Žvėryno namas Sakalų g. 14 yra neregistrinis. Pastatytas 1940 metais, taigi vienas iš tų, kurie užbaigia tarpukariu pastatytų medinių namų galeriją.
Pasak šio namo gyventojo pono Valerijaus, “nieko čia įdomaus, paprasta architektūra”. Gerbiame jo, kurio krūtinę jūreiviška “telniaška” dengia tikriausiai ne šiaip sau, nuomonę, bet vis dėl to kai ką čia verta pamatyti.
Namas prastos (faktiškai avarinės) būklės. Nuplyšę stogo dangos ploteliai, byrančios kaminų plytos, išsiklaipę lietvamzdžiai, nuo menkiausio lietaus mirkstantys prasti pamatai, virš kurių sienomis lipa žalias pelėsis ir t. t. Butuose šalta ir drėgna ne tik žiemą. Vandens kolonėlė toli, ne savam kieme. Aplink išmėtyti buitiniai daiktai, netgi jų sąvartos. Gyventojų čia ne vienas ir ne du, ir ne visi tvarkingi. Buitis. Bet atėjus tada, kai čia žydi vyšnios arba kai jos raudonuoja, kai pražysta vešlios gėlės, pagaliau ir tada, kai matai vėjyje besiplaikstančius džiūstančius skalbinius, ta buitis padvelkia labai paprastu kaimišku jaukumu, ramia gyvenimo tėkme, netgi sustojusia. Ko nerasi bet kur.
Stogas. Uždengtas šiferio lakštais (po jais matyti skarda). Tie lakštai vizualiai gniuždo namą, nemanau, kad save gerbiantis architektas, kad ir ne aukščiausios kvalifikacijos, būtų sau leidęs tokį akibrokštą, – ypač masyviam, šitaip suprojektuotam, namui tokią dangą. Namas turėjo būti ir, tikėtina, buvo dengtas čerpėmis. Smulkus raudonų čerpių raštas, – štai jis negniuždė.
Šiaurės fasade (1 nuotr.) atviras priebutis. Tūrinė laiptinė (vedanti į mansardas), jos lygiagretainio formos (kokią ne bet kur pamatysime) langelių kompozicija. Žvėryne nemažai panašių plačių tūrinių (“tarpukario standarto”) laiptinių. Bet ši nestandartiškai įstiklinta; apskritai nemėgta stiklinti, vienas langelis, ir tiek. Vėlgi: labai glaudi triada – priebutis, laiptinė, mezoninas (šis su savo stikliukų kompozicija), jis suaugęs su laiptine.
Rytų fasadas (2 nuotr.): stogo skydo lentučių dėlionė eglute, apačioje sukuriant kryputės motyvą – dažnas sprendimas. Užtat pats stogo skydas įspūdingas (3 nuotr.): neįprastai aukštas ir platus. Praktiškai galvota – apie viduje esančių mansardų (jų ne viena) erdvę.
Pietų fasade (4 nuotr.) uždaras priebutis su skardiniu trišlaičiu stogeliu. Gražus ir simboliškas šio priebučio švieslangis (5 nuotr.): kas paneigs saulės ir lango ryšį? Šiame fasade du tūriniai ūkiškai stambūs stoglangiai, – mansardose turi pakakti šviesos.
Taigi buvo pastatytas talpus gyvenamasis, skirtas ne dviem trim butams, su erdviomis ir šviesiomis mansardomis namas.
Aleksandro Stabrausko nuotraukos: fotografuota 2009 m. (1–3 ir 5 nuotr.) ir 2017 m. (4 ir 6–8 nuotr.)
Kaip skaudėjo širdį, kai, atėjus į savo vaikystės gatvę, neberadau namelio, kur tiek metų gyvenome,. Nebėra gražiųjų vartelių, gėlynėlio palangėje, kieme nebėra šulinio su menišku stogeliu, nebėra pavėsines, kieme buvusio tarnaitės namelio bei daržo su prašmatniomis vyšniomis… Ant visų tų medžio grožybių ir jaukumo užropojo primityvus naujųjų laikų daugiabutis…
ar tai 1940 metų statybos namas. Manyčiau, kaip ir dauguma Žvėryne, S. Konarskio g. (dar keli išlikę) yra statyti 1895-1900 metais.
Žvėryno vadinamojoje “lauko” zonoje, kur ir yra Sakalų g., namai vėlyvesni, kai kurie net žymiai, nei statytieji “miško” zonoje (Vytauto g., Pušų g. ir pan.). Statybos metus nurodė namo gyventojai: “Buvo rasti dokumentai”. Dėl pirminės stogo dangos: atsižvelgiant į statybos metus, stogas galbūt galėjo būti dengtas jau ne čerpėmis, o skarda.