažos dalies visuomenės kalbinė sąmonė dar budi, dar atspari ir neketina pasiduoti.

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė