A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (20): Kęstučio g. 22

Tai vienas seniausių Žvėryno namų. Kartu pakankamai ryškus, nesmulkus šios Žvėryno centrinės (jį kerta išilgai per vidurį ir yra tarsi gatvių tinklo stuburas), Kęstučio, gatvės fragmentas su dalinai išlikusia sodria ažūrine puošyba: sandrikais, vėjalentėmis, rizalitų karnizais, stoglangių ir rizalitų frontonų lėkiais.

Šis namas 1992-09-04 yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, kodas registre 2657). Paveldosauginis statusas aukštas, tai – valstybės saugomas objektas. Kultūros paveldo specialistų pripažinta, jog jis yra vertingas architektūriniu požiūriu. Reikšmingumo lygmuo yra regioninis.

Registro dokumentuose šio namo projekto autoriumi įrašytas architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas. Vis dėlto Lietuvos valstybiniame istorijos archyve esančiuose 1903 m. dokumentuose (f. 938, ap. 4, b. 3987 ir 3999) nurodyta, jog korpusą prie Stanislovo Moniuškos g. projektavo Dombrovskis (įrašyta Домбровскiй), o Kęstučio g. korpuso mansardos įrengimą Antonas Filipovičius-Dubovikas (А. Филиповичъ Дубовикъ). Statyta keliais etapais 1898–1914 m.

Statytas kaip nuomojamų butų namas. Naujaisiais laikais atskiros patalpos fragmentiškai skiriamos ir komercinei veiklai.

Namas karkasinis, rąstų, horizontaliai apkaltų dailylentėmis, o cokolinėje dalyje – vertikaliai. Statinio struktūra gana sudėtinga. Tūris – L raidės plano su nusklembtu kampu (tuo ir pasižymi kalbamu laikotarpiu statyti kampiniai namai), sudėtinis: Kęstučio g. korpusas vieno aukšto su mansarda, o Stanislovo Moniuškos g. korpusas – dviejų aukštų. Namas išilginėmis ašimis orientuotas pietų-šiaurės bei rytų-vakarų kryptimis.

Fasadų kompozicija asimetrinė. Jų architektūros stambūs tūriniai dėmenys – kampinis, rytų ir šiaurės fasadų rizalitai su trikampiais frontonais bei laiptinės rizalitas kiemo fasade. Abu paradiniai (gatviniai) fasadai, jų visuma žvilgsniu aprėpiama iš gatvių sankryžos (1 ir 2 nuotr.).

Dėmesį čia pirmiausia, be abejo, atkreipia rizalitai. Rytų fasadas asimetriškas. Jo rizalitas pusiau atviras, labai erdvus (3 nuotr.). Verandos karnizas puoštas stamboku ažūru su taip pat ažūrinėmis dekoratyviomis pasparėlėmis (4 nuotr.). Mezoninas su dvišlaičiu tūriniu stogeliu, kurio frontone trijų arkinės formos angelių derinukas; vėjalenčių ažūro, dar tebesančio kituose namo architektūros elementuose, šičia neliko.

Šiame, rytų, fasade yra dvejos dvivėrės laukujos durys. Jų profiliuotės iš rečiau aptinkamų variantų: dengiamoji juosta profiliuota pynute, o po viršdurio švieslangiais – skersinė dantukų eilutė (5 nuotr.).

Labai reikšmingas šio namo akcentas kampinis rizalitas, atgręžtas į gatvių sankryžą. Anais laikais buvo įprasta vienaip ar kitaip pašalinti kampo, atgręžto į sankryžą, aštrumą. Kaip matyti iš Vlado Šaulio 1967 m. nuotraukos (6 nuotr.), šis rizalitas buvo kiek kitoks. Jis jau perdirbtas: šis fragmentas tapo uždaru (7 nuotr.). Bet horizontali siaurų lentučių apkala vaizdo, berods, nesugadino, derinta prie sienų apkalos.

Durys čia vienos varčios su pusvarčia. Jų skydeliai bei durų švieslangiai vertikalūs ir siauri, kaip ir langinių skydeliai abipus rizalito. Deja, langų rėmai pakeisti plastikiniais ir nebeatkurta stiklų skaida. Išliko rizalito balkono ir trikampio frontono dekoras, išskyrus karnizo po balkonu ažūrą bei lėkį. Rizalito balkono sienelės iš drožinėtų lentučių; karnizas ir vėjalentės puoštos ažūriniais ornamentais (puošyba 8–10 nuotraukose).

Šiaurės fasade rizalitas su veranda vienšlaičiu stogeliu (11 nuotr.). Šio rizalito ažūrinė puošyba tokia pat kaip pirmųjų dviejų rizalitų (12 ir 13 nuotr.; čia išliko lėkio apatinė dalis). Kiemo pusėje, Kęstučio g. korpuso vakarų fasade, yra kitoks rizalitas (14 ir 15 nuotr.). Jis su vienšlaičiu, o apačioje esantis priebutis su dvišlaičiu tūriniu stogeliu. Stanislovo Moniuškos g. korpuso pietų fasade yra priebutis su vienšlaičiu stogu. Šiek tiek jau perdirbta veranda yra ir namo rytų fasado pietiniame gale (16 nuotr.).

Langų sandrikai pjaustyti-ažūriniai (17 nuotr.). Žvėryne yra visa grupė šito paties stiliaus sandrikų, itin panašių, beveik tapačių pastarajam sandrikui, pavyzdžiui: Dionizo Poškos g. 19, Stanislovo Moniuškos g. 4, Vytauto g. 34 bei kitų namų languose.

Pokarnizio ažūras kaip ir Pušų g. 1, Stanislovo Moniuškos g. 4, Vytauto g. 34, Dionizo Poškos g. 10 ir 16 bei dar vieno kito namo. Turbūt tokius ornamentų motyvus galima priskirti augaliniams, tik jie daugiau ar mažiau geometrizuoti ir kartais sunku įžiūrėti skirtumą tarp jų ir neaugalinių. Vieno kito lango (kur nėra vertikalios cokolinės apkalos po jais) drožinėtas ir polangio apvadas (18 nuotr.).

Stogas dvišlaitis. Pirminė danga buvo čerpių, žr. 6 nuotr., estetiškai deranti prie namo vizualinės raiškos. Išliko tūriniai stoglangiai. Du dvišlaičiais stogeliais yra Kęstučio gatvės fasade (19 nuotr.). Jų puošyba ažūrinė, su strėliškais kiauraraščiais lėkiais (20 nuotr.). Tokio stiliaus lėkių dar yra Lenktosios g. 1 namo kraigų puošyboje (21 nuotr.). Abiejų namų lėkiuose matome širdelės motyvą.

Priešingoje namo pusėje – kiemo fasade – yra keturi tūriniai stoglangiai su vienšlaičiais stogeliais (22 nuotr.).

Stanislovo Moniuškos g. korpuso vakarų fasadas – geltonų plytų ugniasienė. Joje, pakraigėje, yra dvi stačiakampės vėdinimo angelės (23 nuotr.). Ugniasienė sutvirtinta metaliniais inkarais.

Aleksandro Stabrausko (2008–2022 m.) ir Vlado Šaulio (6 nuotr., 1967 m.) nuotraukos.