Šis istorizmo stiliaus namas pastatytas 1910 m. Autorius – architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas. Dėl šio namo architektūrinės vertės jis įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, – priskirtas prie vietinio reikšmingumo namų. Įregistravimo registre data 2008-02-07. Unikalus objekto kodas – 31710. Buvusi ir tebesanti šio namo paskirtis – gyvenamoji.
Bendras įspūdis toks: labai kompaktiškas vieno aukšto namas, stačiakampio, tai yra, taisyklingo plano (kas labai nebūdinga minėtam architektui), simetriško tūrio. Šią simetriją dar paryškina priešais paradinį įėjimą augantys du uosiai. Pretenzingumo čia nė per nago juodymą, taigi, santūrus statinys. Ir tvarkingas, neišplautais, neištrupėjusiais pamatais, neišsiklaipiusiais lietvamzdžiais ir pan. 1-oje ir 2-oje nuotraukose vaizdai iš pietvakarių ir pietryčių.
Kas pirmiausia čia atkreipia dėmesį? Kaip Žvėryne nūdien jau reta, čia išlikusi senoji (tik palopyta) stogo danga – čerpių. Ir nėra plastikinių langų (taip pat jau retas atvejis),– visi langai ir jų stiklų skaida pirminė. Ir, suprantama, tūrinis frontonėlis virš paradinių durų: štai dėl jo pro šį namą lyg niekur nieko, abejingai nepraeisi.
Štai centrinė namo pietų fasado dalis (3 nuotr.). Vis dėlto stebina: frontonėlis, nepaisant 110 metų, visai gerai išsilaikęs (4–6 nuotr.). Frontono skydelio apkala eglute. Stogelis dvišlaitis. Puošybinė kompozicija sudėtinga, drožyba derinta su ažūru, čia įvairūs motyvai. Puošta daug, bet neperkrauta: vėjalenčių ažūras, priekinis ir šoniniai karnizėliai, profiliuotos frontono pasparos. Dominuoja augaliniai motyvai, derinti su geometriniais. Šiuo dekoru akivaizdžiai siekta šioms, paradinėms, durims, paliktoms atvirumoje – nesant priebučio – suteikti jaukumo, tam tikro kameriškumo.
Apskritai vienintelis Žvėryne su išradingai puošta lentele, kurioje nurodyti namo statybos metai (7 nuotr.).
Dvivėrių durų ir švieslangių (abipus jų) kompozicija simetriška (8 nuotr.). Čia yra bendras (retas atvejis Žvėryne) jų karnizas, puoštas dantukų motyvu, kuris yra ir frontono karnize (9 nuotr.). Tas pats puošybos motyvas ir pagrindinių namo langų karnizuose (10 nuotr.). Laiptuoto profilio dantukai – buvęs populiarus, plačiai naudotas (ypač Vytauto gatvės namuose) puošybinis elementas.
Išties tarsi nesenstantis šis namas. Gal šiuo bruožu vienintelis Žvėryne? Vėl ir vėl, begalvojant apie jį, stebimės juo kaip pastovumo etalonu: prie šių, paradinių, durų išliko ir senieji granito laipteliai (11 nuotr.). Nejau jais jau vaikščiota 110 metų? Ir žalvarinė durų furnitūra nesenstanti (12 ir 13 nuotr.). Tos senosios jaukiosios rankenos… Jas liesti – pati ranka pakyla ir tiesiasi. Žalvario trauka, – metalas, kuris nedvelkia geležies šalčiu.
Šiaurės fasade (vieninteliame neplokštuminiame šio namo fasade) yra rizalitas (17 nuotr.).
Stogo skydo apkalos dėlionė – eglutė. Čia pat ir namo amžininkė eglė. Eglė ir šis žalias namas – pagalvoji, kad būtent ji ir saugo namo pastovumą. Mansardos langai ornamentuoti tuo pačiu profiliuotų pokarnizio dantukų motyvu kaip ir pagrindiniai langai (18 nuotr.). Skydo vėjalentės dviejų eilių – vėlgi dantukų ir ažūro juosta (19 nuotr.). Lietvamzdžio puodukas su plačia ažūrine karūnėle (20 nuotr.).
Rytų fasadas – ištisinė ypač stora šviesių plytų ugniasienė; jos kerčios laiptuotai profiliuotos (21–23 nuotr.). Mėgtas ugniasienių kerčių profiliavimo variantas (Dionizo Poškos g. 10 ir 38, Treniotos g. 25, Sėlių g. 34).
Pamatai akmenų mūro su vertikalių plytų juosta viršuje (24 nuotr.). O tvora vėlyva, su betoniniais stulpais, kurių viršus – ketursienė piramidė, tai paplitusi forma (25 nuotr.).
Aleksandro Stabrausko 2008–2020 m. nuotraukos
