Telšių rajone, Laukstėnų miške, įsikūręs „Žvėrinčius“ šį rudenį mini 30 metų veiklos sukaktį. Kadaise sumanytas kaip laukinių gyvūnų prieglobstis, šiandien jis tapo vieta, kur galima iš arti pažinti Lietuvos miškų gyventojus ir daugiau sužinoti apie gamtos apsaugą.
Jubiliejų „Žvėrinčius“ pasitinka atsinaujinęs. Čia įrengta nauja stovyklavietė, inkilų alėja ir pažintinis takas, vedantis per mišką, kuriam leista natūraliai augti ir ilgainiui tapti sengire.
Viskas prasidėjo nuo vieno miškininko sumanymo
„Žvėrinčiaus“ istorija prasidėjo 1996 metais, kai tuometės Telšių miškų urėdijos medžioklės plotų jėgeris Petras Dabrišius pasiūlė įkurti vietą, kurioje žmonės galėtų iš arti susipažinti su Lietuvoje gyvenančiais laukiniais gyvūnais.
Iš Prienų krašto kilęs P. Dabrišius buvo nemažai laiko praleidęs Sibiro taigoje ir Altajuje, todėl gerai pažinojo laukinius gyvūnus ir jų elgseną.
Jo sumanymą palaikė tuometis Telšių miškų urėdas Bronislavas Banys ir kiti miškininkai. Taip Ubiškės girininkijos Laukstėnų miške atsirado „Žvėrinčius“.
Pirmieji jo gyventojai buvo iš Panevėžio miškų urėdijos atvežtos dvi danielių poros. Joms įrengtas 14,7 hektaro aptvaras. Netrukus čia apsigyveno trys šernai, o atskirame 2,4 hektaro aptvare – vilkė, vėliau atsivedusi penkis vilkiukus.
Ilgainiui gyvūnų daugėjo. „Žvėrinčiuje“ apsigyveno rudasis lokys Timofiejus, iš Estijos ir Švedijos atgabentos lūšys, muflonai, stirnos, taurieji elniai, tarpanas ir iš Vokietijos atvežti didieji apuokai. Vėliau čia įkurdinti ir stumbrai.
Lankytojai iki šiol prisimena lokį Timofiejų
Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovo Romualdo Zebčiuko teigimu, „Žvėrinčius“ buvo viena pirmųjų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įkurtų vietų, kuriose lankytojai galėjo iš arti stebėti laukinius gyvūnus.
Tuo metu tokia galimybė Lietuvoje buvo reta. Laukinius gyvūnus buvo galima pamatyti Kauno zoologijos sode, Pašilių stumbryne ir vos keliose kitose vietose.
Per tris dešimtmečius „Žvėrinčiuje“ gyveno daugybė gyvūnų, tačiau lankytojams labiausiai įsiminė šernė Jadzė ir rudasis lokys Timofiejus.
Šių gyvūnų čia jau nebėra. Timofiejus nugaišo sulaukęs senatvės, o šernų dėl Lietuvoje išplitusio afrikinio kiaulių maro nebegalima laikyti atviruose aptvaruose.
Šiandien čia gyvena stumbrai, lūšys ir didieji apuokai
2014 metais pasikeitus laukinių gyvūnų laikymo taisyklėms, „Žvėrinčius“ nebegalėjo priimti naujų retų ir saugomų rūšių gyvūnų – vilkų, rudųjų lokių, lūšių bei didžiųjų apuokų. Anksčiau išduoti leidimai konkretiems gyvūnams liko galioti.
Šiuo metu „Žvėrinčiuje“ gyvena devyni stumbrai, keturi taurieji elniai, 32 danieliai, 22 muflonai, trys lūšys, šeši didieji apuokai ir trys pilkieji kiškiai. Taip pat čia laikomi tarpanas ir žemaitukų veislės kumelaitė.
Nors gyvūnų rūšių įvairovė sumažėjusi, lankytojai ir toliau gali stebėti Lietuvos miškų gyventojus, susipažinti su jų elgsena ir sužinoti, kodėl kai kurioms rūšims būtina ypatinga apsauga.
Gyvūnais kasdien rūpinasi trys stumbrininkai, jiems talkina Ubiškės girininkijos girininkas ir kiti specialistai.
Prižiūrėtojai tikrina aptvarus, šeria gyvūnus, valo jų laikymo vietas, ruošia pašarus ir prižiūri aplinką. Kiekvienai gyvūnų rūšiai sudarytas atskiras šėrimo racionas.
Prisidėjo prie retų gyvūnų išsaugojimo
„Žvėrinčius“ neapsiribojo vien laukinių gyvūnų laikymu. Čia vykdyti ir retų bei saugomų rūšių veisimo darbai.
2011–2013 metais „Žvėrinčiuje“ ir kituose veisimo projekte dalyvavusiuose veislynuose išveista ir į laisvę paleista 20 lūšių bei 38 didžiųjų apuokų jaunikliai. Projektui pasibaigus išveista dar 11 didžiųjų apuokų.
Svarbus žingsnis žengtas ir saugant stumbrus. 2017 metais, įgyvendinant Aplinkos ministerijos parengtą stumbrų apsaugos planą, „Žvėrinčiuje“ įrengti du aptvarai, kurių bendras plotas siekia 54 hektarus.
Iš pradžių juose apgyvendinti iš Pašilių stumbryno atvežti stumbrai. Vėliau aptvarai pradėti naudoti ir laikinai laikyti laisvėje sugautiems stumbrams, kurie niokojo ūkininkų pasėlius.
Naujas pažintinis takas – per būsimą sengirę
Vienas įdomiausių „Žvėrinčiaus“ jubiliejinių metų darbų – maždaug 1,5 kilometro ilgio pažintinis takas „Per būsimą sengirę“.
Jis įrengtas brandžiame miške, kuriame nebebus vykdoma ūkinė veikla. Miškas paliekamas natūraliai augti, senti ir keistis.
Ilgainiui čia daugės įvairaus amžiaus medžių, kaupsis negyva mediena, atsiras daugiau buveinių vabzdžiams, grybams, paukščiams ir kitiems miško gyventojams.
Lankytojai galės stebėti, kaip miškas keičiasi be žmogaus ūkinio įsikišimo. Sugrįžus po kelerių ar keliolikos metų, bus galima palyginti jo būklę ir pamatyti, kaip pamažu formuojasi sengirei būdingi požymiai.
Tai ne tik pasivaikščiojimo vieta, bet ir galimybė geriau suprasti, kodėl gamtai svarbūs ne vien jauni, augantys medžiai, bet ir seni, džiūstantys bei nuvirtę medžių kamienai.
Inkilų alėja ir nauja stovyklavietė
Dar viena naujovė – „Žvėrinčiuje“ įrengta inkilų alėja. Joje po atviru dangumi galima apžiūrėti įvairių rūšių paukščiams skirtus inkilus, taip pat prieglobsčius šikšnosparniams, miegapelėms, kamanėms ir kitiems vabzdžiams.
Pažintiniuose stenduose pasakojama apie inkilų istoriją, jų paskirtį, gamybos būdus ir reikalingas priemones.
Greta automobilių stovėjimo aikštelės įrengta ir nauja stovyklavietė. Čia galima pasistatyti palapinę, pernakvoti, užsikurti laužą tam skirtoje vietoje ar pasigaminti maisto įrengtose kepsninėse. Į stovyklavietę atvestas vanduo.
Pasak miškininkų, svarbiausias „Žvėrinčiaus“ tikslas per tris dešimtmečius nepasikeitė – padėti žmonėms geriau pažinti laukinę gamtą ir paskatinti ją saugoti.
Kada galima apsilankyti?
„Žvėrinčius“ lankytojų laukia nuo trečiadienio iki sekmadienio, 10–17 val. Pirmadieniais ir antradieniais jis nedirba.
Adresas: Laukstėnų g. 1, Laukstėnų kaimas, Degaičių seniūnija, Telšių rajonas.
Telefonas pasiteirauti: +370 603 60165.
Parengta pagal Valstybinių miškų urėdijos pranešimą.
